Marius Parčiauskas. Krikščionių persekiojimas ir savicenzūra

ŠALTINIS LIETUVOS KRIKŠČIONIŲ DARBUOTOJŲ PROFESINĖ SĄJUNGA

Daugybė pasaulyje atliktų tyrimų rodo, kad krikščionys – labiausiai persekiojama tikėjimo grupė pasaulyje. Ir kalbama ne vien apie Afrikos ar Azijos šalis, kur savo tikėjimo neišsižadantys krikščionys dažniau yra tiesiog nužudomi. Krikščionys dar ir dažniausiai iš visų kitų grupių patiria spaudimą, patyčias ir panašius reiškinius darbo vietose, mokymosi įstaigose ir kitur.

Pastaraisiais metais pasaulio žiniasklaidoje gana plačiai nušviesti rezonansiniai tokio krikščionių persekiojimo dėl savo pažiūrų atvejai, kurie, atrodo, turi vieną tikslą – paskatinti krikščionis užsidaryti privačioje religijos sferoje, apriboti save vidine savicenzūra.

Ir tai veikia – krikščionys vis labiau bijo reikšti savo pozicijas universitetuose, medicinoje, žiniasklaidoje, o išbujoję politkorektiškumo ir neapykantos kalbos standartai pasiekė tokį lygį, jog teisiami net Šventąjį Raštą cituojantys parlamentarai.

Iškalbingi persekiojimų atvejai

Suomija

Bene garsiausias pastaruosius porą metų krikščioniškoje žiniasklaidoje aptarinėjamas atvejis – Suomijos parlamentarės ir buvusios ministrės Päivi Räsänen (Peivi Resenen) teismo byla dėl viešo krikščioniškos pozicijos apie homoseksualizmą išsakymo ir Šventojo Rašto citavimo. 2019 metais P. Räsänen sukritikavo Suomijos liuteronų bažnyčią, kuriai priklauso, dėl to, kad ji parėmė eitynes „Pride“. „Kaip Bažnyčios pamatas Biblija dera su tuo, kad gėda ir nuodėmė rodomos kaip garbė?“ – klausė ji tviteryje.

Kartu ji įkėlė Biblijos nuotrauką su apaštalo Pauliaus laišku, kuriame rašoma, kad „moterys prigimtinius santykius pakeitė priešingais prigimčiai. Panašiai ir vyrai, pametę prigimtinius santykius su moterimis, užsigeidė vienas kito, ištvirkavo vyrai su vyrais ir gaudavo už savo paklydimą vertą atpildą“.

Teisme atsidūrė ir medžiaga, kurią politikė platino dar 2004 metais – dėl bukleto pavadinimu „Dievas sukūrė vyrą ir moterį: homoseksualūs santykiai kelia grėsmę krikščioniškai žmogaus prigimties sampratai“, kuriame rašoma, kad grįžimas prie „normatyvinio heteroseksualaus gyvenimo“ yra įmanomas, jeigu pasitelkiamas gydymas. Į teismą paduotas ir prie šio bukleto publikacijos prisidėjęs Suomijos evangelikų liuteronų vyskupas Juhanas Pohjola. Beje, apgailėtina tai, kad pati Suomijos evangelikų liuteronų bažnyčia skandale tvirtino palaikanti kaltinimus.

Jungtinė Karalystė

Pastarieji pora metų buvo kupini ir kitų, gal mažiau pagarsėjusių, bet ne mažiau iškalbingų represijų krikščionims dėl jų pažiūrų atvejų. Štai, pavyzdžiui, Birmingeme (Jungtinė Karalystė) ilgametė aktyvistė už nekaltos gyvybės apsaugą buvo suimta dėl to, kad mintyse (!) meldėsi prie abortų klinikos. Su savimi moteris neturėjo jokių plakatų ar ženklų. Kartu su ja teistas katalikų kunigas, kuris apkaltintas dėl viešos maldos ir ant savo automobilio užklijuoto už gyvybę pasisakančio lipduko.

