Mirties nuosprendis Lietuvai

Regis, dar visuotinai ir aiškiai prisimename tą laiką, kai žmonės didžiuodamiesi segėdavo lietuvišką trispalvę prie krūtinių. O dabar apie taip neseniai visuotinai svarbiausiąja mums buvusią savarankiškos, nepriklausomos Lietuvos valstybės sukūrimo idėją garsiai jau nė užsiminti nedrįstame. Apie tai, kada, kaip ir kodėl įvyko ši metamorfozė, kalbamės su žinomu lietuvių poetu, aštriu visuomenės kritiku Liudviku Jakimavičiumi.

– Noriu jūsų paklausti, ką šiandien reiškia žodis „Lietuva“? Visuomet atsakymą tvirtai žinojome, tačiau šiais „eurotolerancijos“ laikais jo prasmė, matyt, pasikeitusi, jeigu net nedrįstame jo garsiai tarti?

– Nuo tų laikų, kai lietuviai išėjo į gatves su trispalvėm atlapuose, daug vandens nutekėjo. Ir tekėdamas daug ką nuplovė, išblukino, o po to užpylė ir naujų spalvų ant mūsų tikrovės ekrano. Labai daug žmonių, kurie gyveno „Dievo ir Tėvynės“ pasakojime, nukeliavo pas protėvius. Baigia išmirti tremtinių ir rezistentų karta, buvusi to pasakojimo saugotoja. Tai kartai garbės ir Lietuvos valstybės idėja buvo šventa ne žodžiais.

Jei be jokių užuolankų būtum paklausęs, kaip aš suprantu Lietuvos mintį, idėją, aš tau taip atsakyčiau: ant krikščioniškų pamatų pastatyta Valstybė Lietuva, priklausanti lietuvių tautai. Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios Aktai būtent tą siekiamybę ir reiškia. Testamentiškai.

Tik tokia tauta ir valstybė gali pretenduoti vadintis Dievo mintimi. Bet tiems, kurie nepripažįsta Dievo, garbės ir šventumo sąvokos yra „ne šio pasaulio dimensija“, o jų turinys yra anachronizmas ir nesusipratimas modernėjančiame mūsų durnanamyje.

Prieš ketvirtį amžiaus gimė visai nauja karta, neragavusi ir neuosčiusi sovietizmo tvaiko. Ji gimė į Lietuvą, kurioje valstybės išsilaisvinimo idėja, didieji įvykiai jau buvo praeitis. Valstybė jiems jau egzistavo kaip savaiminė duotybė… Įsivaizduok pats save, jei būtum gimęs, tarkim, 1993 metais nepriklausomoje Lietuvos Respublikoje. Kai toks Rimvydukas pradės eiti mokslus, ką jis ten gaus nuo pat mažumės iki bakalauro? Projektinį intelektualinį paketą, kaip projektuoti save į didįjį kosmopolitų sukurtą naratyvą. O tame didžiajame projekte nėra nei trispalvės, nei Švenčiausiosios Mergelės Marijos. Už tai yra daug kitų mielų dalykėlių, kurių smagu siekti ir pasiekti.

Krikščionybė ir tautinė tradicija apeliuoja į tikėjimą išganymu, saiką, sąžinę, ištikimybę dorybėms ir vertybėms, kurios asmenį sergsti nuo sugyvulėjimo. Didžiojo naratyvo kūrėjams tokias vertybes išpažįstantis asmuo yra kaip gerklėje įstrigusi ašaka, nes jis ne tik neprisideda prie bendrojo pelno, bet jį dar ir mažina, agituodamas prieš vartotojišką filosofiją.

Vartotojiškos filosofijos apologetai, konstruodami naują socialinį subjektą, atlieka vieną esminę manipuliaciją – bendrojo gėrio sąvoką pakeičia bendruoju pelnu, BVP ir kitais simuliakrais. Jie dedasi dideliais geradariais, žadėdami išvaduoti žmogų iš „slegiančios“ metafizikos. Paprasčiau sakant, tai šėtoniška pastanga iš žmogaus egzistencijos ištrinti garbės, sąžinės, nuodėmės, išdavystės sąvokas. Žaidimas labai pavojingas, jei galima tokį eksperimentą žaidimu pavadinti.

