Mindaugas Šerna. Kas sieja pedofilijos bylą, „Matuko reformą“ ir kauniečių šeimos istoriją, arba Kas mus kvailina?

tiesos.lt

Drąsius Kedys, Garliavos įvykiai, o svarbiausia – rezonansinė, per visą pasaulį nuskambėjusi Deimantės Kedytės istorija, pedofilijos byla, kurios metu paslaptingai skrandžio turiniu užspringo mergaitės tėvas ir gynėjas, o netrukus nuo keturračio nuvirto ir žuvo vienas pagrindinių įtariamųjų Andrius Ūsas. Galiausiai visos pedofilijos bylos esmė – Deimantė Kedytė, daugiau nei 200 kaukėtų pareigūnų šturmuota, vaikų teisių specialistų įkalbinėta, mamos Laimutės Stankūnaitės drauge su advokatu Gintaru Černiausku prievarta atplėšta nuo globėjos kelių ir klykianti nunešta į automobilį, ir išvežta – ir iki pat šiandien nežinoma, kur ji toliau neva saugoma.

Mergaitės likimas iki šiol nežinomas. Kur mergaitė, nežino net prezidentė. Šimtai žmonių, kurie kasdien budėjo ir mūru stojo mergaitės ginti, šiandien liko paslėpti po žeminančiais epitetais – „patvoriniai“, „violetinė minia“. Jie tapo istorijos veidu, o pati mergaitė, tarsi koks nereikšmingas personažas, buvo nustumtas į užkulisius.

Nustumta ne atsitiktinai, o tų profesionalų, kurie geba manipuliuoti žmonių emocijomis ir jausmais. Ne kartą įsitikinome: jie gali modeliuoti tikrovę ir ją pateikti taip, kad daugeliui ji taps akivaizdžia tiesa ir realybe. Taigi, skambi frazė „daug kartų kartojamas melas virsta tiesa“ – ne koks atsitiktinių žodžių kratinys, o reiškinys, kuris įgyvendinamas nuožmiu ir sustyguotu darbu.

Dirbantys tokį darbą, atsakykite man – kiek kainuoja melą paversti tiesa?

Būsiu tiesmukas. Šį purviną darbą, kurio pasekmė – pasmerkta mergaitė, mano manymu, atliko viešųjų ryšių agentūros (toliau – VRA), kurių darbo specifika – užtikrinti komunikaciją tarp kliento ir tikslinės auditorijos. Ta auditorija gali tapti šalies visuomenė, kelios tautos ar net visas pasaulis. Jų paslaugas perka verslas, politikai, partijos, prezidentūros, ministerijos, merijos. Visi, kas turi pinigų ir kam reikalinga tokio tipo „pagalba“.

Viešųjų ryšių filosofijos apibrėžimas paprastas – reikia gauti visuomenės pritarimą ir palaikymą. Tuomet bus daug lengviau siekti tikslų. Būtent per viešuosius ryšius (vadinamąjį piar’ą) galima visuomenę supažindinti su pokyčiais ir ją prie jų pripratinti. Tai veiksmai, kuriais subjektas skleidžia informaciją ir siekia suformuoti tikslinių grupių požiūrį į tam tikrus reiškinius.

Tai yra puikus manipuliacijų žmonėmis apibrėžimas. Ir tai Lietuvoje yra l e g a l u.

Jų pagrindiniai instrumentai – žiniasklaida, televizija, radijo laidos, spauda, socialiniai tinklai ir nuomonių lyderiai, kitaip – „influenceriai“: garsūs ir žinomi, socialiniuose tinkluose turintys daug „sekėjų“. Tad pasitelkus VRA su visais jiems prieinamais kanalais, galima daryti tiesioginę įtaką visuomenei ar jos grupėms, paveikti jų mąstyseną ir įpročius.

Esame nuolat apsupti ir (pa-)veikiami srautais įvairios informacijos, kurios šaltinis ne visada aiškus, suprantamas ar net melagingas.

Manipuliacijos tapo mūsų kasdienybe.