Kitoje Anglijos vietoje, Bornmute, vyras gavo baudą už tai, kad prie abortų įstaigos irgi tyliai ir ramiai meldėsi už savo abortuotą sūnų. Jungtinė Karalystė užsibrėžė rimtai kovoti su tokiais „pamaldžiais nusikaltėliais“ ir parlamente jau priėmė įstatymą, kuris 150 metrų spinduliu aplink abortų klinikas draus bet kokią maldą, pokalbius, protestus ar panašią veiklą. Už pažeidimą bus baudžiama pinigine bauda – tai yra pakeitimas nuo anksčiau siūlytos bausmės, pagal kurią buvo numatyta laisvės atėmimo bausmė. Tačiau bauda galės būti neriboto dydžio.

Analogiškos „buferinės zonos“ aplink abortų įstaigas, kriminalizuojančios visiškai normalią ir taikią veiklą, pavyzdžiui, maldas, egzistuoja ir Vokietijoje bei Ispanijoje.

Toje pačioje Jungtinėje Karalystėje pagarsėjo ir pora kitų iškalbingų įvykių. Štai kandidatė į Pietų Londono merus Maureen Martin buvo atleista iš būsto vadybininkės darbo Londono bendrovėje „L&Q“ po trijų skundų dėl to, kad politinės kampanijos metu viešai išreiškė pritarimą prigimtinei šeimai.

Mat savo rinkimų manifeste M. Martin įsipareigojo santuokos klausimu „peržengti politinio korektiškumo ribas ir tiesiog pasakyti tiesą, kad vyro ir moters santuoka yra pagrindinis sėkmingos visuomenės pagrindas ir saugiausia aplinka vaikams auginti“. Dėl to „L&Q“ gavo skundų, kuriuose teigta, kad M. Martin yra „fanatikė“, ir galiausiai ji buvo atleista iš darbo už tai, kad neva pažemino „L&Q“ vardą, pažeidė socialinių tinklų politiką ir nedeklaravo politinių interesų.

Kitas atvejis irgi Anglijoje – krikščionė mokytoja buvo atleista iš darbo dėl to, kad išreiškė susirūpinimą dėl vieno iš mokinių lyties „keitimo“. Pasidalijusi savo nuogąstavimais dėl vaiko apsaugos, mokytoja buvo atleista iš darbo už šiurkštų nusižengimą ir apie tai pranešta Mokytojų reguliavimo agentūrai (TRA), kas, aišku, turės įtakos jos galimybei įsidarbinti mokytoja ateityje.

Airija ir Švedija

Panašus įvykis, plačiai nušviestas žiniasklaidoje ir sulaukęs daugybės vertinimų, įvyko ir kaimyninėje Airijoje. Čia mokytojas Enochas Burke’as buvo įkalintas už atsisakymą translyčio mokinio pageidavimu vartoti lyties atžvilgiu neutralius įvardžius bei už „nepagarbą” teismo sprendimui nesiartinti prie mokyklos, kurioje dirbo.

Teisminiai nesutarimai prasidėjo dėl to, kad šis tvirtų krikščioniškų pažiūrų mokytojas atsisakė kreiptis į lytį keičiantį mokinį neutraliu daugiskaitiniu įvardžiu „jie“ (angl. „they“), o ne vyrišką lytį rodančiu įvardžiu „jis“.

Švedijoje irgi pagarsėjo panašus įvykis, kur mokytoja analogiškai buvo atleista už tai, kad atsisakė „translytį” mokinį vadinti lyties atžvilgiu neutraliu įvardžiu. Švedijos ombudsmenas ėmėsi šios bylos ir pareiškė, kad tai rimta diskriminacijos forma, su kuria reikia kovoti. Nepakankamai greitai į situaciją reagavusi mokykla turėjo sumokėti paauglei 15 000 eurų kompensaciją, na o mokytoja, kaip minėta, turėjo atsisveikinti su savo darbu.

