Pakalbėkime šįkart rimtai ir dalykiškai apie tvariosios energetikos problemas. Tiksliau, vieną specifinį aspektą.
Senesniems skaitytojams daug kas kartosis, aš daug kartų minėjau šias problemas. Bet noriu šį kartą išdėstyti nuosekliai ir suprantamai visiems.
Kame yra pagrindinė energetikos strategijos problemų šaknis?
Ji yra labai labai paprasta – tvariosios, „atsinaujinančios“ elektros gamybos modelis yra netvarus ekonomiškai. Tiksliau, – kol apimtys yra pakankamai mažos, tai bala nematė. Jis pilnai gali veikti. Net su ta fiktyvaus „pasaugojimo“ schema. Bet mes iš šito etapo jau baigiame išaugti.
Modelio netvarumą supranta kiekvienas, kas nors truputuką yra įsigilinęs. Netgi didžiausi „atsinaujinančios“ energetikos lobistai. Netgi tas pats Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos prezidentas Martynas Nagevičius. Aš dažnai pašiepiu jį ir jo pozicijas. Bet, teisingumo dėlei, reikia pasakyti ir vieną pagiriamąjį žodį jam: jis bent neslepia, kad problema egzistuoja. Tikra, didelė, struktūrinė „atsinaujinančios“ energetikos problema. Tik tiek, kad jo (o taipogi ir visų parlamentinių partijų) siūlomi sprendimai yra visiškai ne sprendimai, o veikiau būdai problemą dar labiau gilinti, ir kišti papildomas lėšas tol, kol „atsinaujinančios“ energetikos burbulas sprogs su fejerverkais.
Tikriausiai jau visi girdėjote apie tai: mūsų elektros tinklo operatorius jau dabar nebepajėgia susidoroti ir prijunginėti naujai įrengtų saulės elektrinių. Ir čia tikrai ne tik mūsų, ir netgi ne tik specifinė ES „žaliojo“ kurso problema. Čia yra labai globali problema, kylanti iš pačios „atsinaujinančių“ elektros gamybos šaltinių, visų pirma saulės ir vėjo elektrinių, prigimties.
Elektros tiekimo tinklui pritaikyti prie nepastovių, geografiškai paskirstytų gamybos šaltinių reikia grandiozinių investicijų. Jos neįmanoma išspręsti šiek tiek daugiau investuojant į elektros diegimo tinklą. Jos neįmanoma išspręsti netgi daug investuojant į elektros diegimo tinklą, ir kaupiklius. Ką daryti užsispyrusiai ragina lobistai.
„Atsinaujinančiais“ šaltiniais, visų pirma saule ir vėju, plius milžiniškomis kaupiklių fermomis paremtas elektros tiekimo tinklas gal ir būtų šioks toks kreivas, šleivas, itin brangus ir nelabai patikimas sprendimas labiau saulėtuose kraštuose. Nors, kaip rodo kokios nors itin progresyvios, ir itin daug į „atsinaujinančią“ energetiką investuojančios Kalifornijos valstijos pavyzdys, ir ten susiduriama su didelėmis problemomis. Dėl ko tenka toliau deginti ir dujas (vis dar didžiausia dalis Kalifornijos elektros pagaminama dujinėse elektrinėse), ir anglį, ir pratęsinėti paskutinės senutės neuždarytos branduolinės jėgainės eksploatacijos terminus, ir t.t.
Mūsų geografinėje platumoje kažkokie siekiai pasikliauti vien saule ir vėju, plius investicijomis į kaupimo įrenginius, apskritai yra pavojinga utopija, balansuojanti ant beprotybės ribos.
Mūsų deklaruojmi tikslai (ir įsipareigojimai) dėl visiško energetikos „dekarbonizavimo“ ir NET ZERO yra tiesiog nerealūs. Jie nerealūs, kaip jau minėjau, net gerokai palankesnėse „atsinaujinančiai“ energetikai šalyse, su daugiau metinių saulėtų dienų, jūros pakrančių, kalnų ir kalnų upių, ir t.t.
