Tekstas paskelbtas laikraštyje „Molėtų Vilnis“
Kovo pabaigoje Regionių administracinis teismas priėmė labai svarbų sprendimą, susijusį su istorine atmintimi, kurį jau suskubta įvertinti kaip šios srities „žemės drebėjimą“. Teismas panaikino Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) sprendimą, kuriuo centras buvo nurodęs nuimti partizanų vado Juozo Krikštaponio bareljefą nuo paminklinio akmens Ukmergėje. J. Krikštaponis buvo Lietuvos karininkas, Vyčio apygardos partizanų vadas, žuvęs 1945 m. Lėno miško mūšyje.
J. Krikštaponiui Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkės ir kitų asmenų buvo mesti vieši kaltinimai dalyvavimu 1941 m. dabartinės Baltarusijos teritorijoje vykusiose žydų žudynėse. Tai yra labai sunkūs kaltinimai, normalioje civilizuotoje valstybėje reikalaujantys labai rimtų įrodymų. Teisinės valstybės principas reiškia, kad niekas negali būti nuteistas be teismo. Daugelį metų buvo bandoma nagrinėti šio asmens biografiją, buvo net tris kartus kreiptąsi į Generalinę prokuratūrą ir tris kartus gautas atsakymas, kad nėra ką tirti, nes nėra duomenų, leidžiančių pradėti ikiteisminį tyrimą. Nepaisant to, kad nebuvo jokių teismų ir tyrimų, atsirado anoniminės pažymos, apeinant teisinius procesus, kurių pagrindu susirinkusi vadinamoji Desovietizacijos komisija priėmė išvadą, kad neva J. Krikštaponis dalyvavo nusikalstamose veikose. Problemiška ir tai, kad tų pažymų išvados daromos remiantis sovietmečio tardymų, atliktų 20 metų po 1941 m. įvykių, protokolais.
Byloje įrodyta, jog Desovietizacijos komisijos išvada ir centro sprendimas neteisėti ne tik pagal turinį – nėra patikimų istorinių duomenų, rodančių, kad buvo padaryti kokie nors nusikaltimai, bet ir pagal savo priėmimo tvarką: nustatyta, kad komisija turėjo išankstinį nusistatymą, veikė neskaidriai ir neobjektyviai.
Čia noriu prisiminti ir Molėtams aktualų atvejį, kai be teismo apjuodintas buvo labai daug mūsų kraštui ir lietuvybei nuveikęs kun. Jonas Žvinys, o tai lėmė, kad Molėtuose taip ir neatsirado jo vardo gatvė. Tada užteko mesto šešėlio, kad savivaldybė atsiribotų nuo šio asmens. Jis iki šių dienų nepelnytai pamirštas, nors yra viena garbingiausių mūsų krašto asmenybių, kuria turėtume didžiuotis ne tik asmeniškai, bet ir politiniu lygmeniu.
Didžiausia mūsų istorijos politikos problema, kad mes leidžiame mesti šešėlį net ant didžiausių mūsų tautos didvyrių, kurių nuopelnais laisvės kovose niekas neabejoja, ir vien šio šešėlio pagrindu puolam šalinti jų viešo atminimo ženklus. Tai yra labai problemiška praktika, nes apeina normalų teisminį procesą ir nekaltumo prezumpciją. Šis teismo sprendimas yra nepaprastai svarbus, nes primena, kad mūsų didvyriai neturėtų būti nuteisiami, kaip sovietmečiu, kažkokių slaptų pažymų ar tam tikrų bendruomenių mestų kaltinimų pagrindu, apeinant teisinį procesą. Norint kažką nuteisti, privalu eiti teisiniu keliu ir visus kaltinimus įrodyti teisme. Ir tik tada, jeigu asmens kaltė įrodoma, galima pradėti šalinti viešus atminimo ženklus, o ne remiantis vien kažkieno mestu šešėliu. Tie, kas imasi kaltinti, turėtų teisme įrodyti šių kaltinimų pagrįstumą. Iki šiol dažniausiai asmens gynėjams būdavo paliekama pareiga įrodinėti asmens nekaltumą, kai būtent tie, kas imasi kaltinti, turėtų teisme įrodyti kaltinimų pagrįstumą.
Be to, būtina atskirti atvejus, kai tam tikri veikėjai kontraversiškai vertinami dėl savo viešų politinių veiksmų, kaip koks Petras Cvirka, ir kai politiniu požiūriu jokios dėmės neturintys žmonės apkaltinami padarę kriminalinius nusikaltimus. J. Krikštaponis nėra kaltinamas niekuo, išskyrus būtent pačius baisiausius kriminalinius nusikaltimus. Jei jis juos išties įvykdė, tada siūlymai dėl jo atminties trynimo atrodo pagrįsti, jei ne – situacija visiškai kitokia. Svarbu pereiti prie principo, kad tik teismas gali įvertinti, ar žmogus padarė kriminalinių nusikaltimų. Šioje byloje pirmąkart per ilgą laiką taip ir buvo padaryta, o politizuotas diskusijas pakeitė tikslus teisinis vertinimas.
Lietuva jau ilgą laiką gyvena informacinio karo sąlygomis. Tokiomis sąlygomis visada bus sistemingai organizuotų kaltinimų bandant diskredituoti Lietuvos laisvės kovotojus. Šie kaltinimai yra kurpiami „galimai“ pagrindu – galimai dalyvavo, galimai žudė ir t. t. Kaltinimai pasiekia ne tik 1941 m. Birželio sukilimo dalyvius, tokius kaip K. Škirpa ar J. Noreika, bet net ir iškiliausius partizaninio judėjimo vadus. Tokių kaltinimų pagrindu net buvo sukliudyta A. Ramanauskui–Vanagui pastatyti paminklą JAV. Tad vykdomas sistemingas rezistencijos okupaciniams režimams juodinimas ir jeigu Lietuva kaip valstybė, jos institucijos prisileis tą mąstymą, kad užtenka įtarimo, užtenka to „galimai“, mūsų valstybė tik paskatins tokius išpuolius ir jie visada pavyks. Mesti kaltinimą „galimai“ kieno nors atžvilgiu visada įmanoma, juos priimdama valstybė be kovos pasiduoda informaciniame kare.
Tad ar išdrįsime vėl imti viešai gerbti kun. Joną Žvinį – 1919 m. Lietuvos kariuomenės savanorį, 1941 m. Birželio sukilimo dalyvį, politinį kalinį, lietuvybės puoselėtoją Molėtų krašte? Ar ir toliau bijosime bet kieno metamo šešėlio ir nereikalausime teisinio proceso tvarka įrodyti pateikiamų kaltinimų? Istorinė atmintis glaudžiai susijusi su nacionaliniu saugumu, nes Tėvynę gins tie žmonės, kurie semiasi įkvėpimo iš praeities ją gynusių asmenų ir didžiuojasi jų žygiais.
