Mindaugas Kubilius. Laisvės kelias į vergovę. I dalis

Kartą pandemijos metu iškylavome su šeima be skubos riedėdami nuošaliais Lietuvos keliais. Besikeičiantys gražių apylinkių vaizdai maldė sielą ir kvietė skanauti tuomet aukso spalva pasipuošusios Tėvynės ramybę. Ir štai laukymėje palei Onuškio plentą išniro Kareivonių kaimas

Sumažiname greitį, pro akis prašoka vienas kitas trobesys, ir štai jau kertame kaimo ribą. Lyg ir įprasta šalia kelio įsikūrusi gyvenvietė. Ir visgi. Akį spėjo patraukti „su mintimi“ papuoštos sodybos. Tad mintis, kad čia kažkas ypatingiau, lydėjo likusią iškylos dalį, o grįžus – masino susipažinti labiau. Atsiverčiau Kareivonių kaimo paskyrą Veidaknygėje ir įnikau į kaimo bendruomenės nūdieną. Senovinių papročių įkvėpta Advento vakarienė, kaimo audėjos Genovaitės audimo staklių restauracija, vėliavų ir jaunimo gausa Valstybės dienos proga ir t.t. Apie ypatingą išskirtinumą nerėkiantis, tačiau sielą gaivinantis – jaukus ir prasmingas Kareivonių pasaulis. Be abejonės, ir čia žmonės gyvi pirmiausiai ne švenčių, bet kasdienių rūpesčių ritmu. Ir čia žmonės sunkiai dirba ir – lyg bitutės – suneša į savo avilius gerovės nektarą. Visgi, manau, Kareivonių žmonės gyvi ne vien tik duona, bet ir kiekviena prasme, kuri kyla iš su meile telkiamo bendrabūvio gėrio.

Prasmės lūkesčiu suvirpusios sielos stygos suskambo man pačiam netikėta mintimi: galbūt štai tokio bendrabūvio gėryje slypi Lietuvos ir net Europos ateitis? Mintis nėra visai atsitiktinė: juk šiandien rūpestis ateitimi žmonėms tapo ypač aktualus. Žiūrėk, nauja ir dar nežinomų virusų banga, o su ja kartu – draudimo vėzdais mojuojančių politikų bei biurokratų armija, ir vėl užpuls bei menkins mūsų gerovės pasaulio ribas. Užtikrintai nežinome, ar kitais metais galėsime susėsti su visa didele šeimyna prie Kūčių stalo. Nežinia, kada galėsime laisvai su draugais susibūti ir pilnavertiškai džiaugtis gyvenimu.

Šiandien „šventomis ir nediskutuotinomis“ PROGRESO, LAISVĖS ir DEMOKRATIJOS sąvokomis globaliam mainstrymui nepriklausantys kitaminčiai negailestingai talžomi tarsi vėzdu. Protinga diskusija tarp Galios turėtojų ir apie prigimties dėsningumus beigi gyvenimo prasmę silpnai vapančių „svajotojų“, atrodo, neįmanoma. Ir nors Gerovės Meniu surašantys elitai prisakė, kad Tiesa šiuolaikiniame po-tiesos (post-truth) pasaulyje yra negrįžtamai išnykusi, visgi proto gelmėje kvirbantis įtarimas apie tikrovės (tokia kokia yra, o ne ta, kurią suformuoja vienos ar kitos Galios „įkvepiantys ir saldūs“ pasakojimai) egzistavimą prasimuša SIAUBINGU šiems laikams klausimu: kas yra tai, kas iš tiesų yra ir nesuyra?

Tai ir yra klausimas apie tikrovės tvarumą; tikrovės, kuri tiesiog YRA savu nepriklausomu nuo žmogaus svarstymų ir nuomonės apie pastarąją būdu. Nuosekliai, tikrovės tikrumą atrandantis protas drąsiai skverbiasi per anapus-Tiesos tūnančių Galios centrų kalbėsenos, ypač apie pamatinius žmogui dalykus, miglą: laimės ir gerovės šaltinį, laisvę ir laisvų žmonių sambūvį, pavyzdžiui, demokratiją.

Bent kiek kritiškai nusiteikusiam proto sveikuoliui nesunku pamatyti, koks prieštaringas tapo mūsų „po-tiesos“ pasaulis; tiesiau – pasaulis „neaišku apie-ką“. „Miglų migla! ­–sako Mokytojas. Miglų migla! Viskas migla!“ Adnet media icon Pamenate, kai visai neseniai prieš keletą metų kai kurios Europos sostinės nusprendė nepuošti Kalėdų eglučių centrinėse aikštėse. Suprask, tai žeidžia kitaminčių, konkrečiai, islamo išpažinėjų jausmus.

Bet štai šiais metais Prancūzijos riaušių policijos pajėgos jau negailestingai talžo taikios demonstracijas prieš islamofobiją dalyvius. Kas čia atsitiko? Kodėl tokios radikalios valdžios pervartos? Kai š.m. spalio pradžioje Prancūzijos prezidentas paskelbė karą prieš radikalųjį islamą, o kovos įkarštį dar paaitrino po poros savaičių islamisto paprastam mokytojui įvykdyta žiauri egzekucija, ėmė ir sukilo taikios demokratinės jėgos prieš netolerantišką valstybės elgesį. Ir valstybė pati nebetoleravo – ėmė ir sudaužė demonstrantus kartu su jų tolerancijos idealu.

Dešimtmečiais Vakaruose puoselėta „laisvė“ politkorektiškumo ir tolerancijos pavidalais išaugino agresyvias mažumas, kurios šiandien be užuolankų prievartauja valstybę ir neigia ją laikančius konstitucinius pagrindus. Kiekviena Europos valstybė remiasi daugiaamže Europos kultūros tradicija, vertybine sankloda, pagaliau, savita istorija, tautine savastimi, bendrabūvį sutelkiančia tapatybe. Kokia liberali ar moderni ta Europos valstybė bebūtų, ji negali šito pagrindo prarasti nesunaikindama save pačią.

Tačiau lyg socialiai sutrikusi mama Europa išsiaugino „ant savo galvos“ godžius ir agresyvius lepūnėlius, kurie ketina jau pasenusią, nuo malonumų apkvaitusią ir moralinėje betvarkėje gyvenančią motiną išvežti į globos namus ir galutinai pasisavinti jos Namą. O tie „normalūs“ ir „dvasingieji“, kurie it išsigandę katinėliai linksi paklusniai savo galvytėmis namo pakampėse, turės priprasti prie naujų vertybių ir naujų tvarkų. Ir jokia valstybinė etikos komisija šitų nusilpusių pūkuotukų neužstos, kai skambiai ir su iš visuomeninio transliuotojo sklindančiomis fanfaromis motiną Europą vešime į istorijos šiukšlyną…

Daugiau skaitykite ČIA