Galime tik numanyti, kas nutinka, kai VRA nusamdo tie, kurie visiškai siekia ne bendro gėrio, o tik asmeninės naudos – bet kokia kaina. Panašu, kad jiems viešieji ryšiai – tai galimybė apsiginti ir įrankis (kontr-)atakuoti bei susidoroti su priešu, o tuo priešu dažnai tampame mes, eiliniai piliečiai, ir mūsų šeimos.

Tad ar galime tikėtis, kad nuo to esame apsaugoti, ypač tada, kai mūsų visuomenė tapo tokia pažeidžiama ir atvira manipuliacijoms, o valstybėje klesti korupcija?

Įžvalgieji man pritars pastebėję, kaip meistriškai ir per trumpą laiką iš rezonansą sukėlusios bylos buvo ištrinti svarbiausi raktažodžiai – „mergaitė“, „pedofilija“, „pedofilų klanas“, taip ir neįmintas personažas – šviesiaplaukis Aidas… Kaip ir nebuvo tirtas teisėjo Jono Furmanavičiaus vaidmuo šioje istorijoje. Išėjo užmarštin ir vaizdai, kaip mergaitė tarp daugelio nuotraukų su veidais, atrenka tas, kuriose užfiksuotų žmonių veidus atpažino. Daugelis pamiršo ir mergaitės pasakojimus, kaip ją tvirkino pedofilai. Kad būta ir tokių ekspertų, kurie pasirašė išvadą: mergaitė nefantazuoja.

Šį darbą, kurio pasekmė – nesuvokiamas mergaitės skausmas, galėjo atlikti tik VRA „ X“, kurias nusamdė klientai „Y“, iškėlę uždavinį – patraukti mergaitę iš istorijos centro, kaip didžiausią visuomenės emocinį dirgiklį ir pavojų tiems, kurie nori paslėpti tiesą, o vietoj jos visuomenės dėmesį nukreipti į nereikšmingas ir išgalvotas smulkmenas – jomis užliejant visus kanalus, žadinant aistras ir abejones. Būtina suskaldyti visuomenę – sukeliant tuščias diskusijas, ginčus… Galiausiai pasiųsti humoristus, kurie savo laidose pasišaipys ir iš pačios istorijos, ir iš tų, kurie joje dalyvauja, – prilipdys „patvorinių“ ir „violetinės minios“ etiketes, parodys šiuos sąmokslininkais ir kvailiais. O galiausiai nuteiks žmones taip, kad jie visus, kurie vis dar nenuklydę nuo istorijos esmės, tiesiog apeiti pasukiojus pirštą ties smilkiniu.

Siekiamas rezultatas – Istorija turi tapti TABU.

Netrukus pasipylė laidos, antraštės, kuriose buvo aptariamos ne esminės bylos detalės, o mergaitės gynėjų biografijos traukiant į viešumą įvairias pikantiškas jų gyvenimo detales, ieškant jų nuodėmių ir jas akcentuojant. Ir jau vien dėl to daug žmonių ėmė abejoti pačia mergaite ir jos patirtu skausmu.

Visa tai vadinama nuomonės formavimu ir būtent ši istorija yra idealus to pavyzdys. VRA pedofilijos bylą pavertė į nereikšmingą „patvorinių“ ir neaiškių asmenų susibūrimą.

Kas buvo tie užsakovai „X“ ir Viešųjų agentūra/-os „Y“?

Ši savo esme viena žiauriausių, atmintin įsirėžusi ir iki galo nesuvokiama istorija – tai mūsų visuomenės sąmoningumo, gebėjimo atskirti manipuliacijas, pilietiškumo ir vienybės testas, kuris apeliavo į kiekvieno mūsų sąžinę, žmogiškumą ir savaime atskleidė mūsų abejingumo lygį. Pasirodė, kad mes esame abejingi pačiai jautriausiai mūsų tautos ląstelei – vaikui, o tai reiškia, kad mūsų visuomenė sunkiai serga ir ji yra pavojuje.

Iškilo rimtas pavojus mūsų visų vaikams.

