Po antrojo pasaulinio karo įsisukęs globalizacijos procesų ratas, įkvėptas iki tol nematytos technologinės pažangos, sukūrė ambicingiausią globalizacijos produktą – multitautinę valstybę. Jos atsiradimas buvo reakcija į pasaulyje vykstančius emigracijos, kapitalo judėjimo ir tautų maišymosi procesus, turėjęs užtikrinti, kad naujas darinys atlaikys milžinišką kultūrinę suirutę, bei suteiks pagrindo skirtingiems žmonėms sugyventi po viena vėliava. Netrukus dauguma politikos analitikų pradėjo linksniuoti naująjį valstybės modelį kaip liberalios demokratijos laimėjimą, išsprendusį visas su globalizacija susijusias problemas. Tačiau ar tikrai?
Froidas ir de Tokvilis
Prancūzų politinis mąstytojas, istorikas Aleksis de Tokvilis numatė globalistinės civilizacijos ištakas supanašėjusių individų elgsenoje. Istorikas teigė, kad demokratija kaip politinis režimas, kuris skatina lygybę tarp individų, kartu su modernia ekonomine doktrina sukurs erdvę, kurioje individai atrodys, mąstys ir todėl elgsis panašiai. Tačiau mąstytojas kartu suprato, kad šis supanašėjimas nebūtinai gali lemti paskyrų bendruomenių sanglaudą, nes būtent skirtybių sunykimas iššauks paradoksaliai didesnę paklausą skirtumams atsirasti.
Tokvilio manymu, kai sąlygos individams atsiskleisti mažai kuo skiriasi dėl pastarųjų supanašėjimo, kiekvienas skirtumas tampa itin svarbiu žmogaus pasididžiavimo savo identitetu bruožu. Todėl globaliame pasaulyje, kuriame žmogaus elgsena tampa visiems prieinamų ir internete transliuojamų madų formavimo įkaitė, kiekvienas skirtumas tampa jautriausio dėmesio reikalaujančia detale.
Froidas dar daugiau nei prieš šimtmetį, tai yra gerokai anksčiau, nei atsirado internetas, išvystė taip vadinamą „mažiausių skirtumų narcisizmo“ (angl: narcissism of minor differences) teoriją, kurioje teigė, jog kuo labiau skirtumai tarp žmonių mažėja, tuo labiau žmonės suteikia šiems skirtumams svarbos. Tai puikiai atitinka Tokvilio mintis ir, jeigu individai laikosi tokios pozicijos, iš jų susidedanti bendruomenė elgsis taip pat. Etninio identiteto svarba šiuo atveju tampa ypatinga, kadangi kalba, tradicijos, kultūros išskirtinumai leidžia žmogui suformuoti sanglaudą su jį supančiu pasauliu ir bendruomene. Atsisakius visų šių atributų, žmogus yra įtraukiamas į nesibaigiantį fragmentacijos procesą, kuriame iki tol išmoktos elgesio savybės, autentiškas žvilgsnis į pasaulį per gimtąją kalbą ir bendruomeniškumas yra priverstinai nutraukiami tam, kad būtų atlaisvinta vietos naujam požiūriui į jį supančią aplinką. Žmogus tampa beformės masės, o ne struktūruotos visuomenės dalimi, nors pastaroji yra būtina jo išlikimui.
Todėl dauguma multitautinių valstybių pagrinde Š. Amerikoje ir Viduržemio jūros Europoje, XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje siekusių atsikratyti bendruomenių tarpusavio fragmentacijos valstybės viduje, praėjo milžiniškus procesus, kurių metu buvo naikinami jų vidaus skirtumai. Pavyzdžiui Jungtinėse Amerikos Valstijose XX a. pradžioje susiformavus viešajai švietimo sistemai, buvo nuspręsta dėstyti tik anglų kalba.
Tas pats kalbos principas buvo pritaikytas ir valstybinėse darbo vietose, todėl etninės bendruomenės nenorėdamos būti socialiai atsilikusiomis nuo kitų, angliškai kalbančių grupių, privalėjo prisitaikyti. Netrukus vokiečių emigrantų dominuojamas kraštas tapo anglosaksiškos kultūros įtakos sferos dalimi. JAV pavyzdžiu pasekė ir Italija, kuri būdama daugiakalbiu kraštu, pristatė standartizuotą italų kalbą į viešąjį valstybės gyvenimą. Kalba tapo neatsiejamu švelniojo etninio „valymo“ epicentru, kuris leido skirtingoms kultūroms ištirpti bendros kalbos kontekste ir taip garantuoti didesnį politinį stabilumą valstybei.
Kitos multitautinės šalys, kurios atsisakė normatyvinės kalbos principų įvedimo, gyvena amžinoje separatizmo baimėje. Būtent istoriškai susiformavusi belgų dvikalbystė lėmė, kad valstybės jungimosi į vieną politinį darinį procesas yra paralyžiuotas dviejų visiškai skirtingų, prancūzų ir olandų kalbų sandūros, kurioje vis didesnę įtaką įgauna separatistinės nuotaikos olandiškame Flandrijos regione. Panašioje situacijoje yra atsidūręs ir prancūziškasis Kvebekas, kuris jau per antrąjį referendumą dėl nepriklausomybės 1995 m., vos neatskilo nuo Kanados, surinkęs 49,4% balsų, pritariančių pasitraukimui.
