Atkreipkime dėmesį į vieną įdomų dalyką, kuris viešoje erdvėje, ir ypač rinkimų metu, pastebimas jau eilę metų.
Tampa tendencija, kad rinkimų laikmetį žmonės iškart pradeda vedini išankstinės nuostatos, jog reikia išskirtinai abejoti tais, kurie į politiką eina, nors yra universiteto profesoriais, mokytojais, visuomenininkais ar kitų panašių sričių, kuriose žmonės savo gyvenimus savaime paskiria kitiems, atstovais. Neretai manoma, kad jie nieku gyvu negali būti politikais, tarytum, jiems jau vien dėl darbo tose srityse kažko trūksta iki to, kad šie gebėtų atstovautų žmones – juk toks iš esmės ir yra politiko pašaukimas.
Pavyzdžiui, sakoma – „ką gero sugebės nuveikti tas filosofas…?“
Tačiau stebuklingai didelį patikimumą ir pasitikėjimą įgauna abejotinos kilmės pinigais disponuojantys verslininkai, ekonomistai, šoumenai ar kiti šiaip neaiškus ir niekad negirdėti bei prie bendro gėrio prisidėti pernelyg nepretenduojantys veikėjai (na, kai kurie jų sumoka mokesčius). Vedini šio keisto pasitikėjimo žmonės nekvestionuoja, nesigilina į jų biografijas, galimybes, potencialą atstovauti juos ir pasitikėdami pažadais renka juos į valdžią.
Kokie veiksniai tai nulemia? Gal tai susiję su žmonių psichologija ir sėkmingais bandymais ją paveikti? Kokie metodai taikomi tokio tipo politinėse manipuliacijose? Apie tai Lietuvos viešoje erdvėje turime per mažai informacijos – ir apie manipuliacijas, ir apie įtaką, ir apie poveikį žmogui reikia kalbėti vis daugiau ir garsiau.
Kodėl tie, kurie savo gyvenimu orientuoti į žmogų ir veikimu paliudijo tarnystę bendrajam gėriui, tie, kurie kuria ir turi potencialo kurti didžiulę intelektualinę ir žmogiškają vertę, yra paliekami užribiuose ir neįgyja teisės atstovauti žmones aukštesniame lygmenyje su didesniais resursais ar įtaka? Juk visiems aišku, kad remiantis šiais resursais galima dėl žmonių bendro gėrio nuveikti kur kas daugiau.
O štai susikompromitavę ar neaiškios kilmės turtais besipuikuojantys verslininkai, bankininkai, karjeristai ar net viešai atpažįstami nusikaltėliai, kurie iš esmės orientuoti į asmeninį pelną ir tik labai retais atvejais juo besidalinantys, be problemų sėkmingai įsitvirtina valdžioje, įgydami dar daugiau resursų asmeninei plėtrai, augimui ir dar didesnei įtakai. Įtakai, kuri išplečiama tiek, kad ištisos valstybinės institucijos, savivaldybės, net teismai ima tarnauti privačiam interesui.
Istorijų apie tai, kaip aukšti valdžios pareigūnai, teisėjai tampa teisiamaisiais už sunkius sukčiavimo, korupcijos nusikaltimus netrūksta ir mes tai matom, suprantam, žinom ir, matyt, jau tiek pripratom, kad pateisinam ir leidžiam tam vykti.
Kas atsakingas? Atsakingi mes visi. Mes renkamės, renkamės net tada, kai nesirenkam.
Pagal ką renkamės?
Akivaizdu, kad gyvename įvaizdžių pasaulyje. O čia taisyklės paprastos. Sugebi įvaizdį sukurti pats arba gali leisti, kad tau jį sukurtų kiti, moki pasakyt taip ir tai, ką ir kaip reikia, ir turi pakankamai pinigų bei įtakos paskleisti žinią apie šį įvaizdį – turi daug šansų. Įsivaizduokit, kokie galingi tie, kurie gali pasitelkti į pagalbą masinę žiniasklaidą.
Ar toks kriterijus, kaip nuveikti, prasmingi, teisingi ir naudingi visuomenei darbai, jau atgyvenęs ir nereikšmingas, o įvaizdis ir pažadai tapo esminiu kriterijumi?
Mat, jei esi gerietis, norintis tarnauti, kurti gėrį, esi savo šalies patriotas, nacionalistas, tikintis, sąžiningas, teisingas – tu nepatikimas, tu per silpnas, tu per minkštas, tu niekam tikęs, nes liaudžiai reikia spalvų, efektų, šviesų ir garso, o neretai ir tvirtos, griežtos rankos, kartais net prievartos, neteisybės, saldaus ir šlykštaus melo. Žmonės netgi renkasi sekti paskui tuos, kurie juos apgavo, nes patys nuolat save apgaudinėja. Gi, neatsitiktinai mes istorijoje turime Hitlerį, Staliną, Leniną ir panašius, kuriuos tie patys žmonės rinko, garbino ir šlovino. Ir tai ne istorinės klaidos – tai žmonių pasirinkimai. Kas nulėmė jų pasirinkimus?
O kas nulemia tavo pasirinkimus?
Lai atsakymas į šį klausimą suskamba tavo viduje.