Kitur

Panašių krikščionių persekiojimų dėl savo pažiūrų atvejų kupina ir kitose Europos šalyse, tai tikrai nėra kelių valstybių problema. Skandinavija, Vokietija, Prancūzija, Jungtinė Karalystė, Airija, Ispanija… Geografija itin plati. Be to, šiame straipsnyje pasirinkau kalbėti apie Europą, nes visa tai vyksta arčiau mūsų. Bet puikiai žinoma, kad JAV, Kanadoje ir kitose Vakarų šalyse panašių plačiai pagarsėjusių atvejų ne mažiau.

Tikslas – krikščionių savicenzūra

Didelė dalis prieš krikščionis dėl viešo jų įsitikinimų reiškimo iškeliamų bylų galiausiai baigiasi šnipštu – krikščionims pavyksta apginti savo teises. Pavyzdžiui, Helsinkio apygardos teismas po ilgo proceso išteisino P. Rasanen ir J. Pohjolą. Teismas konstatavo, kad „apygardos teismas nėra kompetentingas interpretuoti biblines sąvokas“. Tačiau Suomijos generalinei prokurorei nesutikus su teismo sprendimu ir pateikus apeliaciją, teismo procesas tęsiasi toliau.

Anglijoje dėl tylios maldos prie abortų klinikos suimta moteris ir kunigas galiausiai išteisinti, nes nepažeidė tuo metu galiojusių įstatymų. Vis dėlto, kaip minėta anksčiau, šalies parlamente kelią jau prasiskynė teisės aktas, kuriuo sukurtos „buferines zonas“ aplink abortus atliekančias įstaigas, todėl ateityje teisės melstis prie abortų klinikų aktyvistai nebeturės.

Vis tik kitos bylos, tokios kaip iš mokyklos atleistų Airijos ir Švedijos mokytojų, baigiasi sugriauta profesine karjera ar net įkalinimu. Kažin, kokią ateitį dar gali turėti mokytojas, savo biografijoje įgijęs „teistumą“. Tačiau ne mažiau svarbu, kad net jeigu galiausiai pavyksta apsiginti teisinėmis priemonės, tam paaukojama daugybė savo laiko, nervų ir pinigų.

Štai, pavyzdžiui, P. Rasanen bylinėjimasis vien pirminės instancijos teisme kainavo 50 tūkst. eurų. Jeigu teismą galiausiai laimi, bylinėjimosi išlaidas atgauni, tačiau niekada negali žinoti, kokia bus jo baigtis. Dažnai pirminės instancijos teismas priima nepalankų sprendimą, o aukštesnės instancijos – išteisinantį.

P. Rasanen bylos metu į teismą ją padavusi aktyvistė pareiškė: „Ši byla rodo, kad neapykantos kalba prieš LGBTIQA+ nebebus toleruojama mūsų visuomenėje ir kad jai yra pasekmės, net kai tokią kalbą motyvuoja religija. Nesvarbu, kokia bus bylos baigtis, ši žinutė, mano manymu, yra esminė.“ Ši citata labai gerai iliustruoja, kad bylos baigtis nėra tokia svarbi – jau pats procesas turi pasiųsti žinią krikščionims, kad jie nebesijaustų saugiai.

Ir iš tiesų, tyrimai rodo, kad Vakaruose plinta krikščionių savicenzūra – darbovietėse, mokymo įstaigose ir viešose vietose imama vengti kalbėti apie savo krikščioniškus – o dažniausiai net ne tik krikščioniškus, bet tiesiog pagrįstus žmogaus prigimtimi – įsitikinimus, nes kam reikia tų problemų?

Štai citatos iš Netolerancijos ir diskriminacijos prieš krikščionis Europoje stebėsenos organizacijos pateiktos ataskaitos: be smurtinių nusikaltimų, tyrime taip pat užfiksuotas „vis dažniau pasitaikantis krikščionių savicenzūros reiškinys“, kuriuo jie „reaguoja į jaučiamą netoleranciją jų įsitikinimams“. Savicenzūra nustatyta švietimo, darbo vietoje, viešojoje sferoje, žiniasklaidos platformose ir privačiame socialiniame bendravime.