Mūsų geografinėje platumoje kažkokie siekiai pasikliauti vien saule ir vėju, plius investicijomis į kaupimo įrenginius, apskritai yra pavojinga utopija, balansuojanti ant beprotybės ribos. Toliau užsispyrusiai vykdoma saulės energijos skatinimo politika apskritai yra tiesiog groteskiškai neefektyvus ir neracionalus lėšų švaistymas. Sąlygotas tiek sektantiškos ES politikos ir mūsų įsipareigojimų tai politikai, tiek ir lobistų gobšumo.
Netgi dabar, jau esant akivaizdžioms problemoms su naujų elektrinių prijungimu, toliau dalinamos subsidijos įsirenginėti saulės elektrines (iki 500 kW galios, kas nėra taip mažai) ne tik fiziniams asmenims, bet ir smulkioms įmonėms.
Jau dabar vos ne kasdien spaudoje mirga pranešimai, kaip kažkas pasistato ar ketina pasistatyti saulės elektrinę, ir nustėra pamatę ESO sąskaitas ir sąlygas dėl prijungimo prie tinklo.
Aišku, – tokiais atvejais visų pirma visi puola grūmoti ESO dėl aplaidumo ir grobuoniškumo. Kai kuriais atvejais, reikia manyti, pasitaiko ir to.
Bet, ko daugelis nesupranta, ir ko tinkamai nepaaiškina tvarumo bei „atsinaujinančios“ energetikos lobistai, elektros tiekimo tinklas – tai ne kažkokia juoda dėžė, kur galima bet kada ir bet kur kažką įjungti, išjungti, sumažinti/padidinti prijungtų pajėgumų galią ir taip toliau.
Elektros tiekimo tinklas yra sudėtinga sistema, sudaryta iš pastočių, transformatorinių, aukštos ir žemos įtampos perdavimo tinklų, dabar jau ir pramoninių baterijų parkų, ir taip toliau. Kažkur tai trumpam atsiradus pertekliui, jo taip lengvai nenugabensi ten, kur trūksta. Istoriškai Lietuvoje, savaime suprantama, elektros tiekimo tinklas buvo statytas ir pritaikytas prie pagrindinių gamybos pajėgumų – Elektrėnų, Ignalinos, Kruonio, ir t.t. Į mūsų tinklo pritaikymą prie besikeičiančių gamybos ir vartojimo tendencijų ir taip kasmet yra investuojami šimtai milijonų eurų. Bet to toli gražu neužtenka.
Atsirandant vis daugiau nepastovių saulės elektrinių pajėgumų, elektros tinklo problemos ir investicijų poreikis auga eksponentiškai. Tų investicijų niekada nebus gana. Šito jums tikrai nepapasakos lobistai, kai pasakos, kokia pigi yra saulės elektrinės gaminamos elektros savikaina.
Taip, atsiribojus nuo viso būtino konteksto, tai yra būtinų investicijų į tinklą ir saugojimą, „atsinaujinanti“ elektros energija yra pigi. Labiausiai dėl dempinginės kiniškos įrangos ir perteklinių gamybos pajėgumų Kinijoje. Bet jau dabar saulėtomis dienomis, šviesiausiu paros metu elektros kaina dažniausiai yra nulinė ar net minusinė. Labai greitai tinklo operatoriai bus priversti tiesiog atjungti saulės elektrines. Reikia įsisąmonint tokį faktą: Lietuvoje ir taip 4–5 metų mėnesius saulės elektrinės stovi praktiškai tik dėl grožio, nes neužtenka saulės. Tai įsivaizduokite, kai teks periodiškai atjunginėti ir šviesiuoju metų laikotarpiu… Liks labai mažai laiko metuose, kuomet saulės elektrinės galės prasmingai dirbti.
