Kažkur internete tebeklaidžioja šitie žodžiai, kuriuos pasakė jaunas klaipėdietis fotografas Mindaugas Šerna Sąjūdžio minėjime. Jis pasakė dar daugiau: jo nuomone, Lietuvą sekinanti emigracija yra kažkieno labai sėkmingai vykdomas lietuvių iškraustymo iš Lietuvos projektas. Kadangi savo galva mąstantis neinfantilus jaunuolis – nedažnas reiškinys mūsų gatvėse ir salėse, naudojamės proga paklausti, kam „atėjo laikas“ ir kieno užsakymu vykdomas „lietuvių iškraustymo projektas“.
– Teigiate, jog jums taip ir nepavyko tapti europiečiu pirmiau, nei tapote lietuviu. Kodėl gi tai pavyksta kitiems?
– Aš asmeniškai nepažįstu nė vieno lietuvio, kuris nuoširdžiai save identifikuotų europiečiu pirmiau, nei lietuviu. Ši mano frazė buvo tik atsakas į stumiamą propagandą, kuria siekiama parklupdyti lietuvį, kad šis išsižadėtų savyje nūn nemadingos ir atgyvenusios tautinės tapatybės. Istorija mums pasakoja, kad to būta ir anksčiau, kai skatinta kalbėti lenkiškai, vokiškai, rusiškai ir žmonės dėl karjeros, dėl mados lengvai išsižadėdavo savasties (gal dėl menkos savivertės?). Toks pat procesas vyksta ir šiandien mūsų akyse.
– Kaip jūs, augęs Nepriklausomos Lietuvos laikais, galite jaustis stiprus tardamas žodį „lietuvis“, – juk patriotinis auklėjimas per trisdešimt metų apskritai buvo nunykęs. Kas ir kaip jus auklėjo, kaip jums pavyko atlaikyti „smegenų plovimą“, kurio rezultatai akivaizdūs – vienai nuomonei, vienai tiesai yra pasidavę būrių būriai jaunimo?
– Kad atsakyčiau į šį klausimą, turėčiau pirmiausia nerti į vaikystę – savo pradžią.
Pradžia mano 1984 metai. Matyt, man buvo suteikta malonė gimti visai netoli slenksčio į tariamą mūsų nepriklausomybę ir patirti perėjimą iš anų laikų į šiuos ir būti to liudininku. Būtent stebėjimas man leidžia daryti išvadą, kad Lietuva šiandien itin priklausoma valstybė. Tiek nuo Rusijos, tiek nuo Europos Sąjungos, tiek nuo korporacinių slibinų, kurių galvos šiandien tapo matomos labai aiškiai, o jų uodegos apraizgiusios ne tik politiką, o ir švietimo sistemą.
Aš nesu akademikas ir kol kas neįgijau aukštojo išsilavinimo ir net neturiu diplomo, kuris šiandien socialiniame gyvenime, o ypač tarp jaunimo, rodosi esąs labai svarbus, o dažnu atveju netgi svarbesnis už susirūpinimą, kokia mano prigimtis ir ką turiu nuveikti savo gyvenime? Aš manau, kad prasmės ieškojimo klausimas yra kiek svarbesnis. Žinoma, turėdamas galimybę bendrauti su išsilavinusiais žmonėmis, pritariu, kad išsilavinimas, su diplomu ar be jo, būtinas. Todėl lavinuosi kaip įmanydamas, kol kas savarankiškai, o mokymosi poskonis ženkliai didesnis, nei buvo mokyklos ar studijų laikais.