– Pats išsakei savąją nuomonę apie vietoje trispalvės į mūsų šventes implantuoti bandomą „neužmirštuolės“ simbolį ir buvai piktai užsipultas kolegų rašytojų. O liūdniausia, kad tarp puolančiųjų – atrodytų – ne patys kvailiausi ir lietuvybei abejingiausi žmonės. Deja, man ir pačiam teko matyti tikrai pagarbos vertų, Lietuvos patriotais save laikančių, tačiau „neužmirštuolę“ Sausio 13-ąją vis dėlto seginčių žmonių. Ar tai reiškia, kad nacionalinių skirtybių niveliavimo darbai jau sunokino pirmuosius vaisius?

– Ne visi žmonės suprato, ką iš tikrųjų reiškia „Neužmirštuolės“ akcija ir į ką ji taiko. Tie, kurie ją organizavo ir darė spaudimą į atlapą segtis neužmirštuolę, suprato puikiai, ką daro, ir žinojo, ko siekia.

„Neužmirštuolės“ akcija buvo dar vienas agresyvus žingsnis konstruojant naują asmens tapatybę ir pastanga išblokšti žmogų iš „Dievo ir Tėvynės“ pasakojimo, siekiant įkurdinti jį profaniškoje kosmopolitinėje tikrovėje. „Neužmirštuolės“ akcija buvo ir viešas testas Lietuvai, siekiant viena budria akimi suskaičiuoti, kokią armiją gali suburti naujai įsūdytas kosmopolitinis simuliakras.

Mėginau perspėti tautiečius, kad akcijos sumanytojai, prie kurių prisidėjo ir mūsų prezidentė, kėsinasi į kiekvienam lietuviui šventą, simbolinę Lietuvos erdvę. Žmonės, kurie jau gyvena naujojoje kosmopolitinėje paradigmoje, nebesupranta manipuliacijos prasmės. Jie stebisi: „O kodėl Sausio 13-ąją turėtume segtis trispalvę? Gyvename laisvoje šalyje, esame laisvi žmonės, ką norim, tą ir segamės.“ Taip mąstantieji nutyli vieną dalyką, kad taip susiklosčiusioje mūsų politinėje konjunktūroje pati naudingiausia laikysena ir elgsena yra tiesiog padiktuota folklorinio žaidimo: „O jūs, vaikai, taip darykit, kaip Jurgelis daro.“ Jei taip nedarai, kodėl taip nedarai? Lietuviai šiandien turbūt patys didžiausi konformistai, konjunktūrininkai ir prisitaikėliai Europoje. Jie pasižymi puikia politine uosle, kuri ir diktuoja prisitaikėliškas elgsenas. Papūtus kitiems vėjams ir pasikeitus apšvietimui, chameleonai akimoju keis savo spalvą ir ženkliukus skvernuose. Jie juk niekam nėra prisiekę.

– Kaip manai, kas yra šio spartaus, brutalaus ir taip skausmingo Lietuvos išvalstybinimo ir ištautinimo „projekto“ užsakovas – Rytai, Vakarai, ar tai vietinė „naujosios sąmonės“ ir „naujosios moralės“ propaguotojų iniciatyva? Juk, žvelgiant į valstybės vystymo strategijas, švietimo ir kultūrinimo programas, šaliai ir jos turiniui atstovaujančius projektus, netgi ir į tai, ką lietuviai apie save transliuoja „Eurovizijoje“, galima būtų manyti, kad Lietuva – vienvaldė ir nepavejama globalizacijos, tolerancijos, naujosios eurosąmonės ir euromoralės lyderė visoje ES?

– Mūsų šiandieninė laisvė yra iliuzija. Jei laisvė nėra iš Dievo, ji yra pati tikriausia vergija.

Kartu su okupacijų patirtimi lietuvis išsiugdė ir porą labai atgrasių bruožų – dar Vinco Kudirkos aprašytą „kinkų drebinimą“, prisitaikymą ir padlaižystę, net kai niekas to neprašo. Galima nujausti, kad yra kažkoks užsakovas, siekiantis naikinti tautų ir valstybių tapatybes. Sovietinės okupacijos sąlygomis tas užsakovas visiems buvo žinomas. Visi jautėme nutautinimo grėsmę, o tapatybės naikinimui kaip galėdama priešinosi kultūrinė, etnokultūrinė ir religinė nesukomunistėjusių bendruomenė. Buvo ir didžiausias netikėtas akibrokštas sistemai – Romo Kalantos gyvas fakelas, kai tikėtis, atrodė, nebėra ko. R.Kalanta, kaip ir Sausio 13-oji, yra kur kas daugiau nei istorinės mizanscenos Lietuvos išsilaisvinimo byloje. Okupacijos sąlygomis tautos ir valstybės simboliai ir malda padėjo ištverti.

