Mindaugas Puidokas. Kodėl ministras Kukuraitis ir tarnybos meluoja?

Lietuvoje vis netyla kalbos ir nerimsta aistros dėl paaiškėjusių devynmetės mergaitės įvaikinimo proceso detalių į Naująja Zelandiją. Iš Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) bei Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos (VVTAIĮT) atstovų pastoviai girdime, kad viskas yra labai skaidru, įstatymiška ir yra visi reikalingi dokumentai, sutikimai, patikrinimai, kiti popieriai, leidimai, derinimai… , bet viskas labai labai slapta.

Lietuvoje, prieš mūsų visų akis, vyksta valstybinės paslapties lygio procesas. Ar tikrai? Ar tikrai viskas ką sakė ir sako ministras L. Kukuraitis ir jo pavaldiniai yra tiesa, teisinga ir teisėta? Juk kaip paaiškėjo iš paskutiniųjų mėnesių VVTAIĮT veiklos – ten tikrai yra daug melo, manipuliacijų, galimų įstatymų pažeidimų, galimo dokumentų klastojimo ir labai sunku rasti tiesos grūdą. Juk net ir pati ministerija pripažino, kad pavyzdžiui, Kručinskų vaikų atėmimo atveju buvo meluota, pasielgta neteisingai, nekompetetingai ir neadekvačiai. Tai kodėl ministras Kukuraitis vis taip aršiai ir nuožmiai gina savo vadovaujamos institucijos mundurą?

Kodėl Lietuva nesilaiko Hagos konvencijos normų dėl įvaikinimo?

Tarptautinį įvaikinimą reglamentuoja Hagos konvencija „Dėl vaikų apsaugos ir bendradarbiavimo tarptautinio įvaikinimo srityje“ bei Lietuvos Respublikos įstatymai. Pagal Hagos konvenciją privalo būti dvi atskiros tarnybos – vaiko teisių ir įvaikinimo, bet Lietuvoje jos yra apjungtos į vieną. Nevyriausybinių organizacijų ekspertai teigia, kad tai galima landa neskaidriam įvaikinimo procesui ir korupcijai.

Įdomu, kad Lietuvoje yra baigtinis ribotas ir nekintantis įgaliotų privačių užsienio įvaikinimo institucijų sąrašas jau daugiau kaip 12 metų. Ar tai, kad paskutinius 12 metų nei viena nauja iš užsienio įvaikinimo agentūrų nebuvo įsileista į Lietuvą, neparodo, kad sistema yra uždara, gal monopolizuota ir matant visą eilę skubių ir įstatymiškai neadekvačių veiksmų galimai ir korumpuota? Ar per visą mūsų valstybės nepriklausomybės 28 metų laikotarpį buvo atliktas šitos sistemos išorinis ir nepriklausomas tyrimas ar auditas? Juk STT atliktas Lietuvos tarptautinio įvaikinimo įstatymo ir tvarkų aprašo vertinimas nustatė virš 600 trūkumų ir galimų korupcinių pažeidimų ir spragų. Ar įstatyminėje bazėje kas nors buvo pakeista po šito – NE.

Ar tai, kad kitose Europos valstybėse įvaikinimas į užsienio šalis yra tik 2-4%, o pas mus virš 50% niekam nekelia papildomų klausimų? Minimoj Hagos konvencijoj aiškiai parašyta, jog akredituotos įstaigos tikslu jokiu būdu negali būti pelno siekimas. Vis tik vien tik advokatams Lietuvoje mokama apie 6400 EUR, o visa įtėvių sumokama suma gali siekti ir dešimtis tūkstančių eurų. Ar tai niekam nesukelia papildomų klausimų?

Kiek mūsų valstybės mažųjų piliečių įvaikintų užsienyje buvo gyvai aplankyti vaiko teisių tarnybos?

Kiek mūsų valstybės mažųjų piliečių išvežtų ir atiduotų į svetimą ir nepažįstamą aplinką per šiuos 28 metus, mūsų vaiko teisių tarnybos yra aplankę ir patikrinę – kaip jiems sekasi, kokioje aplinkoje jie auga, ar tikrai yra išlaikomas tautinis ryšys ir gimtosios kalbos sąsajos, ar tie vaikai palaiko ryšius su broliais ir sesėmis bei kitais giminėmis likusiais Lietuvoje?

Kiek man žinoma – nei vieno. Mūsų vaiko teisių tarnyba tik pirmus kelis metus gauna ataskaitas, kurias matyt deda į lentynas, nes už jų tikrinimą ir tikrumą, jau matomai niekas papildomai nebemoka. Kaip jau minėjau, juk tik mūsų valstybėje yra į „vieną krepšį sumesta“ ir vaiko teisių, ir įvaikinimo tarnyba. Ta pati institucija iš vienų atiminėja, ta pati institucija kitiems atidavinėja mūsų vaikus. Tai akivaizdus interesų konfliktas ir prieštaravimas Hagos konvencijai, bet ministras Kukuraitis matomai to nesupranta ar nenori suprasti.

