Marius Markuckas. Svarbiausi Šimonytės darbai, arba dar kartą apie valstybės susigrąžinimą

Marius Markuckas yra politologas, filosofijos mokslų daktaras, Nacionalinio susivienijimo valdybos narys

„Pakelk galvą, lietuvi!“ ir „Susigrąžinkime valstybę!“ Su šiais šūkiais 2020 m. Nacionalinis susivienijimas įžengė į Lietuvos politinę areną ir pasiūlė jos žmonėms kitokios politikos galimybę. Kokia tai politika?

Pirma, ji yra grįsta pamatiniu savivaldumo principu. Jau senovės graikai, tikrieji politikos atradėjai, puikiai žinojo, kad politika gali rastis tik pripažinus, jog žmonės yra protingos būtybės ir sugeba save valdyti – organizuoti bendrąjį viešąjį gyvenimą. Antra, Nacionalinio susivienijimo siūloma politika grindžiama pamatine nuostata, jog svarbiausias politikos tikslas – valstybės ir jos titulinės tautos interesų atstovavimas ir gynimas.

Turėjo praeiti šiek tiek laiko, kol Lietuvos žmonėms, daugelį metų regėjusiems tik grupelės išrinktųjų siauriems interesams tenkinti skirtą politiką, minėti šūkiai tampa suvokiami. Dar geriau jie bus suprantami po ministrės pirmininkės Ingridos Šimonytės pasisakymo apie tris svarbiausius jos Vyriausybės nuveiktus darbus. Anot I. Šimonytės, tokį trejetą sudaro lenkų interesus atitinkanti asmenvardžių rašyba pasuose nevalstybine kalba vietoje valstybinės, žydų interesus atitinkantis kompensavimas už nusavintą jų turtą ir stačiatikiams (taigi daugiausiai rusams) aktualus Konstantinopolio patriarchato sugrąžinimas į Lietuvą. Nesunku pastebėti, kad visi šie „svarbiausi darbai“ susiję tik su mūsų šalies tautinių bendrijų, bet ne titulinės lietuvių tautos interesais. Apie lietuvius – tiesiog kapų tyla. Pasirodo, jų reikalai niekada ir nebuvo prioritetas.

Dar daugiau, reikia pabrėžti, kad, pavyzdžiui, asmenvardžių rašymo tvarka buvo pakeista būtent pataikaujant mažai lenkų mažumos daliai (savotiškai mažumos mažumai), kuri niekada neplanavo ir niekaip nesistengė organizuoti savojo gyvenimo pagal Lietuvos tvarką, tokiu būdu akivaizdžiai neigdama Lietuvą, kaip suverenią ir pagarbos vertą valstybę.

Maža to, tai buvo atlikta prieštaraujant Konstitucijai ir paties Konstitucinio Teismo dvidešimties metų doktrinai lietuvių kaip valstybinės kalbos statuso klausimu. Vadinasi, lietuvių tautos interesų sąskaita. Įvardindama šiuos tris svarbiausius darbus I. Šimonytė kaip niekada atvirai atskleidė savo tikrąjį požiūrį į lietuvius. Lietuviai jos mąstymo perspektyvoje paprasčiausiai neegzistuoja – arba, geriausiu atveju, egzistuoja tik kaip „lietuviakalbių“ masė, kuri nesugeba formuluoti savo bendrųjų interesų. Todėl apie jokį atstovavimą šiai masei I. Šimonytė nemato reikalo net užsiminti.

Jos išvardyti svarbiausi darbai patys savaime nėra dideli ir gali atrodyti kaip keistas ar net kvailokas nusišnekėjimas. Iš tikrųjų jie politiškai yra be galo svarbūs, nes yra ne tik premjerės, bet ir visos valdančiosios koalicijos tikrojo požiūrio į lietuvių tautą atspindys ir simbolinė išraiška. Iškėlusi tris minėtas tautines grupes (jų interesus) virš visų šalies gyventojų, kaip pagrindinį Lietuvos valstybės rūpesčio objektą bei aukščiausią prioritetą, ir nė žodeliu nepaminėjusi lietuvių tautos, I. Šimonytė pademonstravo, kad ji mąsto 19 a. realijomis.

Tiesą sakant, šitaip mąstė ir suvokė Lietuvą carinės Rusijos imperijos Šiaurės vakarų krašto administratoriai. Sprendžiant pagal šį pasisakymą, premjerės idealas yra laikai, kai Lietuvoje iš tiesų buvo matomi tik lenkai, rusai, žydai ir kitos tautinės grupės. Visi, išskyrus lietuvius, kurie buvo suvokiami kaip turinti išnykti nepakeldama galvos ir nesipainioti po kitų tautų kojomis čiabuvių tautelė.

