Leonardas Vaitys
KRITIKAS 5 Iš parodos nerealizuoti objektai. Žvėrynas
Ilgiau išsilaikęs istorijos bėgyje ir mūsų laikus pasiekęs, kaip vieningas urbanistinis darinys Žvėrynas, kad ir elemantarios- matininkiškos rankos subraižytas, matyt turėjo, kažin kokią, gal teisingo užstatymo mastelio santykį su aplinka, kur skersinės gatvelės turi vizualinį” išėjimą” į gamtos vaizdus, šiltą, medinį medžiagiškumą, o gal nežinia kaip susiformavusią bendruomenę, kad jis nusipelnė mūsų pagarbos ir bent kiek atsargesnio trypčiojimo.
Ne visada…
“Išsivysčiusio” socializmo metais, apie septyniasdešimtuosius, pakilo įdėja, kad sostinės prestižui neparankus, pripažinkim apleistas, kaimiškas rajonas, trukdantis vystyti miestą būtent į vakarus, Lietuvos teritorinio centro link. Toks laikmetis, toks požiūris pagimdė Žvėryno koncepciją,(arch. Aida ir Algimantas Lėckai) su gerokai išplatinta Kęstučio gatve, tampančia svarbia bendramiestine magistrale. Kurios abipusis daugiaukštis užstatymas slėpė senąjį. Pamenu, kad dar toli neprabudusi paveldosauginė sąmonė su palankumu priėmė tokį sprendimą, kurį aptarime palaikė netgi mūsų urbanistikos grandas Kazys Šešelgis.
Suprantama, kad toks sprendimas galėjo būti realizuotas tik valstybinėje teritorijoje, valdomoje totalitariškai. Nereikia į šį žodį įdėti papildomų neigiamų socialinių emocijų, urbanistikoje architektų perdaug niekas nekankino, gal daugiau neleido, o tame, dar ubagiškame laikmetyje, tokie objektai buvo kūrybinė atgaiva. Patys projektavom ir tuo tikėjom, patys keitėm, nes vėl tikėjom…
Ubagizmas nugalėjo
Tokios apimties projekto įgyvendinimui reikėjo tokių lėšų, kurios buvo už fantastikos ribų. Įsisamoninus tai, urbanistiškai aprimom, gimė nauji transporto ryšiai su Žvėrynu, pakraščiais apeinant jį.
Ar gerai, kad taip atsitiko, kad mes dar turime, kad ir apkramtytą ir vis dar tankinamą Žvėryną? Manau taip, jame dar apsimetama, kad stengiamasi prisilaikyti mastelio, nors šiaurinė dalis jau sovietmečiu buvo tarsi atiduota šiuolaikinei statybai. Gyvenamajai, visai greta Karoliniškių šlaitų ir jau dabar pavojingai artėjant prie Neries.
Ir visgi jis dar laikosi, tas Žvėrynas su vis dar neišnaikinta aura. Išlaikyti ją nebus lengva, nes sąžiningai restauruoti medinukus nepaprastai sudėtinga, net nežinau kaip. Dargi pavojus kyla ir iš dabartinės “laisvosios rinkos” situacijos. Laisvąją rinką įdėjau į kabutes, nes netikiu, kad taip nevaldoma, kaip mūsuose gali būti, o jau architektūroje tikrai. Mes gi patys susigalvojam reglamentus, atrodo tam, kad juos apeitume ir dar neužtikriname architektūrinės kokybės.
Vienas pirmųjų šiuolaikinės architektūros inkliūzus pasiūlė Audrius Ambrasas, būtent šiaurinėje, jau mažiau reglamentuotoje Žvėryno dalyje. Du gretimi pastatai Kęstučio 59 ir 65 atėjo su aiškiai artikuliuota šiuolaikinės architektūros kalba ir “prilipo”. Prie jos nereikėjp priprasti ir tam kampe jie lieka pavyzdiniai, suminkštindami architektūrinės kalbos ir mastelio santykį tarp šiuolaikinės, kiek primytivesnės, architektūros atkarpoje tarp Vytauto ir Kęstučio gatvių ir Kęstučio gatvės užstatymo. Kurioje 53 numeryje dar atsirado elegantiškas “Arches” opusėlis.
O beveik tiesiai prieš jį sankirtoje su Latviu gatve įvyko nelaimė.” A4 architektai” pastatė totalų svetimkunį, medžiagiškai, masteliškai, spalviškai. Pats Lukas Rekevičius pabrėžė, kad kampinis namas, todėl aukštesnis, bet visiškai nereaguojantis į Latvių gatvę. O charakteringų, žvėrinietiškų, kampinių sprendimų ant kiekvieno kampo. Net ir priešais. Kaip to neišnaudoti savo šiuolaikinei transkripcijai?
Kodėl dvišlaičio stogo kraigas ne per pastato vidurį, kaip patvirtinta šimtamete patirtimi? Nejaugi dėl keliolikos papildomų kvadratų? Ir nustokime galvoti, kad pakankamo pločio pastatas, apklijuotas langais bus ažūrinis. Jis yra juodas.
Nemanau, kad prie jo bus galima priprasti. Jo vieta vis tik pakankamai išskirtinė ir engs mūsų akis ir neabejoju nervins pačius atitokusius autorius. Keista, kad mūsų žymus architektai nėra pakankamai lygūs savo darbuose. O” A4 architektai “KRITIKO akimis buvo pakeliui į šį rangą.
Uždarant Žvėryno temą, geras Audriaus Ambraso darbas Vytauto ir Mickevičiaus gatvių sankirtoje. Čia viskas perfect. Ir elegantiškas atsitraukimas nuo gatvės, pakankamai suspaustam sklype ir skirtingi korpusų aukščiai, reaguojantis į skirtingų aukščių kaimynus, ir šilta, nors nemedinė medžiaga.
Gerai
KRITIKUI taip ne kritiškai užbaigti „griekas”. Todėl dar pora nuoširdžių žodžių Audriui Ambrasui. Tiesiog, kad neatsipalaiduotų ir jaustų, kad jį seku.
KRITIKO įžangoje minėjau, kad žymus architektas gali būti ir neeilinis demagogas, pasiremdamas D. Libeskindo pavyzdžiu. Džiaugiuosi, kad Audrius Ambrasas iš tiesų žymus architektas, kalbėdamas apie savo chuliganiškas pastangas ant “Žaliojo tilto” patvirtino tai: “Aš noriu atstatyti tilto savigarbą.”
Sakiau susilaikysiu nuo superlatyvu, bet tai šedevras…