Kodėl mūsų valstybėje „geriausiu vaiko interesu“ laikomas jo atskyrimas nuo šeimos ir nuo savo tautos šaknų? Juk vienas pirmųjų konvencijos punktų sako, kad „Valstybė pirmiausia turi imtis visų įmanomų priemonių, kad vaikas galėtų likti savo kilmės šeimos aplinkoje“. Ką konkrečiai padarė šiuo klausimu mūsų Valstybė, jos ministras ir atsakingos institucijos?

Kodėl nusikalstama veikla užsiėmusio „Fyrlikta“ fondo padalinys veikia Lietuvoje?

Štai dabartinė Seimo narė R. Šalaševičiūtė yra pasakiusi spaudoje, kad Vaiko kaina juodojoje rinkoje gali siekti ir 20.000 eurų. Ji vadovauja vaiko teisių sritį kuruojančiam Socialinių reikalų komitetui Seime. Juk ir garsusis Norvegijos „Fyrlikta“ turėjęs būti ne pelno organizacija, kaip paaiškėjo mokėjo milžiniškas algas savininkui ir jo šeimos nariams, pirko nekilnojamąjį turtą, tame tarpe ir kitose valstybėse, gavo milijoninius pelnus ir aktyviai dalyvavo užsienio valstybių lobizmo procesuose, kad būtų priimami reikalingi įstatymai ir kuriama panaši sistema ir schema verslui plėtoti. „Fyrlikta“ taip pat aktyviai dalyvavo ir Lietuvoje, rėmė milijoninėmis sumomis kai kurias visiems gerai žinomas NVO, buvo įkurtas jų padalinys „Žiburys“, vykdyti mokymai, konsultacijos ir „pažintinės“ ekskursijos mūsų valstybės VVTAIĮT specialistams, teikiama metodinė ir informacinė „pagalba“, kad tik pavyktų susikurti reikalingą sistemą. Po nepriklausomų Norvegijos žurnalistų tyrimų, paaiškėjo, kad „Fyrlikta“ – tai yra didelis ir labai pelningas, bet nelabai sąžiningas verslas, ir jiems teko susimokėti baudas, mokesčius, prarasti visas lengvatas ir pelningas sutartis su Norvegijos valstybinėmis institucijomis. Bet matyt jie džiaugiasi „sukūrę kitą verslo nišą“ Lietuvoje.

Taigi ką sakė ministras L. Kukuraitis ir jo ministerija, ir kaip yra iš tikrųjų.

Ministerija. Lietuvoje niekas nepareiškė noro įsivaikinti mergaitės ar globoti.

Tiesa. Savanorė globėja, kuri jau ilgą laiką bendravo su mergaite, pasiimdavo ją savaitgaliams ir ilgesnėms išvykoms ir kuri turi tokio pačio amžiaus dukrą, buvo aiškiai pareiškusi apie norą globoti mergaitę ir buvo pradėjusi visų reikalingų dokumentų ruošimą ir rinkimą. Kai jau buvo beveik visus reikalingus dokumentus surinkusi – jai buvo pareikšta, kad „tu net nebandyk, nes mergaitei numatytas kitas likimas – į užsienį“. Kodėl įvaikinimas pirmiausia nebuvo pasiūlytas savaitgaliais mergaitę priimančiai moteriai, kuri ją priėmė kaip savo dukrą, lieka neaišku.

Kukuraitis. Mergaitė yra aiškiai išreiškusi savo pritarimą dėl įvaikinimo, rašytinis mergaitės sutikimas būti įvaikintai šioje konkrečioje šeimoje yra gautas.

Tiesa. Kai įvaikinamas dešimties metų nesulaukęs vaikas, jis turi būti išklausytas teisme, jei sugeba išreikšti savo nuomonę. Brolis turi garso įrašą, kuriame mergaitė sako norinti likti su vyresniąja seserimi Lietuvoje. Su ja pas ją yra labai artimas ryšys nuo kūdikystės. Brolis pasakojo, kad dabar mažoji sesuo kas vakarą iš Vilniaus skambinai vyriausiajai sesei, kad pasakyti ,,labanakt”, nes neišgirdusi sesers balso negali užmigti. Ar tas nerodo labai glaudaus jų ryšio?

Ministerija. Prieš siūlant vaikus įvaikinti užsienio šalių piliečiams, gyvenantiems užsienio šalyse, vaikai yra pasiūlomi žmonėms, kurie yra Lietuvos Respublikos piliečiai, gyvenantys užsienyje.

