Marius Markuckas. Pralošta Vytauto Landsbergio partija

Marius Markuckas yra politologas, filosofijos mokslo daktaras, Nacionalinio susivienijimo valdybos narys

Daugelį metų niekur ir niekada neklystančiu politiniu didmeistriu laikytas profesorius Vytautas Landsbergis vieno KGB agentūrinio pranešimo pagrindu neapdairiai apjuodinęs Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės narį, šiuo metu Nacionalinio susivienijimo pirmininką profesorių Vytautą Radžvilą neva galėjus būti KGB agento šaltiniu „R“, galiausiai pralošė pačią svarbiausią savo gyvenimo partiją.

Šis pralaimėjimas svarbus tiek politiškai, tiek morališkai. Jis atskleidė ne tik tą melo technologiją, kuri ilgus metus negalėjo būti niekaip objektyviai įrodyta ir todėl buvo sėkmingai pasitelkiama kurti „vienintelio“ Sąjūdžio lyderio mitą. Jis ir aiškiai atidengė esminę politinę problemą, iki pat šiandien kamuojančią mūsų šalies valdymo sistemą. Jos neišsprendus virš Lietuvos nacionalinio saugumo dar ilgai kabos Damoklo kardas.

Minima esminė problema yra ta, kad Lietuvoje taip ir nebuvo įvykdyta nei liustracija, nei su nusikalstamo sovietų režimo represinėmis struktūromis bendradarbiavusių asmenų išviešinimas. Tokiu būdu ne tik nebuvo atstatytas istorinis teisingumas, bet ir buvo sudarytos palankiausios sąlygos jau nepriklausomoje Lietuvoje aukščiausiuose socialiniuose, ekonominiuose ir politiniuose sluoksniuose įsitvirtinti tiems žmonėms, kurie dar visai neseniai buvo lojalūs Maskvos tarnai ir dėjo dideles pastangas, kad sukurtų šviesų komunistinį Lietuvos be lietuvių rojų.

neįvykdyta liustracija mūsų šalyje įgalino rastis baimės ir manipuliavimo atmosferą. Ji ir yra pagrindinė šiandieninio Lietuvos nacionalinio nesaugumo prielaida

Be to, taip ir neįvykdyta liustracija mūsų šalyje įgalino rastis baimės ir manipuliavimo atmosferą. Ji ir yra pagrindinė šiandieninio Lietuvos nacionalinio nesaugumo prielaida. Su sovietų represinėmis struktūromis bendradarbiavę, bet taip ir neišviešinę savo praeities asmenys, kurie vienais ar kitais būdais sugebėjo įgyti svarias socialines ir politines pozicijas mūsų dienų Lietuvoje, yra ypač lengvi „valdymo taikiniai“ dirbant lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės griaunamąjį darbą. Jiems paprasčiausiai laikas nuo laiko primenama, kad jei šie kokiais nors klausimais išdrįstų nepaklusti, kaip mat netektų visų savo turimų pozicijų ir privilegijų, paskelbus apie jų netolimą tamsią praeitį. Tai žinant tampa logiška ir suprantama, kad visi tie, kurie yra neabejingi nepriklausomos ir demokratinės Lietuvos idėjai, puikiai suvokia kuo skubesnės (nors jau ir gerokai pavėluotos) liustracijos poreikį.

Būtent V. Radžvilo, kurį apjuodinti stengėsi V. Landsbergis, vadovaujama politinė partija Nacionalinis susivienijimas, šį poreikį, skirtingai nei landsbergių valdoma TS-LKD, labiausiai pasirūpinusi Kremliaus bendradarbių įslaptinimu dar ilgiems metams, akcentuoja ypač aiškiai ir yra pavertę principine ir nediskutuotina programine nuostata.

Pastarasis TS-LKD garbės pirmininko poelgis aiškiausiai atskleidė tikrąją priežastį, kodėl vienintele Lietuvos patriotine jėga save laikanti politinė partija taip atkakliai ir nuožmiai nepalaiko nei liustracijos, nei KGB bendradarbių išviešinimo idėjos. Galiausiai įvykdyti šie procesai paprasčiausiai atimtų galimybę manipuliatyviai – vardan siaurų partinių tikslų ir menkaverčių politinės įtakos žaidimų – valdyti tuos asmenis, kurie vis dar negali ramiai gyventi dėl savo praeities darbų.

O kad šitaip manipuliatyviai iš tiesų siekiama valdyti būtent ir parodė pats V. Landsbergis savuoju įrašu apie tariamą V. Radžvilo buvimą KGB agento šaltiniu. Juo siekęs ne tik apjuodinti buvusį Sąjūdžio pirmeivį, bet ir užpjudyti jį žurnalistiniais ir istoriniais tyrimais (o tiksliau – „tyrimais“, turėjusiais tiesiog „patvirtinti“ V. Landsbergio galvoje užgimusią manipuliaciją).

Laimei tokių tyrimų neprireiks, mat po šio juodinančiojo išpuolio akylesnės akys netruko pastebėti, kad seniai viešas yra tas dokumentas, kurio pagrindu V. Radžvilui, o kartu ir vis didesnį Lietuvai neabejingų žmonių palaikymą įgyjančiam Nacionaliniam susivienijimui buvo pasiūlytas lošimas „būti ar nebūti“.

Dokumente yra visiškai aiškus atsakymas į V. Landsbergio suktai keliamą klausimą, kaip sužinoti, kas gi tas KGB agento šaltinis „R“ – tai yra klausti paties V. Landsbergio, kuriam, kaip juodu ant balto parašyta tame agentūriniame pranešime, teko artimai bendrauti su šiuo šaltiniu (čia nurodoma, kad V. Landsbergis netgi prašė jo paslaugos – politiškai paveikti Antaną Terlecką).

