Gynyba tapo nauju Europos politikos madingu žodžiu po to, kai JAV prezidentas Donaldas Trumpas aiškiai pareiškė, kad Amerika nebegali būti Vakarų pasaulio policininkė.
Nerenkama Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen siūlo ambicingą 800 mlrd. eurų vertės planą „perginkluoti Europą“, kuris apima 150 mlrd. eurų „skubią“ paskolą. Jos nuomone, apginklavimas toks skubus, kad Komisija ketina apeiti išrinktą Europos Parlamentą, siekdama gauti reikiamų lėšų.
Tuo tarpu Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas ir Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas Keiras Starmeris teigia subūrę „norinčiųjų koaliciją“ – vyriausybes, pasirengusias ginti Ukrainą, jei JAV nutrauktų savo paramą. Vis dėlto atrodo, kad tik nedaugelis jų pasiruošę įsipareigoti daugiau nei tik deklaratyviai remti.
Daug neaiškumų kyla dėl to, kaip šios apginklavimo schemos veiks praktiškai. Tačiau, žvelgiant plačiau, iškyla svarbesni politiniai ir moraliniai klausimai, kurie nėra pakankamai garsiai keliami.
Pirmiausia: ką būtent šiandien Europos lyderiai nori ginti? Už ką iš tikrųjų nori kovoti tariamoji norinčiųjų koalicija?
Realybė tokia, kad nei vienas iš šių ilgalaikių ginklavimosi planų negali staiga pakeisti Ukrainos karo eigos. Atsižvelgiant į daugelio Europos kariuomenių silpnumą ir priklausomybę nuo JAV karinės paramos, kalbos apie Europos „lyderystę“ Ukrainos atžvilgiu atrodo daugiau kaip politinis gestas nei reali strategija.
Savaitgalio laikraščių antraštės skelbė, kad Londono aukščiausiojo lygio susitikime Europos kariuomenių vadai „rengė“ intervencijos į Ukrainą planus. Tačiau kalbėdami apie „karo žaidimus“, jie iš tikrųjų parodė, kad šiuo metu žaidžia labiau su teorinėmis strategijomis nei realiomis karinėmis galimybėmis.
„ReArm Europe“ planai rodo, kad laukia pavojingi laikai, ir kelia esminius klausimus apie Europos gynybos ateitį. Diskusija apie apginklavimą negali apsiriboti vien tik milijardų eurų išleidimu. Svarbiausia – ar dabartiniai Europos lyderiai turi politinę valią ir moralinius įsitikinimus kovoti už pamatines Europos vertybes, tokias kaip demokratija, žodžio laisvė ir nacionalinis suverenitetas.
Šią temą ryškiai pabrėžė JAV viceprezidentas JD Vance’as savo kalboje Miuncheno saugumo konferencijoje praėjusį mėnesį. Jis pareiškė, kad didžiausia grėsmė Europai nėra Rusija, Kinija ar kitas išorės veikėjas, bet „grėsmė iš vidaus“ – Europos atitrūkimas nuo pamatinių vertybių, kuriomis ji dalijasi su JAV.
JAV atidžiai stebi naujas Europos gynybos iniciatyvas, tačiau, kaip pabrėžė Vance’as, vis dar neaišku, dėl ko tiksliai Europa ginasi. Kitaip tariant, kokios yra vertybės, už kurias Europos lyderiai tikisi, kad jų piliečiai kovos?
Dabartiniai ES ir Jungtinės Karalystės lyderiai – daugiausia technokratai – neretai demonstruoja daugiau susirūpinimo savo galių išsaugojimu nei realia gynybine strategija. Jie ilgą laiką rėmė ideologijas, kurios menkino pagrindines Vakarų civilizacijos vertybes, todėl dabar sunku tikėtis, kad juos bus įmanoma laikyti tikrais karo lyderiais.
Europos lyderiai teigia ginantys nacionalinį suverenitetą Ukrainoje, tačiau tuo pačiu metu nesugeba apginti savo pačių sienų nuo nekontroliuojamos migracijos. Dešimtmečius ES elitas menkino nacionalinį suverenitetą ir siekė centralizuoti valdžią Briuselyje, o dabar bando pristatyti save kaip jo gynėjus. Jie dažnai diskredituoja suverenitetą remiančias politines jėgas, vadindami jas „kraštutine dešine“ ar net „fašistinėmis“.
Šie globalistiniai politikai per vieną naktį negali tapti nacionalinio suvereniteto gynėjais. Von der Leyen siūlomas planas „ReArm Europe“, kurio pagrindas – gynybos finansavimo centralizavimas Briuselyje, tik sustiprina abejones dėl jų tikrųjų ketinimų.
Europos politinis elitas teigia kovojantis už demokratiją, tačiau jų veiksmai dažnai prieštarauja šiems žodžiams. Vietoj to, jie siekia išlaikyti galią, net jei tai reiškia demokratijos principų ignoravimą. Ar galima tikėtis, kad jie bus tikri laisvės ir teisingumo gynėjai?