Turbūt didžiausias šuolis mano sąmonėje, pažadinęs patriotiškumą, įvyko būtent tada, kai perskaičiau Audronės Ilgevičienės knygą „Lietuvos šauksmas“. Būtent ši knyga sužadino manyje tūnančią didingą lietuvio dvasią. Ši jėga mane skatina ir toliau domėtis, pažinti save ir savo Tautos istoriją. Mano auklė – tai knygos, straipsniai, o per juos iškylantys autoritetai bei nuorodos, galiausiai suvedančios ir su bendraminčiais, ir su mokytojais. Tiesa, išmokti atsirinkti nėra paprasta, kai kone prie kiekvieno gatvės kampo manipuliacijos ir melas tapo norma. Net spaudoje ir knygose. Kad nepaklysčiau, vadovaujuosi paprasta taisykle neprasidėti su tais, kurie skaldo, priešinasi ir sėja neapykantą. Būti su tais, kurie ieško dialogo, geba pateisinti kito tamsą ir puoselėja aukštus idealus bei vertybes. Su tais, kurie aukojasi dėl kitų kurdami bendrą gėrį ir ne vien tik kalbomis, bet ir darbais. Būtent pagal tai ir atpažįstame tikrus nuo netikrų.
– Kokios aplinkybės buvo privertusios jus emigruoti ir kokios grąžino į Lietuvą? Ar į tą pačią Lietuvą? Ar grįžote toks pat, koks išvažiavote?
– 2008-aisiais emigruoti mane paskatino noras „prasisukti“, lengvai ir greitai „užsikalti“ pinigų. Sklindančių gandų, kaip svetur gerai, sugundytas mečiau kultūrinės veiklos vadybos mokslus, pardavimų vadybininko darbą ir nusipirkau bilietą į Airiją. Dirbau paprastą ir nesudėtingą darbą logistikos įmonėje, bet jau tada, mechaniškai nešiodamas dėžutes ir jas skenuodamas, supratau, kad šis darbas mane daro buku ir aš jį dirbdamas niekaip netobulėju, juolab dar ir dėl to, kad net atitinkamų siekių neturiu. Po pusmečio sau tariau: geriau badausiu, nei kada nors dirbsiu samdiniu. Pareiškimas buvo gal kiek ir per skambus, bet turėjau tada sau šitai pasakyti.
– Geriau skursti, bet Lietuvoje?
– Pagal tai ir klostėsi mano tolimesnis gyvenimas – darbą mečiau ir nors tapo sunku išgyventi, tačiau taip ir nepradėjau dirbti, o pasinėriau į saviiešką. Surizikavau – ėmiau skaityti knygas, o jas skaitant man darėsi vis aktualesnis gyvenimo prasmės klausimas, kol galiausiai prisikasiau ir prie esmės – ką aš noriu veikti gyvenime, kuo aš noriu būti? Kadangi mane traukė fotografija, ėmiausi praktikos ir šiandien drįstu vadintis fotografu. Mano atveju, emigracija man išėjo į naudą – aš ten atradau save, Airijoj gimė sūnus. O grįžau į Lietuvą todėl, kad galiausiai supratau: „jei galiu svetur, vadinasi, galiu ir Lietuvoje“. Ir šiandien esu įsitikinęs, kad emigracija yra sėkminga tik tuo atveju, kai emigravęs žmogus galiausiai grįžta į savo namus, į savo žemę. Grįžta kitoks, labiau kvalifikuotas, matęs pasaulio, o geriausiu atveju – praturtėjęs dvasiškai.
Man taip ir nutiko: išvykau į užsienį vedinas motyvo gyventi sočiau, grįžau vedinas tikslų tobulėti savo srityse ir siekti profesionalumo bei savo sugebėjimais dalintis čia, gyvendamas tėviškėj savas tarp savų sesių ir brolių. Užsienyje to nepajusi. Ten tu buvai ir būsi svetimas, kad ir kaip bandydamas save įtikint, kad yra kitaip.
Šiandien leidžiu sau sakyti, kad bet kokio materialaus skurdo priežastis yra dvasinis skurdas ir, kol žmonių motyvas bus kuo daugiau uždirbti, tol jų dvasia skurs. Tad iš esmės nėra skirtumo, kur skursti. Lietuvoje ar užsienyje, tuščiais ar prikimštais pilvais.
