Jonathon Van Maren
Labiausiai gąsdinantis translyčių asmenų fenomeno aspektas yra valdžios kišimasis, siekiant priversti tėvus sutikti su vaikų „lyties keitimu“. Jauniems žmonėms vis labiau apgyvendinant skaitmenines bendruomenes, kur susirinkę vien tik jų bendraamžiai ir kur nepasiekia suaugusiųjų įtaka, translytiškumas tampa socialiniu fenomenu. Esu kalbėjęs su daugeliu tėvų, kurie buvo apstulbę ir palaužti, vienam iš vaikų prisipažinus esant translyčiu (kai kuriais atvejais tėvai net nenutuokė, kad vaikai žiūri translytiškumą propaguojantį turinį internete ar kad mokykloje juos moko lyčių ideologijos – vienu atveju mama turėjo net du translyčius vaikus). Tai kelia neišvengiamus nesutarimus tarp tėvų, kurie iš paskutiniųjų stengiasi neleisti savo vaikams visam laikui suluošinti ar pakeisti savo kūnų, ir translytiškumo aktyvistų bei jų teisinių ir politinių šalininkų.
Britų Kolumbijoje (Kanada) pagarsėjusioje byloje tėvas buvo priverstas kreiptis į savo vaiką pagal jo pasirinktą lytį, užuot vartojęs įvardžius, atitinkančius jo vaiko biologinę lytį. Šiuo atveju reikalavimai taikomi kalbai, tačiau yra liūdna suprasti, kad teismai labiau linkę ginti lyčių ideologus, o ne tėvus. Šiame kontekste ypač nerimą kelia „Medicinos etikos žurnale“ neseniai pasirodęs straipsnis, pavadintas „Medicininis lyties keitimas: kai vaikai ir tėvai nesutaria“. Straipsnis, parašytas autorių kolektyvo Samuelio Dublino, Megan Lane, Shane’o Morrisono, Asa’o Radixo, Uri’o Belkindo, Christiano Verclerio ir Davido Inwards-Brelando, aiškina, kaip ir kodėl tėvai turėtų būti pašalinami iš sprendimo proceso, jei jie pasirodo besipriešinantys „lyties keitimui“.
Ištrauka:
“Institucijų gairės, apibrėžiančios translyčių vaikų ir paauglių priežiūrą, neatspindi vieno itin svarbaus šios grupės priežiūros aspekto: kaip elgtis, jei nepilnamečiai ir jų tėvai nesutaria dėl medicininių lyties keitimo paslaugų. Pasitelkę argumentus iš etikos, pediatrijos, paauglių ir translyčių asmenų sveikatos tyrimų sričių, mes pavaizduojame etines dilemas, kurios gali iškilti rūpinantis translyčiais jaunuoliais. Mes aptariame tris galimus kelius, kaip suteikti lyties keitimo paslaugas esant tėvų nesutikimui: teisinės išimtys tėvų sutikimui, brandaus nepilnamečio doktrina (Mature minor doctrine) ir valstybės įsikišimas dėl vaiko nepriežiūros. Mūsų diskusija žvelgia į šį tėvų ir vaikų nesutarimą, prioritetą, suteikiant besivystančiai translyčio jaunimo autonomijai, priimant sprendimus dėl medicininio lyties keitimo. Savo argumentus grindžiame literatūra apie translyčių vaikų lyties keitimo pavojus ir naudą bei egzistuojančia teisine baze, leidžiančia pripažinti nepilnamečių sprendimų priėmimo autoritetą kai kuriose medicininėse situacijose. “
Supratote? Autoriai net nesvarsto fakto, kad tėvai galbūt pažįsta savo vaikus pakankamai, kad turėtų pagrįstų prieštaravimų siūlomam „gydymui“, ir be jokių klausimų priima neįrodytus ir pavojingus translytiškumo aktyvistų teiginius kurie, beje, stengiasi sužlugdyti akademines karjeras bet ko, kas suabejoja jų sakomais dalykais. Vietoj to, jie siūlo tėvų sutikimo atsisakyti tose situacijose, kur jis labiausiai reikalingas, kad mes pripažintume vaikus, kurie per jauni balsuoti, rūkyti ar vairuoti, pakankamai „subrendusiais“ visam laikui pakeisti savo kūnus, arba – ir tai labiausiai gąsdina – kad valstybei būtų suteikta teisė įsikišti ir paimti vaikus iš tėvų dėl „nepriežiūros“.
Šie teiginiai gali pasirodyti absurdiški, bet atkreipkite dėmesį, kad „Medicinos etikos žurnalas“ nėra, koks nors mažas aktyvistų tinklaraštis – mes matome žmones, dėstant argumentus, kodėl valdžiai turėtų būti leidžiama paimti vaikus iš krikščioniškų šeimų paisant LGBT judėjimo ir vykdant vis radikalėjančius jų reikalavimus. Jei per pastarąjį dešimtmetį ko nors išmokome, tai būti labai atidūs, kai LGBT judėjimas skelbia planus imtis kokių nors veiksmų.
parengta pagal: Journal of Medical Ethics suggests children could be taken away from their parents if they oppose sex change surgeries and hormone therapy
Reikėtų pasiūlyti, norintiems keisti lytį, lytinius organus persikelti iš tarpvietės ant kaktos. Juk taip svarbu pasiskelbti..
Viešpatie, pasigailėk mūsų.
Tai mums atlygis už mūsų nuodėmes ir Dievo nepripažinimą. Kaip išnyko Romos ir kt. buvusios imperijos, civilizacijos ? Jas irgi sunaikino iškrypimai. Iškrypimai ir iškrypėliai negali nieko naujo sukurti, jie gali tik sunaikinti jau sukurtą. Prie to sparčiai artėjame. Jei neatsigręšime į Dievą, tai mūsų civilizacija pasmerkta išnykti. Ir klausimas, kodėl Dievas dabar mums turėtų padėti, apsaugoti mus ? Juk mes juo netikime (absoliuti dauguma) ir jo to neprašome.. Tai kodėl jis turėtų mums padėti ? Dievas padeda jį išpažįstantiems ir prašantiems.
Pritariu
Kuris čia tas Dievas? Ar žydiškas-egiptietiškas, ar kinietiškas, ar indiškas, ar indėniškas? Lietuvoje tikima žydiškuoju, be kurio žinios nė plaukas nenukris, todėl Jis visą tą iškrypimą leidžia!