I. Šimonytės sąmonėje ir vaizduotėje lietuviai egzistuoja tarytum kokie indėnai ar havajiečiai JAV arba nutautintos ir pasmerktos asimiliacijai Rusijos tautelės. Apie tai, kad lietuviai yra visiškai nesvarbūs (o dar tiksliau – galiausiai tiesiog turėtų sunykti ir išnykti), aiškiai liudija ne tik pastarasis I. Šimonytės pasisakymas. Jis tik išryškina šį mąstymą. Daug lemtingiau jį liudija šalies valdžios ruošiami ir skelbiami oficialūs Lietuvos raidos planai. Tobuli pavyzdžiai – Lietuvos pažangos strategija „Lietuva 2030“ ar Lietuvos ateities vizija „Lietuva 2050“. Jose – kaip ir I. Šimonytės nurodytų „svarbiausiųjų“ darbų sąraše – lietuvių tautai nėra numatyta vietos ir ji net nėra paminima.

Šia lietuvių tautos naikinimo kryptimi (pirmiausia likviduojant lietuvių politinį sąmoningumą ir jų savivaldumo jausmą) sparčiai judama. Tą aiškiausiai liudija esamos valdžios leidžiamas ar kai kada netgi pačios vykdomas atviras tyčiojimasis iš lietuvių tautos savastį apibrėžiančių dalykų. Šalia jau minėto lietuvių kalbos darkymo pavyzdžio, galima paminėti ir nuožmų siekį iš lietuviškosios istorinės atminties trinti Lietuvos simbolius (Lukiškių aikštėje niekaip nepastatomas Vytis), Lietuvos laisvės kovų didvyrius (juodinant ir įvairiai kitaip siekiant iš viešos atminties ištrinti Kazį Škirpą, Joną Noreiką, Juozą Krikštaponį ir kt.) ar diskredituojant tam tikrus didžiausios pagarbos vertus Lietuvos istorijos įvykius (Birželio sukilimas, 1918-1920 Nepriklausomybės kovos kaip „pilietinis karas“).

Taip pat užmačias tradiciškai tėvų vykdytą vaikų vertybinį auklėjimą kuo sparčiau keisti daugumai lietuvių nepriimtina, bet per prievartą mokyklose vis intensyviau brukama neomarksistine seksualinių mažumų įtraukties ideologine dresūra. Tai verta paminėjimo ne be reikalo. Kad ši ne tautinė, bet dar viena politizuota mažuma yra aukščiau likusios tautos daugumos dabartinės valdžios akyse geriausiai rodo prieš kiekvieną Seimo sesiją vykstančios diskusijos apie tariamą būtinybę ir dedamas pastangas priimti vos ketvirčio visuomenės palaikomą vienalytės partnerystės įstatymą.

Visi šie faktai nepaneigiamai rodo, kad save valdančios (savo valstybėje šeimininkaujančios) lietuvių tautos valdžia netoleruos. Ištrūkus iš sovietmečio niekada nebuvo gerų sąlygų tokiai tautai bręsti. Tačiau kiek jai subręsti visgi pavyko, dabar intensyviai mėginama grąžinti į baudžiavos būklę. Šis politiškai laisvos tautos naikinimo darbas yra kryptingai vykdomas ir savaime tikrai nesustos. Jis gali būti tik valingai sustabdytas, jeigu lietuvių tautos nariai vieningai pasakys, kad gali rūpintis ne vien savimi kaip individais, bet mato ir supranta, kas daroma su jais kaip tauta.

Lietuviai išliks, jeigu sugebės suvokti aukštesnį bendrą interesą išlikti pasaulio politiniame žemėlapyje kaip tautai ir bus pasiryžę jį apginti. Ne tik nuo karo, bet ir nuo „minkštųjų“ ištautinimo ir nupolitinimo grėsmių. Kaip dar visai neseniai apgynė analogiškais metodais (per kalbą, istoriją ir gyvenimo būdą) naikinusiame sovietiniame tautų kalėjime. Arba tiesiog susigrąžins iš jų beveik atimtą valstybę.

Šis valstybės susigrąžinimas yra ne kas kita, kaip lietuvių tautos suvereniteto atkūrimas. Lietuviai privalo atkurti tikros politinės tautos būklę ir statusą, kurie kadaise buvo prarasti dėl pasidavusių ir bevalių Maskvos parankinių, o dabar dėl aklai Berlynui ir Briuseliui keliaklūpsčiaujančių padlaižūnų nuolankumo. Valstybės susigrąžinimas iš tikrųjų turi reikšti tai, kad į šalies politinį gyvenimą privalo būti sugrąžintas pamatinis organizacinis principas. Jis skelbia: lietuviai yra pajėgūs suvokti savo egzistencinius interesus ir savarankiškai spręsti savo likimą, todėl visi svarbiausi šalies valdžios darbai privalo būti skirti lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės gynimui ir puoselėjimui bei vykdomi su jos pritarimu.

Būtent šis politinis (ir kartu tikrasis demokratinis) principas privalo tapti pokyčių Lietuvoje ašimi ir tuo pačiu esminiu visų į politinę valdžią pretenduojančių jėgų vertinimo kriterijumi.