Vis dėlto kai kam atsivėrė galimybė iš to kaip reikiant užsidirbti, nes „testas“ atskleidė – vaikus Lietuvoje galima grobti ir tai galima padaryti prisidengus valstybės vardu. Sukčiavimo scenarijus įtakingam paprastas – vykdomas per „vaikų teisių apsaugos“ įstatymus, įvedant pataisas, kurios tėvus paverčia prižiūrėtojais, o vaikai tampa valstybės nuosavybe. Pataisos, kurios bendradarbiaujant teismams, vaikų teisių tarnyboms ir policijai, leistų supaprastinta tvarka atimti iš šeimų vaikus, o jų globą perduoti „globotojams. Jau ne pirmi metai, kai Lietuvoje tvirtinasi „globėjų“ verslas, kuris yra vaikų globos namų privatizacijos pasekmė.

Įgyvendinimas truko ne vienerius metus. Užtruko, nes visuomenė budi ir reaguoja, o tai reikalus apsunkina, tačiau ko negali padaryti suinteresuotos grupės vienos, tą gali padaryti drauge su VRA. Tereikia „užsiundyti“ žiniasklaidą, sukelti visuomenės reakcijas, tuo metu pateikti pataisas, o Seimas, spaudžiamas VRA, nubalsuoja taip, kaip reikia, ir reikalas sutvarkytas.

Taigi, tarp Deimantės, Matuko ir neseniai nuskambėjusios kauniečių šeimos dramų išryškėja bendras vardiklis – VRA ir jų elgesys stebint informacijos srautą.

Prisiminkime, kaip garsi Deimantės istorija buvo nuslopinta, nes nenaudinga, ir kokiu būdu, nes naudinga, garsinta Matuko tragedija. Naudinga, nes būtent tuo metu, kai visais kanalais buvo eskaluojama berniuko istorija, jos fone ir buvo prastumtos įstatymų pataisos, dar pavadintos „Matuko reforma“. Visuomenė, paveikta manipuliacijų, sukėlusių didžiules emocijas, buvo sutelkta vieningai nuomonei – NE SMURTUI ŠEIMOJE, bet nė neįtarė, kad jie tuo pačiu metu pasakė „taip“ ir toms įstatymų pataisoms, kurios tėvus paverčia grėsme savo vaikams. Tuo pačiu sutinka vaikus perleisti valstybei, nes patys tampa grėsme savo vaikams. Šiandien vaikai priklauso valstybei.

Kad būtų suvokta VRA manipuliacijų galia, reikia palyginti visuomenės elgseną ir reakcijas į tuos du labai panašius įvykius.

Kuo panašios ir kuo skiriasi šios dvi istorijos:

1. Abi negailestingos ir jose nukentėjo vaikai.
2. Abi pasiekė žiniasklaidą ir sulaukė emocingos visuomenės reakcijos.
3. Viena istorija virto TABU, jos kaltininkai neišaiškinti, o neabejingieji mergaitės likimui paversti „patvoriniais“, „violetine minia“ ir pan. Tyrimas ir byla vilkinami.
4. Kitos istorijos emocinė kreivė tendencingai kelta į viršų, pelnytai gavo tragedijos pavadinimą, kaltininkai išaiškinti, nuteisti, o pati istorija virto „Matuko reforma“.
5. Vienos istorijos žmonės ima vengti ir jos gėdytis, atsisako ja domėtis.
6. Kitą istoriją žmonės palaiko ir ją jautriai išgyvena iki pat atomazgos.
7. Abiejų istorijų sklaidai pajungtos VRA.
8. Viešųjų ryšių agentūros abejose istorijose paveikė visuomenę ir gavo norimus rezultatus.

Akivaizdu, kad į abi tragedijas pačioje pradžioje visuomenė sureaguoja vienodai, tačiau per laiką elgsena ir reakcijos ima skirtis. Tai įvyksta neatsitiktinai.

Išvada – abu procesai yra valdomi.

Stebėjome ir kauniečių šeimos istoriją. Ši istorija prasiveržė į žiniasklaidą, kaip ir minėtos istorijos. Visuomenė sureagavo. Atskleista daug nekompetencijos ir pažeidimų iš „specialistų“ pusės. Specialistai gindamiesi melavo, kad mama buvo apsvaigusi nuo alkoholio, nors patikrinus jokio alkoholio neaptikta. Vaiką iš tėvo grobė skustagalvis nacių gerbėjas, ne kartą teistas už įvairius nusikaltimus, nacių atributikos viešinimą ir vis dar skolingas valstybei ženklias sumas.

