Mokslo metų pradžios proga pakalbėkime apie švietimą ir kelis būtiniausius pokyčius švietimo sistemoje, kuriuos siūlo Nacionalinis susivienijimas. Kadangi tai viena iš svarbiausių valstybės sričių, šia tema galima būtų rašyti daug, bet dabar tik apie tai, kas svarbiausia.
- Nenustebinsiu, kad būtina didinti mokytojų algas. Banalu, bet būtina. Mokytojo profesija privalo būti gerai apmokama, nes dabar mūsų švietimo sistema dar laikosi tik dėka pensinio amžiaus mokytojų ir tų, kurie dirba daugiau nei etato krūviu. Bene svarbiausias švietimo sistemos uždavinys – pritraukti jaunų žmonių, kurie rinktųsi mokytojo kelią. Šis uždavinys niekaip neįgyvendinamas ir gyvename iliuzijoje, kad taip tęsis amžinai. Tik algos didinamos turi būti nacionaliniu, o ne savivaldybių lygiu.
- Vienas svarbiausių dalykų, gal net svarbesnis už atlyginimo klausimą – biurokratinės naštos mokytojui naikinimas. Net ne mažinimas, o naikinimas. Paprastai kalbant, mokytojas turi mokyti vaikus, o ne dirbti biurokratinį darbą pildant planus, ataskaitas ir t. t. Mokytojai turi pildyti tik elektroninį dienyną ir daugiau nieko.
- Būtina grąžinti pagarbą mokytojui. Tai ne tiek įstatymų, kiek ministro etikos klausimas. Švietimo ministerija turi siųsti signalą mokyklų vadovams (ir patiems mokytojams), kad mes mokytojų pusėje. Mes palaikysime mokytojus galimuose konfliktuose, kol nebus įrodyta priešingai. Mokytojai, žinokite, tokia nauja tvarka. Jauskitės laisvi, už jūsų stovi ministerija. Direktoriai, nepramiegokit, nepataikaukit stojantiems prieš mokytojus, jums tai ne į gerą. Pigiausia pasaulyje reforma, reikalaujanti tik būsimo Švietimo ministro drąsos. Dabar mokytojai priversti gūžtis ir atsiprašinėti, jeigu žiniasklaida pasigauna kokią istoriją apie konfliktą su vaikais. Nei ministerija, nei direktorius nestoja mokytojo pusėn.
- Švietimo tinklas turi būti ne optimizuojamas, o išlaikomas visoje Lietuvoje. Žinoma, tai įmanoma padaryti tik tuo atveju, jeigu norinčių tapti mokytojais jaunų žmonių daugės. Šio punkto neįmanoma atsieti nuo kitų. Dabar mokyklos ar klasės dažnai uždarinėjamos dėl absurdiškų biurokratinių reikalavimų klasėje turėti tam tikrą skaičių vaikų, neatsižvelgiant net į demografines miestelio tendencijas, kurios gali būti teigiamos.
Išlaikyti švietimo sistemos tinklą regionuose svarbu ne tik todėl, kad galutinai nepalaidotume regionų, bet ir dėl pačios mokymo kokybės. 30 mokinių klasės rajonų centruose ir vežiojimas autobusiuku yra ne išeitis. Vienas mokytojas 30 vaikų kokybiškai mokyti mokykloje, kuri neatsirenka mokinių, gali tik turėdamas išskirtinį talentą. Tai tiesiog ne vidutinio mokytojo jėgoms, ypač tada, kai mokiniai skatinami negerbti mokytojo ir visur kur „žinoti savo teises“. Ir kai mokytojas lieka „visada neteisus“ konflikto atveju.
Dar vienas dalykas, kurį noriu paminėti. Reikia atsisakyti vadinamojo įtraukiojo ugdymo ir grįžti prie ankstesnės tvarkos. Apie tai nedrąsu kalbėti viešai, bet privačiai tai jums pasakys dauguma mokytojų. Be to, didžiulė nelygybė, kad įvedus įtraukųjį ugdymą, privačios mokyklos ir toliau atsirinkinėja vaikus be spec. poreikių. Tėvams pateikiamos anketos, kur klausiama, ar vaikas turi spec. poreikių, o į sutartį įrašoma, kad paaiškėjus, jog tėvai melavo dėl spec. poreikių, mokykla pasilieka teisę nutraukti sutartį. Štai taip valdiškos mokyklos perkraunamos į spec. poreikių mokyklas, o privačios klesti tėvų pinigais. Sunku patikėti, kad ne būtent privačių mokyklų augimui naudinga ši reforma. Gi mokesčius mokantys Lietuvos piliečiai vis sunkiau gali užtikrinti kokybišką nemokamą išsilavinimą savo vaikams – tai tiesiog neteisinga.
Turiu rašyti, kad politinė reklama.
