Tarp visos sumaišties ir netikrumo dėl Donaldo Trumpo, prekybos tarifų bei taikos Ukrainoje perspektyvų, viena turėtų būti aišku: globalistinio elito svajonių pasaulis – „istorijos pabaiga“ – pats artėja prie savo pabaigos. Jų fantazija apie taikią, klestinčią, sienų neturinčią pasaulio tvarką, valdomą biurokratų ir bankininkų, buvo žiauriai demaskuota.
Kaip rašiau praėjusį mėnesį, gyvename „naujame nacionalinių valstybių pasaulyje“. Demokratinės tautos turi atsibusti ir ginti savo žmonių interesus šiais neramiais laikais.
Tačiau mažiau aišku, ar dauguma Vakarų lyderių turi politinės valios susidoroti su tokiais dideliais pokyčiais. Nors Europos lyderiai deklaruoja formuojantys „norinčiųjų koaliciją“ Ukrainos suverenitetui ginti, jie per daug bijo būti pavadinti nacionalistais, kad iš tikrųjų gintų savo tautas. Štai kodėl jie su siaubu atsitraukia nuo prezidento D. Trumpo nacionalistinio šūkio „Padarykime Ameriką vėl didžią“ (Make America Great Again).
Jei norime pasinaudoti šia istorine akimirka ir suteikti balsą milijonams politiškai benamių europiečių, laikas siekti visuotinio patriotinio atgimimo ir nacionalizmo reabilitacijos.
Stebėtina, kaip rašo Frankas Furedi iš Briuselio analitinio centro MCC, kad „tautinių valstybių, kaip pagrindinių veikėjų, sugrįžimas į pasaulinių reikalų tvarkymą nesutapo su stiprios tautinės savimonės atgimimu“. Priešingai – nacionalizmas „išlieka palyginti silpnas ir kaip ideologija dar laukia savo reabilitacijos“. Vakarų Europoje „net konservatoriai nenoriai vadina save nacionalistais“, nes nacionalizmas tebėra taip stipriai stigmatizuotas, kad jie bijo būti diskredituoti.
Vakarų politinis elitas dešimtmečius pavertė nacionalizmą nešvariu žodžiu. Esmėje tai buvo išraiška jų nepasitikėjimo liaudimi – demosu.
Europos Sąjunga buvo sukurta klaidingai manant, kad Antrojo pasaulinio karo baisumai kilo todėl, jog neišmanančioms masėms buvo leista pasiduoti nacionalistinei politikai. 1944 m. Italijos Ventotene manifeste, kurį šiandien kairieji šlovina kaip Europos projekto pamatinę chartiją, nacionalinė politika vaizduojama kaip pavojingas reiškinys, susimaišęs su „įkaitusia liaudies aistrų lava“, todėl reikalinga „tvirta tarptautinė valstybė“, kuri pažabotų šį „vulkaninį demosą“.
Šiandien Briuselio elitas kaltinimus „nacionalizmu“ vėl naudoja kaip įrankį diskredituoti suverenistines ir populistines partijas. Buvęs Europos Komisijos pirmininkas Jeanas-Claude’as Junckeris net šaipėsi: „Populistai, nacionalistai, kvaili nacionalistai – jie įsimylėję savo šalis“.
Idėja, kad meilė savo šaliai yra kažkas kvailo ar net iškrypusio, buvo kryptingai diegiama jaunoms europiečių kartoms švietimo sistemose, kurios vaizdavo Vakarų istoriją ir civilizaciją kaip nepertraukiamą tamsos amžių. Kai patriotizmas vaizduojamas kaip problema, nenuostabu, kad, apklausų duomenimis, tik nedaugelis Europos jaunuolių šiandien teigia, kad būtų pasirengę kovoti už savo šalį.
Kaip Vakarų elitas, dešimtmečius šmeižęs nacionalizmą, gali tikėtis, kad mes patikėsime, jog staiga jis tapo nuoširdžiu patriotizmo šaukliu, pasiruošusiu ginti savo tautas?
Šią savaitę ši problema išryškėjo Didžiojoje Britanijoje, kur ministras pirmininkas Keiras Starmeris, pasinaudodamas Šventojo Jurgio diena – Anglijos globėjo švente – mėgino „susigrąžinti“ vėliavą ir patriotizmą iš Nigelo Farage’o Reformų partijos.
Tai sudėtinga užduotis leiboristų lyderiui, atstovaujančiam partijai, kuri ilgą laiką niekino tradiciškai patriotiškai nusiteikusią darbininkų klasę.
