Šveicarijoje jie vadinami „Freiheitstrychler”, „Freunde der Verfassung” arba „Massvoll! Vokietijoje jie yra „šoninio mąstymo” ir „pirmadienio vaikščiotojai”. Žiniasklaidai ir politikams nuo pat pandemijos pradžios jie buvo tiesiog „radikalai, ekstremistai, dešinieji ir ezoterikai”.
Kaip visada, dėl visų šių etikečių mažai kas aišku, išskyrus galbūt vieną dalyką: priemonių kritikai ir Covid vakcinacijos priešininkai nėra monolitinis blokas. Jie atstovauja įvairiems visuomenės sluoksniams.
Ir vis dėlto: priemonių kritikų gretose greičiausiai susiduriama su tam tikro tipo personažais. Tai žmonės, kurie jokiomis aplinkybėmis nenori atsisakyti savo laisvės. Tai žmonės, kuriuose taip įsišaknijęs gyvenimo, tiesos ir asmeninio tobulėjimo troškimas, kad jie pasirengę paaukoti visą savo egzistenciją kovai už šias vertybes. Jie labiau vertina „buvimą taip” nei „buvimą ten”. Jie neskiepyti, nebijantys, nepalaužti. Jie yra šiandienos paribiai, bet kartu jau yra ateities tvarkos ramsčiai. Jie yra seni senbuviai. Ir nauji titanai dar tik gimsta. Tai: „Miško vaikščiotojai”.
„Miško vaikščiotojas”: pagrindinis tekstas
Tokį žmogų prisiminė vokiečių rašytojas Ernstas Jünger‘is. Esė „Der Waldgang” yra svarbus tekstas ir mūsų laikams. Taip, iš esmės kiekvieną kartą, kai, kaip ir mūsų atveju, artėja lūžio taškas arba baigiasi galiojimo laikas. Miško vaikščiotojas yra pasikartojantis reiškinys kiekvienu nykimo laikotarpiu. Kaip Hegelio Minervos pelėda pradeda skraidyti tik sutemus, taip ir miško vaikščiotojas pasirodo tik sutemus. Jüngeris matė, kad jo laikais veikė aktyvus nihilizmas, sąmoningas vertybių perkeitimas.
„Der Waldgang” yra savotiškas pasipriešinimo vademekumas. Tai paguodos, įkvėpimo ir padrąsinimo knyga. Ją taip pat galima skaityti kaip pasipriešinimo vadovą, kaip instrukciją visiems tiems, kurie nuo pat anticarinio publicisto ir smulkiaburžuazinio teroristo Nikolajaus Gavrilovičiaus Černyševskio, kurį taip gerbė Dostojevskis, kėlė sau visų kritinių protų klausimą: „Ką daryti?”. Tekstas parašytas autoriaus, kuriam šiuolaikinio kultūros establišmento veidrodyje tikriausiai būtų suteiktas abejotinas „seniausio baltojo žmogaus” titulas. Tačiau net ir tie, kurie nori matyti Jüngerį tik kaip militaristą ir reakcionierių, vargu ar galės išvengti šio teksto. Tikri žodžiai nebūtinai turi būti išspausdinti atviro rezistento plunksna, kad jie galiotų ir skambėtų ir šiandien.
Kai institucijos tampa nesąžiningos, prasideda valdžios perdavimas
Ar šiandien gyvename iki diktatūros, autoritariniais ar neototalitariniais laikais, tikriausiai tinkamai nustatys tik istorikai ex post. Šiais laikais, kai gimsta miško gyventojai, akademiniais ir oficialiais dignitoriais, t. y. teisininkais, politikais, žurnalistais, dvasininkais ir kitais oficialiais bet kurios institucijos etalonais, vis tiek nebegalima pasikliauti. Dabar daugiau tiesos galima rasti eilėraštyje, dainoje ar sienos grafite nei konstitucinės teisės vadovėliuose.
Tai šliaužiančio perėjimo prie valdžios laikas, kai valdžia iš politikos persikelia į tuos, kurie išlaikė žmogiškojo veikimo standartus, nes jokia aukštesnė valdžia negalėjo priversti jų atsisakyti žmogiškojo veikimo. Tai jėgų žaismas tarp institucinės galios ir idealios, laisvai plūduriuojančios galios, savotiškas mobilumas, kai galia iš vienos pusės mažėja, o iš kitos – didėja:
„Kai visos institucijos tampa abejotinos ar net niekingos (…), tada moralinė atsakomybė pereina individui, tiksliau, vis dar nepalaužtam individui.”