Šitoj vietoj daugelis dar bandytų vėl minėti „žaliąjį“ vandenilį. Atskira plati tema. Apie tai kitą kartą…
Kitas techninis momentas, kurio visuomenei nepaaiškina lobistai: nepastovius „atsinaujinančios“ energetikos pajėgumus tinkle turi dubliuoti kitokios, dažniausiai dujinės, „greito starto“ elektrinės. Kurias reikia pastoviai tai paleisti, tai sustabdyti. Žymiai efektyvesnės yra pastoviai veikiančios kombinuoto ciklo elektrinės. Taigi, bendrai paėmus supaprastintą ir lokalizuotą pavyzdį, tiesiog pakeitus vėjo elektrinę ir ją dubliuojančią „greito starto“ dujinę į vieną pastoviai veikiančią modernią kombinuoto ciklo dujinę elektrinę, – viskas gautųsi ne tik pigiau ir paprasčiau. Netgi CO2 pėdsakas sumoje tikriausiai gautųsi mažesnis…
Čia tik vienas eilinis neracionalaus mąstymo pavyzdys. Jų yra begalė.
Pabaigai – tai yra politinė reklama. Artėjančiuose EP rinkimuose Lietuvai būtinai reikia turėti atstovą, kuris būtų pasirengęs su kitomis sveiko proto jėgomis EP kovoti prieš „žaliojo“ kurso sektantų fantazijas. Pilnas elektros gamybos ir bendrai ekonomikos „dekarbonizavimas“ nėra nei realistiškas, nei racionalus. Dabar dar galima kažkuriuos momentus pristabdyti. To tikrai nedarys nė vienos iš dabartinių parlamentinių partijų atstovai.
Nacionalinio susivienijimo sąrašo numeris 15.
Tos saulės elektrinės, jei jos įrengiamos ant stogų, tampa tiksinčiomis bombomis dėl tų pastatų žaibosaugos nebuvimo. Ypač jei tie stogai skardiniai. Mat jų baterijos tvirtinamos prie ant stogų sumontuoto metalinio karkaso, kuris įžeminamas. O tai reiškia, kad žemės elektrinis potencialas yra iškeliamas į stogo lygį (aukščiau) ir tampa žaibo išlydžio galimu priėmėju. Mat pvz. nėra reikalavimo, kad gyvenamieji namai turėtų privalomą žaibosaugą. O ir tie gyvenamieji namai projektuojami taip, kad tos žaibosaugos ant jų saugiai neįmanoma sumontuoti. Be to tie namai jau turi sumontuotą elektros instaliaciją, neturinčią kelių laipsnių viršįtampių ribotuvų ir saugiai sumontuotų komunikacijų, kurių saugus sumontavimas sulygintų jų ir elektros instaliacijos, įžeminimo kontūro potencialą. Be to Lietuva neturi išleistų saulės elektrinių montavimo taisyklių. Todėl firmos, kurios tas elektrines montuoja kaip išmano. O kodėl į tuos namus ant kurių stogų saules elektrinės sumontuotos netranko žaibai, tai tik laiko klausimas. Juk į kiekvieną elektros stulpą ar pastatą žaibas irgi netrenkia. Mat pagal statistiką per metus, berods, į 3 kv. km trenkia tik 1 žaibas. O į ką tas žaibas papuls, ar į žmogų, ar į medį, ar į pastatą priklauso nuo to, ar toje konkrečioje vietoje susidarys kritinis potencialų skirtumas tarp debesies ir to objekto. Bet, kad gali trenkti į saulės elektrinę tikimybė yra didesnė. Tad prie visų galimų valdžios daromų dirbtinių nesąmonių, atsirado dar ir mano paminėta. O tada net gaisrininkai gali nespėti, būti pastatų viduje aukų, sudegti elektros įrenginiai. Tad gali būti „a nei skrypkos, a nei dūdos, a nei pyragėlio”.