Dalies visuomenės akyse jis tik sutvirtins seniai sklandančius įtarimus, jog V. Landsbergis disponuoja gausiu privačiu KGB bylų archyvu.

Tačiau kokį dar poveikį – be to, kad aiškiai atskleidė sąmoningą visuomenės klaidinimo faktą – turės šis V. Landsbergio išpuolis? Dalies visuomenės akyse jis tik sutvirtins seniai sklandančius įtarimus, jog V. Landsbergis disponuoja gausiu privačiu KGB bylų archyvu.

Vartojant paties V. Landsbergio išpopuliarintą frazę „kas galėtų paneigti“, galima būtų rekonstruoti kad ir tokį planą: pirmiausia išmesti V. Radžvilą juodinančios informacijos dozę, o tada iš anksto numatytiems „tyrėjams“ (tam tikriems istorikams ir žurnalistams) pateikti selektyvias bylos vietas („išplėšyta!“), kuriose neminimas V. Landsbergio ir šaltinio „R“ bendravimo faktas, ir šitaip sunaikinti neabejotinai ryškiausią savo šių dienų idėjinį ir politinį oponentą.

Tačiau visgi buvo padaryta viena, bet esminė klaida, lėmusi paties V. Landsbergio pasiūlytos politinės ir kartu moralinės partijos triuškinamą pralošimą: tiesiog susipainiota ir nepastebėta, kad ne visos privačiame archyve esančios KGB bylos nėra neviešos ir prieinamos tik išrinktiesiems. Būtent šio neapsižiūrėjimo pagrindu tapo įmanoma atpažinti šiaip jau nei vienam – o ypač istoriniu moraliniu tautos autoritetu siekiančiam tapti – žmogui garbės nedarantį klaidinimą.

Šios versijos alternatyva? Galėjo būti ir taip, kad V. Landsbergis žinojo, jog visas dokumentas viešai prieinamas, taigi jį radę lengvai supras, kad „R“ nėra V. Radžvilas, o jo tapatybę žino pats V. Landsbergis. V. Landsbergis nepaisant to paskelbė tokį sąmoningai klaidinantį „klausimą“, tikėdamasis, kad suklaidintų bus daugiau ir jo žodis tikslinę publiką pasieks plačiau nei bandymai apsiginti nuo įtarimų. Abu variantai įmanomi. Skaitytojams spręsti, kas labiau tikėtina.

Reikia pažymėti, kad šiuo savo subtiliu melu V. Landsbergis iš esmės pralošė dar ir kitą partiją – būtent savo paties kurtą TS-LKD. Kuria prasme?

Nėra net menkiausių abejonių, kad nepavykęs mėginimas sukompromituoti V. Radžvilą kaip niekada aiškiai ir objektyviai atsiskleidė V. Landsbergio nuo seno taikomą melo technologiją. Ši technologija visada buvo grindžiama dviprasmiškomis užuominomis į V. Landsbergiui neįtikusių ar nepatikusių asmenų tariamą nelojalumą Lietuvai ir „galimą“ ar „numanytiną“ tarnystę gorbačiovinei SSRS, o dabar – V. Putino Rusijai.

Tokios užuominos dėl paties jų pobūdžio visada ir savaime virsdavo netiesioginiais raginimais pradėti dar vieną raganų medžioklės spektaklio veiksmą ieškant naujo slapto valstybės priešo ir kenkėjo. Minėta technologija ilgus metus buvo nepakeičiamas, nes niekaip iki galo neįrodomas, buvusių iškilių Sąjūdžio bendražygių ujimo ir susidorojimo su jais įrankis.

Belieka tikėtis, kad jos esmę ir veikimo mechanizmą galutinai nušvietusi nemaloni išpuolio prieš V. Radžvilą istorija pagaliau taps rimta paskata iš tiesų neabejingiems lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės likimui TS-LKD nariams ir rėmėjams naujoje šviesoje išvysti tiek kai kurias konservatorių garbės pirmininko V. Landsbergio asmenines savybes (kurios pačiam pirmininkui nedaro jokios garbės), tiek geriau perprasti ne vienerius metus trukusį kryptingą, bet ypač ydingą Sąjūdžio transformavimo į TS-LKD procesą.

Kaip dar kartą (ir šį sykį jau su akivaizdžiais įrodymais) galėjome įsitikinti, menamų valstybės priešų gaminimo mašina nesiliauja veikusi. Pats jos egzistavimas visada kenkė Lietuvai, sėjo įtarumą ir neapykantą visuomenėje. Šiandieninių akivaizdžių geopolitinių iššūkių, pirmiausiai Kremliaus imperinio revanšizmo kontekste „priešų gaminimas“ tampa tiesiogine ir didesne nei bet kada anksčiau grėsme mūsų šalies nacionaliniam saugumui.

Vienas iš būdų bent sumažinti šią grėsmę – pradėti ir stengtis mąstyti valstybiškai. Mažas žingsnelis šia linkme būtų pastangos išmokti svarbiausią šios karčios, nors ir ypač naudingos, istorijos pamoką – valstybė ir net iškiliausi jos politikai ir vadovai nėra tas pat.

O galiausiai – kad patiriant sąžinės konfliktą ir iškilus būtinybei pasirinkti, lojalumas visos tautos pastangomis atkurtai valstybei privalo būti svarbesnis už aklą ištikimybę bet kurios partijos lyderiui. Net ir TS-LKD garbės pirmininkui.