Galime matyti, kad ši istorija jau eina atomazgos link. Po ilgo mėnesio visuomenės reakcijų dėka vaikai grąžinti tėvui, mama laukia teismo ne už vaiko sužalojimą, o už viešosios tvarkos pažeidimą. Vaikai grįžo į namus, bet jau sušukuoti kitaip – tylūs, visai kitokie, nei buvo. Akivaizdu, kad toks įvykis vaikus traumavo visam gyvenimui, todėl čia kyla esminis klausimas – kas atsakingas?

Ryškėja vienas labai akivaizdus bandymas formuoti mūsų požiūrį, kad valstybės institucijos, netgi tokios jautrios, kaip „vaikų teisės“, gali leisti sau klysti, būti kažko neapskaičiavusios, įdarbinti ne tuos žmones, leisti sau meluoti, smurtauti jėga paimant vaikus iš tėvų. Kitaip tariant, valdžia randa kaip pasiteisinti, todėl griežtos atsakomybės už tai vengia ir neprisiima. O štai tos pačios valstybės piliečiams, tėvams klysti negalima. Ji mūru stoja tarp vaikų ir tėvų, imasi bausti šeimas, kurios suklydo.

Kodėl tokia nelygybė? Kur lygių teisių aktyvistai? O gal čia tiesiog akivaizdi tiesa, kuri nesikeičia nuo seno – vergai niekad neturės tokių teisių, kaip vergvaldžiai, net jei rūbai šiandien jų panašūs ir iš išorės jų nebeatpažint. Ar ne graudu, kai skurstančios šeimos už vieną vaiką gauna 30 eurų per mėnesį, o „Globėjai“ – 1000 eurų? Kur čia logika, sąžinė ar moralė?

Lietuvos visuomenė per šiuos skaudžius įvykius ir jų dėka šiandien sukelta ant kojų. Akivaizdu, kad valstybė negina šeimos ir jai netalkina. Mūsų valstybė apleido šeimas.

Tad Emocinė visuomenės kreivė stabiliai kyla, vyksta didžiuliai protestai prie Seimo, mitingai miestų aikštėse. Ir jei ne socialiniai tinklai ir alternatyvi žiniasklaida, vargu ar apie tai sužinotume.

Iki tam tikro taško, emocinė visuomenės kreivė ir susidomėjimas Garliavos įvykiais, taip pat kilo – tai nėra didis pasiekimas. Tai labiau natūralu.

Todėl ir keliu klausimą – ar išlaikysime dėmesį ties tuo, kas svarbiausia šiandien? O šiandien svarbiausia atšaukti norvegiško kvapo įstatymų pataisas ir pradėti teikti pagalbą šeimoms. Valstybė privalo prisiimti atsakomybę už savo klaidas.

Ir vos tik pareikalavome prisiimti atsakomybę, VRA imasi skleisti dėmesį nukreipti nereikšmingas detales.

„Pratyboms“ rekomenduoju pasiskaityti straipsnį ir pažiūrėti video (ČIA).

Arba ČIA.

Ar net tokios istorijos kaip ši (ČIA).

Ir ši (ČIA).

Manipuliacijos tęsiasi ir ČIA.

Kas laimės šiandien?

Viešųjų ryšių agentūros ar visuomenės budrumas, ar pavyks visuomenę „išjungti“, kaip tai nutiko su Deimantės Kedytės istorija?

Tai irgi svarbus klausimas, tačiau mes visų pirma turime pabandyti rasti sąsajas tarp mūsų ir to, kas vyksta mūsų valstybėje. Neįtikėtina, bet labai akivaizdu, kad visų istorijų pabaigos, vienaip ar kitaip susijusios su mūsų reakcijomis į jas. Kuo aktyvesnė ir pilietiškesnė yra visuomenė, kol ji nesitraukia ir iki pat galo reikalauja teisingumo, tuo didesnė tikimybė, kad teisingumas gali įvykti. Mes ir tik mes esame toji jėga, kuri savo dėmesiu ir atkaklumu galime nuvesti savo valstybę į tiesos ir klestėjimo kelią arba savo abejingumu ją pastūmėti į korupciją ir melą.