Pažvelkite į skandalingą išpuolį prieš demokratiją Rumunijoje, kur buvo atšaukti prezidento rinkimai ir uždrausta dalyvauti juose dešiniojo sparno nacionalistui, kuris galėjo laimėti. Tai sukėlė riaušes sostinėje. Buvęs ES Komisijos narys Thierry Bretonas gyrėsi, kad Briuselis „įsikišo“ Rumunijoje, kad tai įvyktų, ir net pareiškė, jog „nedvejodamas pasielgtų taip pat ir Vokietijoje“, jei dešinioji „Alternatyva Vokietijai“ (Alternative für Deutschland) pasiektų pernelyg gerų rezultatų visuotiniuose rinkimuose.
Galiausiai AfD pasirodė gerai ir liko antra, tačiau būsimasis kancleris ir Briuselio remiamas Friedrichas Merzas ėmėsi veiksmų, kurie kelia grėsmę Vokietijos demokratijai, ir siekia prastumti savo ginklavimosi planus dar prieš susirenkant naujajam parlamentui.
Tuo tarpu Jungtinėje Karalystėje nepamirštama, kaip leiboristų premjeras Keiras Starmeris, dabar save pristatantis kaip vyriausiąjį Europos demokratijos gynėją, bandė ignoruoti „Brexit” referendumo rezultatus ir paneigti britų tautos valios išstoti iš ES.
Ar galime rimtai manyti, kad šie lyderiai kovos už žodžio laisvę, demokratijos pagrindą? Ji yra nepriimtina elitui, norinčiam kontroliuoti politines diskusijas. Jie vykdo karą prieš žodžio laisvę, prisidengdami kova su „dezinformacija“ ir „neapykantos kalba“.
ES elitas neturi ketinimų ginti Europos pamatines judėjiškas-krikščioniškas vertybes. Pažvelkite į krikščionis ir kitas mažumas, persekiojamas Sirijoje Briuselio remiamo islamistų rėžimo, arba į izraeliečius, kuriuos ES apleido Vakarų civilizacijos gynybos fronte.
Europos lyderiai demonstruoja karo pozas, tačiau jie iš tiesų netiki, kad Europos vertybės yra vertos kovos. Jie naudojasi militaristine retorika tam, kad nukreiptų dėmesį nuo savo vidaus nepopuliarumo. Tai pavojinga strategija, turinti rimtų pasekmių Europos ateičiai.
Laimei, yra balsų, bandančių prikelti Europą suvokti realybę. Pavyzdžiui, praėjusią savaitę Europos Parlamento debatuose ryškiai pasisakė Roberto Vannacci, Europos Parlamento narys iš nacionalkonservatyvios „Patriotų už Europą“ frakcijos ir buvęs Italijos kariuomenės generolas.
Jis atskleidė, kad Prezidentės M. von der Leyen planas neturi pateisinimo dar labiau skolinant Europos žmonėms milijardus eurų, nors rezultatai būtų matomi tik po kelerių metų. Vannacci pabrėžė, kad „tikroji nepaprastoji padėtis“, su kuria susiduria Europa, yra ne galima Rusijos invazija, o jau egzistuojančios problemos: pragyvenimo kaštų ir energetikos krizė, „grynojo nulio“ politika, nekontroliuojama masinė migracija, islamistų terorizmas ir demokratijos pažeidimai, tokie kaip Rumunijoje.
Prezidento D. Trumpo atėjimas rodo, kad gyvename naujame pasaulyje, kuriame senosios tvarkos taisyklės nebegalioja. JAV valstybės veikėjas Henry Kissingeris yra pasakęs, kad „Trumpas gali būti viena iš tų istorinių figūrų, kurios pažymi epochų pabaigą“.
Europai laikas nustoti apsimetinėti, kad globalistinė tvarka dar nepažeista, ir pripažinti, kad gyvename naujame nacionalinių valstybių pasaulyje. Turime pasipriešinti von der Leyen „ReArm Europe“ projektui; gynybos politika turi priklausyti nacionalinėms vyriausybėms su demokratiniais įgaliojimais.
Prūsas Carlas von Clausewitzas yra pasakęs, kad „karas yra politikos tęsinys kitomis priemonėmis“. Tačiau karo politika, grindžiama globalistinio elito antivakarietiška strategija, gali baigtis katastrofa Europai.
Mickas Hume’as yra europeanconservative.com vyriausiasis redaktorius, anglų žurnalistas, redaktorius ir rašytojas. Jis bendradarbiauja su „Spiked“, „The Daily Mail“ ir „The Sun“. Jis yra knygų „Revolting! How the Establishment are Undermining Democracy and What They’re Afraid Of“ (2017) ir „Trigger Warning: is the Fear of Being Offensive Killing Free Speech?“ (2016) autorius. Nuo 1988 m. jis buvo „Living Marxism“ redaktorius, o nuo 2001 m. – „spiked-online.com“ pradinis redaktorius. Taip pat dešimt metų dirbo „The Times“ apžvalgininku.
europeanconservative.com
Ką gali apginti Didžiojo Trejeto statytiniai su savo runkeliais?