Štai taip gražėja Levaniškių kaimas, kurio bendruomenės pirmininkas esu. Pabaigus darbus atrodys dar gražiau. Lieka tik didžiuotis aktyvia bendruomene ir kad joje randasi tiek daug iniciatyvos, kūrybiškumo ir atsidavimo. Nuostabu, kiek daug levaniškiečių prie šių pokyčių prisideda finansiškai, dar nuostabiau, kad yra žmonių, kurie pasirengę taip aukotis dėl bendro tikslo.
Tačiau realybė daugelyje kaimo bendruomenių yra kitokia. Dauguma jų merdėja, o jeigu nemerdėja, tai dažniausiai todėl, kad vienas žmogus didvyriškai daug metų viską tempia ant savo pečių. O ir aktyvių bendruomenių sėkmė yra tik jų narių vidinės motyvacijos rezultatas, niekaip neskatinamas valdžios.
Čia prieiname prie tikros savivaldos Lietuvoje nebuvimo problemos. Savivalda Lietuvoje tik procedūrinė – rinkimuose išsirenkame tarybą ir merą ir gyvename iki kitų rinkimų. Žinoma, merai kartais susitinka su bendruomenėmis ir kartais stengiasi atsižvelgti į jų išsakomas bėdas. Bet problema sisteminė – seniūnijos neturi savo biudžeto, t. y. jos išlaikomos iš savivaldybės biudžeto, o seniūnaičiai ir kaimų bendruomenės, t. y. tos pareigybės, kurias užimti žmones išsirenka patys vietos gyventojai, apskritai nedisponuoja jokiomis lėšomis, išskyrus pačių vietos gyventojų suaukotas aukas.
Įprasta vietos gyventojų problemas spręsti per seniūnijas, jų veiklą finansuojant iš savivaldybės biudžeto. Problema čia ta, kad seniūnai yra skiriami į pareigas po konkurso, o ne renkami. Tad pagrindinius vietos žmonių klausimus spręsti turi galimybę (nes turi tam pinigų) specialistai, kurie nėra renkami (kad ir kokie geri seniūnai būtų, o mes turime tikrai šaunią seniūnę). Gi seniūnaičiai, kurie yra renkami, nieko realiai spręsti negali. Ką jau kalbėti apie kaimo bendruomenes, kurios pačios turi prasimanyti pinigų, rašyti projektus ES lėšoms įsisavinti.
Valstybė lėšas į kaimus paskirsto per biurokratinį mechanizmą ir neįgalina vietos problemų spręsti pačių vietos gyventojų. Sprendimai vietos lygmeniu visiškai nepriklauso nuo rinkėjų. Renkame nacionalinę valdžią, taip pat rajoninę valdžią, bet realaus balso dėl to, kas vyksta šalia mūsų, neturime.
Nacionalinis susivienijimas ir aš pasisakome už savivaldos reformą, kuri leistų rastis tikrai, o ne imitacinei savivaldai. Seniūnai turi būti renkami, kaip yra renkami seniūnaičiai. Seniūnaičiai turi tapti seniūnijų tarybų nariais ir taip prisidėti sprendžiant visos seniūnijos problemas. Seniūnija turi turėti savo biudžetą, seniūnaitijoms turi būti skiriamos pakankamos lėšos kasmet, leidžiančios planuoti darbus, nes dabar kiekvienam atskiram darbui reikia maldauti pinigų iš savivaldybės biudžeto.
Galiausiai, kaimų bendruomenės (ar rajonų bendruomenės miestuose) turi turėti įstatyme įtvirtintą galią spręsti dėl svarbiausių jos kaimą liečiančių reikalų. Pavyzdžiui, jeigu savivaldybė nori skirti pinigų konkretaus kaimo infrastruktūrai pagerinti, įstatymiškai turi būti įtvirtinta, kad pati vietos bendruomenė priima galutinį sprendimą, kaip, kokiai infrastruktūrai gerinti bus panaudotos lėšos. Ten, kur kaimo bendruomenės nėra, šis sprendimas galėtų būti paliktas seniūnaičiui, nes jis yra renkamas ir tiesiogiai atskaitingas prieš seniūnaitijos gyventojus. Taip kaimo bendruomenės virstų ne grynai visuomenine iniciatyva, bet galėtų spręsti dėl savivaldybės veiksmų konkretaus kaimo teritorijoje.
Daugelyje kaimiškų savivaldybių stebime tą patį – iščiustytus, turizmui pritaikytus rajonų centrus ir mirštančius kaimus, kuriuose viešoji infrastruktūra negerinama dešimtmečiais. O jeigu kokia viešoji infrastruktūra kaimuose randasi, taip dažniausiai yra tik todėl, kad kaimo bendruomenės pačios, niekieno nepadedamos parengia projektus ES finansavimui gauti.
Kad ir šis stendas Levaniškiuose, kurį matote nuotraukoje. Kiek dar dešimtmečių būtų praėję, kol jis būtų bent jau nugriautas – ką jau kalbėti apie tvarkymą – jeigu ne mūsų šaunusis iniciatyvos ėmęsis seniūnaitis ir jam talkinanti kaimo bendruomenė?
Dažniausiai būtent taip kaimuose atsiranda ir lauko treniruokliai, krepšinio aikštelės ar stadionai, lieptai ežeruose ir t. t. Ir ten, kur nėra aktyvesnių bendruomenių, dažniausiai visa tai neatsiranda. Taip neturėtų būti.
Pavyzdžiui, Molėtų rajone gyvena ~17 tūkst. gyventojų, iš kurių Molėtų mieste – tik ~5700. Du trečdaliai rajono gyventojų gyvena kaimuose, bet jų gyvenvietės dešimtmečiais nesulaukia jokių investicijų. Beveik visą naudą iš savivaldybės biudžetų gauna rajonų centrų gyventojai. Todėl vertėtų svarstyti ir apie įstatymiškai įtvirtintas kvotas, įpareigojančias savivaldybes geografiškai tolygiau skirstyti biudžeto lėšas, skirtas viešajai infrastruktūrai gerinti.
Tikra savivalda turi prasidėti nuo paties žemiausio lygmens. Lietuva turi tapti iniciatyvių, laisvų, atsakomybę už savo gyvenamąją vietą prisiimančių žmonių šalimi. Dabartinė sistema to niekaip neskatina ir to rezultatas – mirštantys kaimai, pasyvios vietos bendruomenės. Tik tada, kai gyventojai turi galimybę kažką keisti šalia savo namų ir kai jų sprendimai turi realią galią, gali rastis tikra savivalda ir tikra demokratija.
Turbūt jau reikia tokius įrašus įvardinti kaip politinę reklamą.