Kol kas tai gali būti tik mažuma, kuri jaučiasi iššūkiu šiais laikais daryti išvadas, kurios atrodo monstriškos. Ar turime koverių diktatūrą, kurios pradžia – demokratiškai nerinktų valdymo struktūrų, didžiųjų korporacijų ir filantrokapitalistų konglomeratas su pagrindine žurnalistika kaip stimpuriu? Tiesą sakant, Kovido pulko partizanai nieko taip nemėgsta, kaip būti apkaltinti diktatoriškumu. Jie norėtų būti su geraisiais vaikinais. Tačiau yra paprastas būdas atsikratyti šio kaltinimo: Galima būtų elgtis kitaip, kaip demokratinėje konstitucinėje valstybėje. Jüngeris žinojo:
„Diktatoriai iškilimo metu daugiausia gyvena iš to, kad jų hieroglifų dar neįmanoma iššifruoti.”
„Ne gydytojas, o ligonis yra suverenas”
Miško vaikščiotojas visada nesavalaikis, jis turi būti denklogiškas. Tačiau, priešingai, nei gali atrodyti iš šio žodžio, ši figūra neturi nieko bendra su eremitu ar pabėgėliu. Miškas – tai ne vieta, o nepaliaujama, laisva ir opozicinė mąstymo būsena. Miško vaikščiotojas žvelgia pavojui į akis ir eina į baimę. Jis gali maskuotis, o gal ir turėtų; Jüngeris ne kartą prašė saugotis, kad nepatektų į jokius sąrašus.
Aiškiaregis net pabrėžia tai medicinos kontekste, apklausų ir surašymų, tyrimų ir skiepų konsteliacijose. Reikėtų būti atsargiems ir neatskleisti per daug informacijos apie save, net ir esant konfidencialiems santykiams su gydytoju. Visada skeptiškai žiūrima į bet kokį autoritetą: „Ne gydytojas, o ligonis yra suverenas”. Be to, niekada nežinai, kokiame kontekste gali būti atskleista asmeniškiausia informacija. Žvelgiant retrospektyviai, Jüngeris, ko gero, buvo pirmasis šių laikų sveikatos duomenų paranojikas. Tačiau tuometiniai jo įspėjamieji pareiškimai tinka kaip adata ant šiandieninio skiepų švirkšto:
„Įtarimą ir didelį atsargumą kelia vis didėjanti valstybės įtaka sveikatos priežiūros sektoriui, dažniausiai prisidengiant socialiniais pretekstais. Be to, atsižvelgiant į tai, kad gydytojai iš esmės atleidžiami nuo konfidencialumo pareigos, rekomenduojama nepasitikėti visomis konsultacijomis. Niekada nežinai, kokioje statistikoje būsi užregistruotas, ir ne tik medicinos įstaigose. Visos šios gydymo įstaigos su samdomais ir menkai apmokamais gydytojais, kurių gydymą prižiūri biurokratija, kelia įtarimų ir gali per vieną naktį tapti bauginančiomis ne tik karo atveju. Mažų mažiausiai neatmestina, kad pavyzdingai tvarkomose kartotekose vėl bus galima rasti dokumentų, kuriais remiantis bus galima žmogų internuoti, kastruoti ar likviduoti.”
Tamsiais laikais Jüngeris nebepasitiki jokia institucija, išskyrus savojo „aš” valdžią. Jis ištraukia naivumo dantį iš tikinčiojo įstatymu. Tenka nuolat susidurti su konstitucijos pažeidimais, teisinio neteisingumo monstriškumu, net Konstituciją keičiančiais daugumos sprendimais, taip pat su daugelio žmonių neišmanymu šių mechanizmų atžvilgiu. Tokioje būsenoje individas atsigręžia į save patį, atsiduria nedrąsioje savęs įtvirtinimo ir asmeninės atsakomybės terpėje, kurioje teisėtumas gali kilti tik iš aukštesnių sferų, pavyzdžiui, prigimtinės teisės ir sąžinės, atsakingos pagal geriausią sprendimą, sprendimo.
2022 m. kovo 5.d.
Esė autorius Milošas Matuschekas užaugo Vokietijoje. Studijavo teisę ir socialinius mokslus Miunchene, Paryžiuje ir Regensburge. Panthéon-Assas universitete įgijo prancūzų teisės „licencijos” ir „Maîtrise” laipsnius. Baudžiamosios teisės daktaras, jo disertacija -„Memorialinė baudžiamoji teisė: holokausto neigimo draudimo atkūrimas lyginamuoju teisiniu ir socialiniu-filosofiniu pagrindu“. Dėstytojavo Krokuvoje, Paryžiuje ir Berlyne, tyrinėdamas tarptautinę baudžiamąją teisę. Kaip laisvai samdomas žurnalistas, rašė dienraščiams „Jüdische Allgemeine“, „Süddeutsche Zeitung“, „Die Welt“ ir „Cicero“ ir kt., buvo „Neue Zürcher Zeitung“ apžvalgininkas ir nuolatinis autorius. Kartu su publicistu Gunnaru Kaiseriu jis inicijavo kreipimąsi dėl nemokamų debatų erdvių, kurios agituoja prieš vadinamąją atšaukimo kultūrą, ir už nemokamas debatų erdves. Savo tinklaraštyje „Frely Floating Intelligence“ dokumentuoja susijusias temas ir pokyčius. Gyvena Ciuriche.