Iš šeimų atimta tūkstantis vaikų, o viešojoje erdvėje išgirstame vos kelias istorijas. Kodėl nežinome, kur dingo Deimantė Kedytė? Kodėl žiniasklaida tyli?

Ir jei ne kauniečių drama, prasiveržusi pro „konfidencialumo“ gniaužtus, kuri, beje, pasirodė ne didžiausiuose – „Delfi“, „15min“, „Lrytas“, o miesto dienraštyje, tai mes ir toliau ramiai gyventume iliuzijoje. Čia akivaizdžiai matyti, kaip mūsų žinojimas ir reakcijos yra tiesiogiai priklausomos nuo žiniasklaidos ir to, kaip ji tai atskleidžia. O valdžios veiksmai susiję tiesiogiai su mūsų reakcijomis, kurias iki šiol vienaip ar kitaip nukreipia VRA.

Žiniasklaida Lietuvoje – tai didžiulis verslas

Neignoruokim fakto, kad populiarioji žiniasklaida Lietuvoje – tai didžiulis verslas, ketvirtoji valdžia, turinti didžiulę įtaką ir formuojanti mūsų pasaulio vaizdą – vienus įvykius pagarsindama, kitus cenzūruodama. Ir jei tai gali vykti komercinėje žiniasklaidoje, tai privalome siekti, kad to nedarytų LRT, kuris išlaikomas mūsų pinigais. LRT turi būti objektyvus, atstovauti Lietuvos žmonėms ir kelti mūsų tautos dvasią, o ne tarnauti privatiems interesams, dar blogiau – Lietuvą žlugdančioms ideologijoms. LRT vadavimo žygiai jau prasidėjo. Kiek apie šį svarbų įvykį žinote?

Šiandien žmonės nesidomi Deimante Kedyte. Mes tyliai ignoruojam šią mergaitę, dingusią drauge su savo mama, nors ši ją vežusi į viešbučius susitikti su suaugusiais vyrais ir šie ją glamonėję. Žiniasklaida savo abejingumu pasmerkė šią mergaitę nežiniai, nors kartais ir matome, kaip atkakliai ir drauge su valstybe ji tariamai gina kitus vaikus. Mes nustojome domėtis tuo, kas iš ties mūsų valstybei svarbu, mes nustojome būti pilietiški ir domėtis savo valstybės gyvenimu. Nustojom ir nebesuprantam, kas darosi ne atsitiktinai, o dėl mentalinės prievartos.

Šokiruojantis faktas – šiandien žiniasklaida teigia: Deimantės Kedytės, pedofilijos byla išgalvota. Tiesiog, to nebuvo.

Netikėta vaga pasisukęs šis straipsnis sako – mūsų tautą ištiko nelaimė, todėl privalome išlaikyti dėmesį ties tuo, kas išties svarbu, ieškoti patikimų šaltinių, autoritetų. Mūsų valstybės žmonėms žūtbūt reikia mokytis skirti tikra nuo netikro. Reikia išmokti filtruoti informacinį srautą. Mums reikia plėsti tikros ir nepriklausomos žiniasklaidos tinklą, kaip atsvarą tai, kurios tikslas „smegenis mums plauti“. Ir kuo greičiau tai pripažinsime, tuo greičiau visi drauge imsimės ją kurti. Tokia, mažų mažiausiai, privalo būti ir LRT.

Atėjo laikas galvoti ne tik apie žiniasklaidos žodžio laisvę, bet ir kaip pakelti žiniasklaidą į naują dorovės lygį – tai apie atsakomybę už žodį. Ir jei negalime pakeisti žiniasklaidos verslų, tai mes patys galime tapti dora žiniasklaida. Mums reikia daugiau tikrų žurnalistų, tyrėjų, kurie atsidavusiai tarnautų bendram gėriui ir teisingumui, savo tautai – taptų atsvara viešųjų ryšių „grobuonims“.