Etninis identitetas, būdamas pagrindiniu kintamuoju, kuris lemia daugelio bendruomenių politinę mobilizaciją, iššaukia multitautinės valstybės reakciją, pasireiškiančią dviem būdais. Pirmasis jau minėtas, tai nacionalinio vienodinimo strategija, kuri susideda ne tik iš kalbos, bet ir ideologijos formavimo. Grupei žmonių yra pasiūloma vertybinė alternatyva mainais už tam tikros identiteto dalies atsisakymą.
JAV šioje vietoje yra nepralenkiama, nes turėdama aiškią valdžios struktūrą, sukūrė ganėtinai liberalią vertybių sistemą, susidedančia iš žodžio laisvės, individualizmo ir privačios nuosavybės teisės. Daugeliui į Ameriką iš Europos atvykusių tautų, tai tapo puikia galimybe pabėgti nuo multikultūrinės maišaties, ištirpstant nacionalinio vientisumo idėjoje. Šis būdas yra paradoksalus, nes veikiamas globalizacijos, iš esmės vykdo pagrindinę globalizacijos funkciją – naikina skirtumus tarp atskirų kultūrų. Tik šiuo atveju yra pasitelkiama nacionalinė idėja, o ne bekūnis globalizacijos šešėlis.
Žinoma, skirtingai nei JAV, istoriškai determinuotai Europai šis kelias ne be reikalo pasirodė pernelyg pavojingas. Tautų pripildytame kontinente, dauguma multitautinių valstybių bandydamos pasiūlyti nacionalinio vientisumo idėją, susidurdavo su aštria istorinės atminties ir esamų tapatumų reakcija. Dėl šios priežasties multitautinė valstybė rinkosi antrąjį kelią, suteikdama etniškai išsiskiriančioms bendruomenėms mažesnę ar didesnę institucinę autonomiją, paliekančią erdvės joms spręsti savo likimą savarankiškai.
Tačiau tai komplikuotas sprendimo būdas, nes autonominių regionų institucijos, veikdamos be didelio centrinės valdžios įsikišimo, galima sakyti, treniruojasi būsimai nepriklausomybei. Didžioji Britanija vėlyvais devyniasdešimtaisiais Velse įkūrė vietinę asamblėją, o Edinburge – Škotų parlamentą. Šitaip Britanija, suteikdama galios Škotijai ir Velsui formuoti autentišką vidaus politiką, atsisakė paskutinių britiško imperializmo mąstymo likučių. Natūraliai atsilaisvinusią politinio tapatumo erdvę uzurpavo nacionalinis identitetas, kuris įkvėptas istorinės patirties, lėmė Škotijos norą inicijuoti referendumą dėl pasitraukimo iš Didžiosios Britanijos.
Nors pirmasis referendumas škotams nebuvo sėkmingas, tai tapo galinga žinute visoms valstybės neturinčioms Europos tautoms. Škotijos situacija rodo, kad autonomija, kaip politinis sprendimas skirtas išgydyti tautinius skaudulius, yra neefektyvus šalyse, kuriose tautinių bendruomenių valstybingumas buvo kažkada nutrauktas jėga.
Ispanijoje po pilietinio karo į valdžią atėjęs Franko, panaikino Katalonijos autonomiją, o kartu su ja ir katalonų kalbos vartojimą viešumoje. Tai buvo nevykęs bandymas jėga išspręsti nacionalinio vientisumo uždavinius, nepasiūlant jokios idėjinės alternatyvos regiono gyventojams. Ilgamečiam šalies lyderiui mirus, Ispanijai neliko kito kelio kaip tik sugrąžinti Katalonijai jos autonominį statusą su Prezidentu, Parlamentu ir vykdomąja taryba. Autonomija Ispanijai tapo neišvengiamybe, nes dešimtmečius Franko gniaužtuose laikytas regionas istorinės konjunktūros metu, galėjo privesti šalį prie pilietinio karo būklės. Nors Ispanija šiuo atveju yra gana autentiškas pavyzdys, bet padeda mums suprasti, kokioje sudėtingoje situacijoje yra multitautinės valstybės, kurios turi rinktis tarp etninių grupių nevaržomos saviraiškos laisvės arba suvienodinimo.
Europos Sąjungos imperinis aidas ir demokratijos konfliktas
Multitautinėms valstybėms padėtį apkartino ir dvidešimto amžiaus antroje pusėje prasidėję masiniai imigracijos procesai, susiję su Europos imperialistine praeitimi. Dabar multitautinės valstybės turėjo spręsti ne tik kontinentinio imperializmo kultūrų maišymosi padarinius, bet ir susitaikyti su iš buvusių kolonijų plūstančiais milijonais, kurių atvykimą paskatino bendra Europos Sąjungos sienų politika.