– Teigimas, jog emigracija yra organizuotas lietuvių iškraustymas iš Lietuvos, skamba šiurpiai. Ar tai tik meninė priemonė, ar jūs išties manote, jog tai yra kažkieno „projektas“, kuris, deja, gana sėkmingai vykdomas?
– Žinome, kad emigracija nėra naujas reiškinys. Ir anksčiau žmonės emigruodavo. Kai kurie bėgdavo nuo karo, buvo tokių, kurie važiuodavo svetur įgyti išsilavinimo, bet šiandien, kai valstybę paliko milijonas tautiečių, tai skatina kaip reikiant pamąstyti. Man tai panašu į evakuaciją. Šalį palieka potenciali darbo liaudis, kuri su gaunamu atlyginimu Lietuvoje sunkiai beišsiverčia. Bet verslas iš Lietuvos nebėga, netgi atvirkščiai – kuriasi, sparčiai plečiasi ir leidžia šaknis. Įsigali korporacijos. Stambaus verslo įtaka valstybėje didžiulė, netgi galimai nusikalstama, kaip dabar matome iš istorijų su „MG Baltic“. Dar blogiau – darosi akivaizdu, kad ta mūsų valstybę valdanti ir mistiška „nematoma ranka“ – tai ir yra tos korporacijos. To nuneigti jau nepavyks. Panašu, kad mūsų valstybė okupuota ir reorganizuota į verslo modelį. Naudą čia patiria tik stambusis verslas.
O sakydamas „emigracija yra organizuotas lietuvių iškraustymas iš Lietuvos“, suprantu, kad šiandien emigracija/imigracija – tai pigios darbo jėgos judėjimas po pasaulį, todėl stebiu, kam tai naudinga. Labai paprasta padaryti išvadą, kad didžiausią naudą iš to gauna stambusis verslas, kurio tikslas ir siekis – įtaka, plėtra ir kuo didesnis pelnas, o tam reikia kuo mažesnių sąnaudų. Jas sumažinti galima pigesne darbo jėga, pigiausiais prekių tiekėjais ar pigiausiomis žaliavomis gamybai.
Mūsų broliai ir sesės tampa pigesne darbo jėga Anglijoje, Airijoje, o pas mus migruoja ukrainiečiai, moldavai, gruzinai, afrikiečiai, kinai. Įmonės mielai juos įdarbina. Būtent stambusis verslas ir yra lietuvių emigracijos iš savo žemės organizatorius.
– Užsienyje gyvenantys lietuviai mėgsta kartoti (gintis), kad Tėvynė yra ten, kur yra jų šeima, vadinasi, ji galėtų būti netgi kosmose. Gal taip teigdami jie praleidžia kokią nors svarbią detalę?
– Užsienyje gyvenantys lietuviai labiausiai mėgsta kartoti, jog Lietuvoje sunku išgyventi ir kaltina dėl to valdžią. Ir nors aš linkęs skatinti žmones prisiimti atsakomybę už tai, kas vyksta mūsų šalyje ir mūsų gyvenimuose, visgi pritariu – mūsų valdžia iš tikro naikina mūsų valstybę. Tik vietoj to, kad bėgtų iš čia ir paliktų brolius nelaimėje, visgi siūlyčiau grįžti ir apsikuopti. Valdžia – dalis mūsų pačių kūrybos. Prisiimti atsakomybę – būtent tai ir yra toji esminė detalė, galinti išėjusius grąžinti namo.
– Sakote, „lietuvi, atėjo laikas“… laikas kam?
– Tai sakydamas tiesiog kviečiu būti tuo lietuviu, kuris jau geba atskirti tikrą nuo netikro ir pagaliau išvysti realybę, kurioje gyvename. Realybę, kurioje melas drąsiai vadinamas tiesa, priklausomybė – nepriklausomybe, tautos priešai – tautos gelbėtojais, o tikrieji patriotai – išdavikais. Susidūrus su tiesa, belieka išmokti ją valdyti ir nesužeidžiant kitų ja pasidalinti. Tiesa įpareigoja.
Parengė Danutė Šepetytė.