Tiesa. Nėra žinomas nei vienas LR pilietis gyvenantis užsienyje, kuriam būtų pasiūlyta įsivaikinti mergaitę. CK 3210 str. sako, kad „Jeigu tą patį vaiką nori įvaikinti keli įvaikintojai, pirmenybė, atsižvelgiant į vaiko interesus, teikiama: 1) giminaičiams“. Mergaitės trys pilnamečiai broliai gyvenantys JK ir Norvegijoje net nėra gavę jokios oficialios informacijos apie įvaikinamą seserį.

Ministerija. Vaiko globėjas (šiuo atveju institucija) pateikė nuomonę, kad tarptautinis įvaikinimas atitinka geriausius vaiko interesus. Mergaitės tėvas miręs, motinai 2015 m. neterminuotai apribota motinos valdžia.

Tiesa. Mergaitė turi dvi vyresnes seserys ir penkis brolius. Su viena iš vyresniųjų seserų kartu gyvena globos namuose, kita sesė įvaikinta Lietuvoje. Broliai yra JK, Norvegijoje ir Lietuvoje. Išvežus į Naująją Zelandiją, bus negrįžtamai nutraukti mergaitės šeimyniniai ir kultūriniai ryšiai, pažeisti realūs geriausi mergaitės interesai ir JT konvencijos nuostatos.

Ministerija. Šiuo atveju […] yra visiškas pritarimas sesers įvaikinimui užsienyje. Šeima yra sukrėsta pasakymų, kurie neatitinka tikrovės, jog vaikai išskiriami prieš jų valią. Abi mergaitės bendrauja su šeima. Vyresnė mergaitė nenori būti įvaikinta, tačiau ji sutinka ir pritaria sesės įvaikinimui.

Tiesa. Vyresnė mergaitės sesuo (kuri kartu su ja gyvena globos namuose) yra aiškiai pasakiusi, kad jokio sutikimo dėl savo sesės įvaikinimo niekam nėra davusi.

Ministerija 2018 12 17. Susitikimuose su įtėviais bendrauja vertėjai.

Tiesa. Gyvo susitikimo iki 2018 01 04 nėra buvę. Visi mergaitės „bendravimai“ buvo tik per IT priemones ir be vertėjo, bet su socialinės darbuotojos pagalba.

Kukuraitis. Taip pat gauti rašytiniai abiejų nepilnamečių mergaitės seserų sutikimai.

Tiesa. Šeimą pažįstantys asmenys teigia, kad vyresnės mergaitės seserys iš pradžių prieštaravo, o vėliau esą nurimo. Vyresnė mergaitės sesuo (kuri kartu su ja gyvena globos namuose) yra aiškiai pasakiusi, kad jokio sutikimo dėl savo sesės įvaikinimo niekam nėra davusi. Paklausta, ar nėra pasirašiusi ant kokio nors dokumento, prisiminė, kad jos buvo paprašyta pasirašyti ant kažkokio dokumento, o jai pradėjus domėtis kas tai – jai buvo paaiškinta, kad tai dėl sesers saugumo. Tad jau mažiausiai vyriausios sesers parašas išgautas apgaulės būdu.

Ministerija. Į Lietuvą atvyksta ir šeima iš Naujosios Zelandijos, kuri norėtų įsivaikinti mergaitę. Šeima nori susipažinti su mergaite, pabendrauti ir sutarti dėl tolimesnio gyvenimo kartu, jei teismas priims teigiamą sprendimą.

Tiesa. Šeima, jau sumokėjusi didelius pinigus už įvaikinimą, atvyksta išsivežti mergaitės, o ne sutarti dėl tolimesnio gyvenimo kartu.

Ministerija. Vaikai užsienio šalių piliečiams siūlomi įvaikinti tik pagal specialiųjų poreikių programą. Tai vaikai, kurie turi rimtų sveikatos sutrikimų.

Tiesa. Mergaitė neturi jokių sveikatos sutrikimų. Bent jau iki šio momento nebuvo pareikšta jokių realių oficialių sveikatos problemų ar sutrikimų.

Kukuraitis. Mergaitė mokosi anglų kalbos nuo antros klasės. Be to, mergaitė jau pusę metų bendrauja su galimais įtėviais internetu, siunčia nuotraukas, rašo laiškus.

Tiesa. Mergaitė nemoka pakankamai anglų kalbos. Bendravimo su galimais įtėviais laikotarpis dar toli gražu nepasiekė šešių mėnesių. Mergaitė negali rašyti laiškų anglų kalba, o ką realiai ir kaip „išverčia“ socialinės darbuotojos, joks kvalifikuotas vertėjas ar vertimų biuras nėra patikrinęs. Galimiems įtėviams išsivežus mergaitę pabendrauti su jais į Vilnių, po kažkiek laiko mergaitė paskambino sesei ir pasimetusi paklausė „Noriu į tualetą, ką man daryti?“

Kukuraitis. Galimų įvaikintojų šeima, jau turi įvaikinimo patirties – jie yra sėkmingai įvaikinę du vaikus iš Lietuvos, nepilnamečiai auga žinodami savo kilmę ir tradicijas bei mokėdami kalbą.