Starmeris susiejo „toksišką nacionalizmą“ su nedidelėmis riaušėmis, kilusiomis po tragiško trijų mergaičių nužudymo Sautporte praėjusią vasarą. Tačiau jo taikiniu tapo ne tik keli smurtą sukėlę asmenys – jis atvirai stigmatizavo visus, kurie reiškia susirūpinimą dėl masinės imigracijos poveikio šaliai ir kultūrai. Kai kuriuos jų Jungtinės Karalystės valdžios institucijos noriai uždaro į kalėjimą už komentarus internete.
Starmeris mėgino priešpriešinti šį „blogą“ nacionalizmą „gerajam patriotizmui“ – kai žmonės po riaušių susivienijo, kad sutvarkytų miestą. Šioje apgailėtinoje, smulkiaburžuazinėje Leiboristų partijos patriotizmo vizijoje nacionaliniai jausmai priimtini tik tada, kai reiškiami kaip parama Nacionalinei sveikatos apsaugos tarnybai arba palaikymas nacionalinei futbolo rinktinei – tačiau tik tyliai, ramiai, neužgaunant vokiečių sirgalių jausmų.
Kaip Starmeris ar kiti centristų lyderiai tikisi tokiu pagrindu įkvėpti žmones ginti savo tautas ir Europos civilizaciją? Ar jų siunčiamos į Ukrainą pajėgos kovos – ar tik tvarkys sugriautas gatves po rusų kariuomenės žygio?
Atėjo laikas „atsiimti“ patriotizmo idėją iš elito ir išlaisvinti tautinę sąmonę nuo neigiamų etikečių
Istoriškai daugelis skyrė patriotizmą – laikytą potencialiai pažangiu ir todėl geru – nuo nacionalizmo, smerkiamo kaip reakcingo ir galinčio skatinti rasistinę neapykantą. Tačiau šiandien elitistai, kovojantys su Vakarų istorija, siekia kriminalizuoti bet kokią populiaraus patriotizmo formą, kaltindami patriotus, kurie nuo Apšvietos laikų kūrė moderniąją Europą, tuo, kad jie pasėjo rasizmo ir priespaudos šaknis.
Tokio politinio šmeižto akivaizdoje konservatoriai turi nustoti gintis dėl to, kokiais vardais jie gali būti vadinami, ir ryžtingai pasisakyti už liaudies patriotizmo ir nacionalizmo reabilitaciją. Nėra rasistiška didžiuotis tuo, kad esi anglas, prancūzas, italas, vokietis, vengras ar bet kurios kitos tautos atstovas.
Atgaivintas prisirišimas prie tautos gali tapti saugiais namais milijonams žmonių, kuriuos globalistinio elito politika atplėšė nuo jų šaknų. Dar daugiau – tautinė sąmonė ir nacionalinio suvereniteto gynimas suteikia žmonėms galimybę demokratiškai valdyti savo likimą.
Turime prisiminti: nacionalinė valstybė yra vienintelis demokratijos modelis, kurio veiksmingumas istoriškai patvirtintas. Bet kokios kalbos apie „visos Europos demokratiją“ ar „pasaulinę demokratiją“ tėra priedanga neatstovaujamų biurokratinių struktūrų, tokių kaip Jungtinės Tautos, Pasaulio sveikatos organizacija ar Europos Komisija, valdžiai.
ES elito antinacionalizmas ir antipopulizmas kyla iš demoso – liaudies – baimės ir neapykantos. Šiandien kaip niekada aiškiai matome, kad egzistuoja dvi Europos: viena – oficialioji Europa, kur senojo establišmento partijos įsikibusios laikosi valdžios, kita – Europa, kur milijonai žmonių, kenčiančių nuo jų primestos masinės migracijos ir „Net Zero“ politikos pasekmių, atsigręžia į nacionalines konservatyvias partijas.
Konservatoriai turėtų ne tik priimti populistų sukilimą kaip geriausią viltį formuojant Europos ateitį. Jie privalo aktyviai kovoti už tai, kad populizmas įgautų teigiamą politinį atspalvį, nuosekliai kartodami, kad patriotizmas nėra vien mandagiųjų klasių žaislas ir kad nacionalizmas nebeturi būti laikomas nešvariu žodžiu.
Apie autorių:
Mickas Hume’as – portalų europeanconservative.com vyriausiasis redaktorius, anglų žurnalistas, redaktorius ir rašytojas. Šiuo metu jis taip pat rašo žurnalams Spiked, The Daily Mail ir The Sun. M. Hume’as yra knygų Revolting! How the Establishment Are Undermining Democracy and What They’re Afraid Of (2017) bei Trigger Warning: Is the Fear of Being Offensive Killing Free Speech? (2016), abiejų išleistų leidyklos Harper Collins, autorius.
europeanconservative.com
