Stambulo konvencija – dokumentas, pastaruoju metu sukėlęs bene daugiausiai diskusijų ir prieštaravimų. Penktadienio rytą liberalų atstovė Seime Viktorija Čmilytė-Nielsen mėgino realias konvencijos ratifikavimo grėsmes sumenkinti, vadindama jas mitais.
Trumpai paaiškinsiu, kodėl tai – toli gražu ne mitai, o artima realybė Lietuvoje, jei konvencija visgi bus patvirtinta. Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, gindamas dar 2013 metais savo duotą pažadą ratifikuoti Stambulo konvenciją, nuvertina jos svarbą ir neigia akivaizdžius faktus: tikslas, dėl kurio neva tokios konvencijos reikia – butaforinis, o žala – reali ir juntama visiems.
Pats esu dviejų mažamečių vaikų tėvas, todėl gebu į šį dokumentą žiūrėti ne tik kaip tarptautinės politikos ekspertas, bet ir kaip šeimos žmogus, kasdien auklėjantis savo vaikus ir skiepijantis jiems tam tikras vertybes.
Europos kontekstas: vienos šalys neratifikuoja, kitos žiūri, kaip ratifikavimą atšaukti
Pirmiausia, parlamentarė mėgina įrodyti, kad Stambulo konvencija neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, o „gender“ sąvoka neįneš jokios teisinės sumaišties.
Vis dėlto, Konvencijos 3 straipsnio c dalis apibrėžia „gender“ kaip socialinę lytį („socialiai sukonstruotus vaidmenis“) ir negali būti verčiamas niekaip kitaip, todėl tikrai nėra Lietuvos Konstitucijos angliškame tekste minimos „lyties“ atitikmuo.
Iki šiol vertinant konvencijos atitiktį LR Konstitucijai, pagrindinis dėmesys buvo skiriamas lietuviškam dokumento teksto vertimui, kuriame netinkamai išverstos esminės konvencijos sąvokos. Konvencijoje vartojama „gender“ sąvoka ir kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse vertinama prieštaringai.
Daugėja valstybių narių pareiškimų, kad, siekdamos išvengti dviprasmiškos situacijos su „gender“ sąvoka, jos neratifikuos Stambulo konvencijos. Be to, Lenkija pradėjo ratifikavimo atšaukimo procedūrą, nes konvencija ratifikuota liberalios D. Tusko Vyriausybės.
Daugiau nei 300 Europos Nevyriausybinių organizacijų argumentuotai kreipėsi į Europos Tarybą, išreikšdamos susirūpinimą dėl neaiškių Stambulo konvencijos nuostatų ir atkreipdamos dėmesį į tai, kad ši konvencija tik klaidina ir skaldo visuomenę.
Bet tai – toli gražu ne vienintelis faktorius, kodėl nutarėme nepalaikyti konvencijos ratifikavimo.
Po ratifikavimo – vyrų teisės moterų dušuose ir kitos anomalijos
Stambulo konvencija yra reali grėsmė pamatinėms tradicinėms mūsų vertybėms, kurias saugojome daugybę metų. Smurtas ir diskriminacija – neabejotinas blogis, bet Stambulo konvencijoje į visa tai mėginama žvelgti kiek pro kitus akinius: konvencijos 4 straipsnio 3 dalis įpareigoja ratifikavusias šalis užtikrinti nediskriminavimą dėl socialinės lyties („gender“), lytinės orientacijos, šeimyninės padėties („marital status“) ir lyties tapatybės („gender identity“).
Kaip žinia, už seksualinių mažumų teises kovojančios organizacijos nuosekliai kartoja, kad partnerystės, santuokos ir įvaikinimo teisių nesuteikimas yra jų diskriminacija. Taigi draudimas diskriminuoti dėl seksualinės orientacijos gali būti ir, tikėtinai, bus traktuojamas kaip pareiga suteikti vienalytėms poroms lygų vyro ir moters santuokai statusą bei teises vienalytėse porose įsivaikinti.
Nediskriminavimas dėl šeimyninės padėties („marital status“) praėjusią kadenciją jau siūlytas M. A. Pavilionienės kaip Lygių galimybių įstatymo pataisa ir atmestas, nes taip pat pagrįstai gali būti laikomas pareiga visiems norintiems asmenims suteikti šeimos ir santuokos statusą ir iš jo kylančias teises.
Konvencija, kurios didžiausi fanai – ypatingai liberalių pažiūrų asmenys arba LGBT organizacijos, yra tas dokumentas, kuris galimai iš esmės keis daugybę dalykų, kuriuos laikėme savaime suvokiamais. Šio dokumento ratifikavimas praktikoje reikštų įsipareigojimą užtikrinti nediskriminavimą dėl lyties tapatybės.
Skamba gražiai, bet pasigilinkime į turinį: tokius įsipareigojimus prisiėmusi šalis privalo užtikrinti nediskriminavimą dėl lyties tapatybės ir transseksualius asmenis laikyti esant jų įsivaizduojamos lyties. Kitais žodžiais tariant tai – faktinis lyties keitimo įteisinimas.
Vakarų šalyse nediskriminavimas dėl lyties tapatybės įgavęs drastiškas formas: leidimus rinktis norimos lyties tualetus, rūbines, dušus (JAV), teisinę atsakomybę už atsisakymą kreiptis į asmenis jų norima lytimi (Kanada) ir t. t.
Palies ir švietimo sistemą: pasakos apie du princus – tik pradžia
Galvojate, kad nauja tvarka nebūtų skiepijama mažamečiams mokykloje? Deja. Konvencijos 14 straipsnis įpareigoja šalis švietimo sistemoje mokyti apie „nestereotipinius lyčių vaidmenis“ („non-stereotyped gender roles“), kurie yra įvardijami atskirai nuo mokymo apie lyčių lygybę („equality between woman and man“). Nuostatos taikymas paliekamas įgyvendintojams ir konvenciją vertinantiems Europos Tarybos ekspertams.
Tiesa, jog galima konservatyvi interpretacija, kad tai pasenusių stereotipų naikinimas, tačiau lygiai tiek pat įmanoma ir interpretacija, jog tuo būtų skatinami priešingos lyties drabužiai, aksesuarai, eksperimentavimas su savo lyties tapatybe.
Reikia turėti galvoje, kad Konvencijos įgyvendinimą vertins žmonės, joje įrašę nediskriminavimą dėl lyties tapatybės.
Tikslas konvencija apsaugoti moteris – priedanga tikriems siekiams
Liberalai, argumentuodami konvencijos ratifikavimo būtinybę, naudoja jautrius visuomenėje klausimus kaip smurtas prieš moteris ir su tuo susijusius trūkumus Lietuvos teisinėje bazėje, kuriuos Stambulo konvencija neva pajėgi užpildyti. Reaguodamas į tai noriu atkreipti dėmesį – 76 Seimo narių pasirašytoje deklaracijoje, kuri prieštarauja konvencijos ratifikavimui…
Skaitykite daugiau ČIA