Tiesa. Jaunesnysis įvaikintas berniukas praktiškai visai nešneka lietuviškai, vyresnysis šneka labai sunkiai ir daug mieliau bendrauja angliškai.

Kukuraitis. Lietuvos Konstitucijoje, tarptautiniuose teisės aktuose ir Lietuvos įstatymuose įtvirtinta pagrindinė vaiko interesų kryptis ir teisė – augti ir būti auklėjamam šeimoje.

Tiesa. Mergaitės teisė augti ir būti auklėjamai šeimoje, išlaikyti ryšius su šeimos nariais – grubiai paminama. Minėtos, galimų įvaikintojų šeimos įvaikinti du lietuviai berniukai, nuo prieš keturis metus įvykusio įvaikinimo nėra gyvai susitikę ar matę savo sesers, likusios gyventi Lietuvoje. LR CK 3209 str. – Įvaikinti išskiriant seseris ir brolius leidžiama tik išimtiniais atvejais, kai negalima užtikrinti seserų ir brolių gyvenimo kartu dėl jų sveikatos arba kai dėl įvairių aplinkybių seserys ir broliai jau buvo išskirti ir nėra galimybių užtikrinti jų gyvenimo kartu.

Ministerija. Įvaikinimas negalimas prieš vaiko norą ar nesant vaiko sutikimui. Šiuo atveju mergaitė nori būti įvaikinta į užsienio piliečių šeimą.

Tiesa. Devynių metų vaiko „noras“ yra nepastovus kaip Lietuvos oras ir „paperkamas“ lengviau negu Lietuvos valdininkas. Pažeidžiamu vaiku labai lengva manipuliuoti.

Kukuraitis. Draudžiami nepagrįsti mokesčiai. Tarptautiniame įvaikinime mokesčiai turi būti labai gerai sureguliuoti, tai yra tinkamai nustatyta mokesčių dydžių riba, atsižvelgiant į suteiktas įvaikinimo procedūroje paslaugas.

Tiesa. Jei tik Lietuvos advokatui mokama suma yra 6400 EUR, o visa sumokama suma gali siekti kelias dešimtis tūkstančių eurų – ar tikrai tai yra pagrįstos mokesčių sumos ir ar tikrai šioje procedūroje nėra siekiama pelno?

Pabaigai natūraliai iškylantys klausimai

Kodėl galimų įvaikintojų šeima įsivaikina tik vieną 9-rių metų mergaitę, jei ji turi dar vieną nepilnametę sesę, augančią kartu su ja globos namuose? Kodėl prieš keturis metus įvaikinti lietuviai broliukai nei karto nėra gyvai susitikę su Lietuvoje likusia savo sese? Kodėl per keturis metus įvaikintų lietuvių brolių gebėjimas kalbėti gimtąja kalba sumenko neatpažįstamai? Kas prižiūri jų didelę karvių ir avių fermą, jei jie abudu dirba kitus darbus – žmona slauge, vyras elektriku? Kas prižiūri jų įvaikintus vaikus, kai jie eina į darbus? Kas garantuos įvaikinamai mergaitei gyvą ryšį su septyniais liekančiais broliais ir sesėmis? Kokia Lietuvos tarnyba sugebės realiai ir adekvačiai įvertinti visus ten patekusio vaiko gyvenimo ir aplinkos aspektus? Kodėl mergaitei nebuvo leista su savanore globėja švęsti Kalėdų, vykti į Druskininkų vandens parką ir dar meluota, kad pati mergaitė to nenori? Kodėl buvo grubiai nutraukti visi mergaitės emociniai ryšiai su savanore globėja ir jos šeima, tuo pažeidžiant geriausiąjį vaiko interesą ir sukeliant jam ilgalaikę psichologinę traumą?

Manau, kad reikalingas rimtas išorinis visų per pastaruosius 10 metų įvykusių tarptautinių įvaikinimų auditas ir kuo skubesnis VVTAIĮT atskyrimas į dvi skirtingas tarnybas – 1) vaiko teisių ir 2) įvaikinimo, kaip to reikalauja Hagos konvencija.

Privaloma maksimaliai supaprastinti biurokratines kliūtis globai ir įvaikinimui Lietuvos piliečiams. Imti rimtai dirbti ieškant vaikams globėjų, remiantis gerąja patirtimi (pvz., Lietuvoje puikiai tvarkosi Šakiai).