Bene veiksmingiausias kairiųjų ideologijos įtvirtinimo įrankis, be jokios abejonės, yra religinės sferos, o po to ir vadinamųjų „tradicinių pažiūrų“ išstūmimas iš viešojo gyvenimo. Krikščionys ima savanoriškai užsidaryti „virtuvėje“, patys save cenzūruoja. Galiausiai, tokiai atmosferai įsigalėjus, viešai pasisakyti apie „nepopuliarias“ savo pažiūras reikia vis daugiau ir daugiau drąsos. Namie seki ir skaitai krikščioniško ar konservatyvaus turinio svetaines, bet kolegos net neįtaria, kad turi kitokią nuomonę nei jie. Savicenzūra tampa giluminė, tarsi antra prigimtis, labai sunkiai peržengiama.

Krikščionys ima savanoriškai užsidaryti „virtuvėje“, patys save cenzūruoja.

Vietoj išvadų

Galima konstatuoti, kad labiausiai nuo straipsnyje aptarto persekiojimo kenčia mokytojai, dėstytojai, gydytojai, žurnalistai. Tačiau reikia turėti omenyje, kad rezonansiniai persekiojimo atvejai neatspindi realaus cenzūros masto. Yra daugybė jos būdų, ir dauguma jų net nėra nukreipti į teisines ar kitokias represijas.

Tokios represijos – jau labai pažengusios cenzūros požymis, tačiau pirmiausia juk seka daugybė kitų dalykų, kuriuos puikiai pažįstame ir Lietuvoje. Pavyzdžiui, vadinamosios „įmonės vertybės“ ar „etikos normos“, kuomet darbinantis įmonėje sulauki klausimo apie savo požiūrį į „LGBT bendruomenę“, o tavo feisbuko paskyra peržiūrima, ar kartais joje nėra kokio „politinio“, „radikalaus“, „nepažangaus“ turinio. Visa tai tarnauja kuriant baimės atmosferą, kurioje jau gyvena daugybės pasaulio valstybių piliečiai.

Kaip Vakaruose bandoma kovoti su tokia baimės atmosfera ir krikščionių savicenzūra? Vienas iš pavyzdžių – rezonansiniais atvejais ginti dėl savo pažiūrų teisiamų asmenų dažnai imasi įvairios nacionalinės ar tarptautinės teisinės organizacijos, specialiai tam kaupiančios fondus, samdančios gerus teisininkus, profesionaliai viešinančios bylos eigą ir taip surenkančios pinigų konkretaus asmens teisinei gynybai. Štai, pavyzdžiui, už savo abortuotą sūnų besimeldusio vyro, apie kurį jau rašiau, teisinei gynybai vadovauti iškart ėmėsi teisininkų grupė „Alliance Defending Freedom UK“, o viešininimui – pilietinių teisių gynimo platforma CitizenGo.

Lietuvoje Krikščionių profsąjunga paskelbė apie telkiamą tokios pagalbos atitikmenį – finansinį fondą, kurio lėšos būtų naudojamos telkiant, šviečiant, informuojant visuomenę bei ginant įvairių profesijų krikščionis, susidursiančius su persekiojimu dėl savo įsitikinimų.

Pirmiausia ir svarbiausia, kad tokia iniciatyva yra siunčiama žinia – telkimės ir nebijokime, nes nebūsite vieni, jums bus suteikta teisinė ir finansinė pagalba, jeigu susidursite su persekiojimu dėl savo įsitikinimų.

Aišku, kad bylinėjimosi procesas vis tiek išlieka labai nemalonus, o paskui jį dažniausiai seka ir viešumas, kurio dauguma žmonių nenori. Bet visko už krikščionį nepadarysi – jis pats turi rasti drąsos gyventi pagal savo pašaukimą, o krikščioniškos organizacijos gali tik padėti. Džiugu, kad ir Lietuvoje randasi tokios pagalbos užuomazgos.