Edvardas Čiuldė
Norint būti stipriam, reikia žinoti savo silpnąsias vietas ir įsisąmoninti „achilo kulno“ sindromo primetamus keblumus.
Kas be ko, šiandien jau akivaizdu, kad susivienijusių europiečių silpnoji vieta, tautologiškai tariant, yra kietosios galios trūkumas, karinių pajėgumų ir ryžto bei pasirengimo apsiginti agresijos atveju sumenkėjimas. Kita vertus, pats laikas būtų pradėti suprasti, kad vidinį Europos nusiginklavimą ypač sustiprina eruropiečiams primestas kvazipažangizmo ideologinis lažas, visa ta woke bjaurastis, ganderizmo sukuriamas radikalus žmogaus intelekto pažeminimams su lyčių skaičiuoklės net iki šimto akompanimentu, galiausiai šeimos ir tautos paniekinimas bei kitos nesąmonės, sąlyginai pavadinamos ir klasifikuojamos kaip leftizmo epifenomenai, nors toks pavadinimas didele dalimi falsifikuoja tikrąją dalykų padėtį, nes leftizmu pavadinta nesąmonių pasidauginimo subkultūra yra jau nebeišmatuojama tradicinio politinio kairės-dešinės spektro ribose kaip savotiškas žmogaus sąmonės užribis.
Šiandien Europoje atkakliai tiražuojamas kavazipažangizmo ideologinis lažas yra svetimas kaip maras vakarų kultūros plėtotės tikriesiems poreikiams reiškinys, toks ideologinis kvazipažangizmas yra atvirkščiai proporcingas vakarietiškos prigimties pažangos idealų sampratai užkratas.
Ideologinis kvapažangizmas yra toks svetinimas vakarų kultūrai ir Europos idėjai reiškinys, kad, tarkime, šių eilučių autorius jau ne kartą, liūdnai juokaudamas, yra pavadinęs šį žmogaus nužmoginimo projektą ateivių iš kitų planetų Žemei primestu išbandymu, labiau surimtėjęs, yra bandęs įsivaizduoti tai kaip Putino „naftos dolerių“ įgalintą vakarų demokratijos demoralizacijos projektą, tačiau pastaruoju metu vis dažniau peršasi išvada, kad ši žmogaus intelekto pažeminimo kakofonija gali būti pačios Europos gelmėse užgimusi savidestrukcijos, susinaikinimo ar autofagijos matricos pasekmė. Guodžia nebent tik tai, kad jau ne kartą buvo skelbiamas vakarų kultūros pakasynų faktas, tačiau ta vakarų kultūra vis dėlto rasdavo jėgų prisikelti vėl ir vėl.
Karinis Europos nepasirengimas, valios gintis nuo barbarų sumenkėjimas ir toksiškoji kvazipažangizmo ideologija yra tampriai tarpusavyje susiję, vienas kitą savo syvais tebemaitinantys (kaip abipusis parazitizmas) reiškiniai, jeigu ne tos paties reiškinio skirtingai atpažįstamos pusės.
Kaip sunaikina žmogaus savimonės užuomazgas ir paralyžiuoja valią priešintis agresijos akivaizdoje ideologinio kvazipažangizmo užkratas?
Išvyniokime dalyko esmę iš saldainio popieriuko ir be didesnio vargo pastebėsime, kad kvazipažangizmo ideologija yra „žemojo žmogaus“ (F. Nietzsche šį žmogystos tipą vadina čandala) būdas išstumti aukštesniojo sąmoningumo laipsnio žmogų iš diskusijų ir rūpesčio dėl pasaulio likimo erdvės ne tik intensyvinant tiesioginės ir užmaskuotos cenzūros gniaužtus, bet ir dėl akistatos su čandala išprovokuoto normalių refleksų žmogaus vidinio užsidarymo, nenoro tokiu atveju teptis rankų, be visa ko kito, jam baiminantis galimos grandininės alergijos reakcijos, susidūrus su nešvankumo prigimtimi. Tas pats Nietzsche primena (nepriimkime šiandien to už gryną pinigą), kad senovės Indijoje buvo laikoma didelė gėda net kvėpuoti tuo pačiu oru, kuriuo kvėpuoja neliečiamasis.
Jums leidus, čandalos terminą jūsų nuolankus tarnas jau anksčiau yra išvertęs į labiau sociologizuotą baisuomenės pavadinimą. Pratęsiant mintį, dabar jau būtų galima pasakyti, kad demokratija kadaise užgimė kaip trečiojo luomo pergalės vaisius, o baisuomenė savo ruožtu atsiranda kaip beluomio moraline to žodžio reikšme žmogaus pasidauginimas, kaip nešvankumo užkratas ir baisus pavojus demokratijai.
Trumpai tariant, čandala yra nesveikos vakarų pasaulio visokeriopo pralaimėjimo pasijos simbolinė (?) figūra. Kitas klausimas – ar mes atiduosime savo egzistencijos ir vakarų pasaulio likimą į eunuchų rankas?..