Iš pradžių buvo tikimasi, kad naujieji kontinento gyventojai asimiliuosis, bet nacionalinių valstybių neveiksmingumas stengiantis tai įgyvendinti netrukus buvo pakeistas ES taikaus sugyvenimo idėja. Šios idėjos pagrindinis tikslas buvo leisti naujiesiems gyventojams netrukdomiems gyventi neatsisakius savo kultūrinio identiteto, bet ir nesuteikus jiems instituciškai jokio specialaus statuso. Tokia ES politika primena dviejų garsių, Habsburgų ir po stalinistinės Sovietų, imperijų patirtį, kai įvairioms tautoms kultūriškai buvo leidžiama save reikšti tiek, kiek tai nekėlė pavojaus imperijai, t.y. buvo nereikšminga politiškai.
Teiginiai, kad multitautinė valstybė ir su ja susijusi multikultūrinė visuomenė yra liberalios demokratijos laimėjimas, yra juokingi. Geriausiu atveju tai egalitarinės, tai yra socialistinės demokratijos laimėjimas, kada yra paliekama laisvė valstybėms veikti savarankiškai, bet pagrindines šių valstybių viešosios politikos gaires nustato stiprus centras, kad ir kur jis bebūtų – Vienoje, Maskvoje ar Briuselyje. Tai nėra joks kaltinimas Europos Sąjungai dėl tyčinio nudemokratėjimo. Tiesiog koegzistavimas tarp šitokios gausos kultūrų yra neįmanomas neturint stipraus centro, kuris gebėtų tai suadministruoti.
Tačiau stiprus centras jau savaime nurodo į demokratiškai suvaržytą aplinką. Juk skirtingos kultūros iššaukia skirtingas problemas, į kurias valstybė privalo reaguoti milžiniškomis lėšomis socialinei apsaugai, sveikatos priežiūrai, švietimui, policijai ir t.t. Visi šie aspektai privačios erdvės sąskaita didina centrinės valdžios buvimą (angl: presence), juntama visuomenėje. Netrukus išsiplėtęs valstybės vaidmuo pradeda kištis į šeimos reikalus, nes šeimos nepriklausomas nuo valstybės egzistavimas sukuria pastarajai papildomų problemų.
Savaime suprantama, kad žydų ortodoksų šeimoje augusiam individui būtų sunku sutarti ir vienoje klasėje sėdėti su islamiškoje šeimoje augusiu žmogumi. Todėl netrukus dėl panašių priežasčių valstybė pradeda taikyti pozityvios diskriminacijos (angl: affirmative action) principus.
Pozityvi diskriminacija, tai valdžios vykdoma politika, kurios tikslas istorinį neteisingumą patyrusioms ar nuo diskriminacijos kenčiančioms grupėms suteikti lengvatų, dažniausiai darbo rinkos ir švietimo srityse. Idėja labai pavojinga, nes sukuria dirbtinės lygybės iliuziją ir įteisina atsiliekančių grupių tolimesnį atsilikimą dėl joms keliamų mažesnių standartų. JAV pozityvi diskriminacija taikoma rasinėms mažumoms, pavyzdžiui, taikant mažesnius standartus afro ir lotynų amerikiečiams stojant į aukštojo mokslo institucijas.
Europoje dėl susiklosčiusios politinės situacijos, kada Europos Sąjunga yra pagrindinis viešosios politikos formuotojas, tokių „diskriminacijos“ pavyzdžių daugiausiai randama darbo rinkoje, sveikatos ir socialinės apsaugos sistemose. Nenukrypstant į detales, galime pastebėti, kad egzistuoja aiškus ryšys tarp multikultūrinės visuomenės, išsiplėtusių centro galių ir pozityvios diskriminacijos politikos. Todėl nėra sunku suprasti, jog mechanizmas tėra skirtas daugumos teisių ir laisvių suvaržymui priverstinės lygybės vardan.
Rytų ir Vidurio Europa šiuo požiūriu yra sąlyginis laimės kūdikis, nes šių regionų gyventojai kol kas tik įsivaizduoja, kaip jaučiasi prancūzas, britas, olandas ar vokietis, kai pastarųjų laisvė yra suvaržyta ne tik nuolatinių „įtampų gatvėje“, bet ir instituciškai.
Sunku sugalvoti, kad panašus laisvės suvaržymas galėtų egzistuoti nacionalinėje valstybėje, kurios piliečiai gyvena vadovaudamiesi panašia vertybių sistema, kalba ta pačia kalba ir išreiškia ištikimybę virš jų plevėsuojančiai bendrai vėliavai. Viską sudėjus į bendrą paveikslą peršasi išvada, kad multitautinės, multikultūrinės valstybės projektai nesugebėjo atsakyti į globalizacijos keliamas problemas ir tik sustiprino nacionalinius sentimentus Vakarų pasaulyje. Šios valstybės dabar yra lyg kamuolys ant kurio užmestas milžiniškas svarmuo. Viduje esančios bendruomenės dėl sumažėjusios erdvės vis labiau spaudžiasi viena šalia kitos, o valstybė trokšdama šias įtampas panaikinti – iš lėto leidžia orą, tikėdamasi, jog pakitusi kamuolio forma padės atsikratyti svarmens.