Tai siužetai, patenkantys į simbolinę erdvę, kur sukaupti esminiai mūsų tapatybės simboliai nuo karaliaus Mindaugo laikų. Ten yra ir mūsų trispalvė, bet neužmirštuolės ir „Eurovizijos“ ten nėra, nebent paskutinėje vietoje likęs A.Smilgevičiūtės „Strazdas“, kai dar lietuviai turėjo drąsos nesigėdyti savo tapatybės.

Užmojis sukurti komunistinį žmogų – monstrą, aprašytą E.Mieželaičio poemoje „Žmogus“, buvo apdovanotas Lenino premija. Fasadinė kvislingų Lietuva tokiu įvertinimu veidmainiškai didžiavosi, ir mes visi dėl to turėtume jausti nenuplaunamą gėdą.

Kai stojome į Europos Sąjungą, atrodė, kad visiems laikams atsisveikiname su sovietizmo ideologijos diegtais išsigimėliškais fantomais ir komunistinėmis mitologemomis. Tenka šiandien pripažinti, kad buvome labai naivūs ir neapdairūs. Krikščioniškoji Europos tautų idėja, kuri skendėjo mūsų romantiniuose vaizdiniuose, pačiai Europai jau buvo tapusi tik blausiais prisiminimais.

1968 metais per Europą nusiritusi seksualinė revoliucija griovė senosios Europos moralinius tabu ir ėmėsi konstruoti naują euroindividą. Už komunistinį „Žmogų“ šis naujadaras buvo modernesnis tik tuo, kad buvo pasistengta išlaisvinti ir legalizuoti jo seksualinius instinktus. Euražmogis savo esme yra tas pats komunistinis monstras su atsegtu klynu. Tai žmogus be Dievo. Vietoj E.Mieželaičio komunisto, euroliberali pasaulėžiūra mums pasiūlė tobulesnę perversiją – Končitą. Lietuvos provincialiam isteblišmentui nesimiega, kad nesiseka panašaus lietuviško atitikmens sukurti ir Europai „nušluostyti nosį“. Matyt, iš čia ir visi nevisavertiškumo kompleksai, kuriems nugalėti reikia didesnio uolumo ir drąsos dar labiau sugyvulėti.

– Dėl nuožmaus tolerancijos ir politkorekcijos muštro, padlaižūniško noro įsiteikti Briuseliui ir visuotinio neatsparumo „naujiems vėjams“, ypač jeigu jie dvelkia iš Vakarų, vėl pamažu grimztame į pseudorealybę, kurioje deklaruojame tai, ko širdimi neišpažįstame, rodomės tokie, kokie nesame, garsiai kalbame ne tai, ką tyliai galvojame… Ar neišvirs tai į paranojišką būvį, kurį savaisiais kailiais jau esame patyrę sovietmečiu, – baimę garsiai reikšti savąją nuomonę? Jau ir dabar pastebiu ryškėjančių visuotinės paranojos ženklų – pavyzdžiui, dažnas lietuvis jau nedrįsta garsiai tarti žodžio „žydas“, tarsi jau pats šios tautos įvardijimas grėstų teismais. Argi tai normalu?

– Pagal diegiamą ES vertybių sistemą visai normalu. Visų pirma mes ir turime būti neatsparūs, kad viską, ką mums labai techniškai kiša į gerkles kartu su naujosiomis vertybėmis, prarytume nesiraukydami. Sujaukus vertybių lauką, mūsų kolektyvinė sąmonė tapo šizofreniška, suskilusi, išbarstyta lauke, lyg sudužusio lėktuvo dalys po aviakatastrofos. ES „vertybių sistema“ be vertikalės yra akių dūmimas ir nusikaltimas Dievui ir jo kūrinijai – gamtai, žmogui, bendruomenei (atleisk už tokią pompastišką tiradą, bet seka būtent tokia ir yra). Pagal naująjį vertybių projektą „be vertikalės“ žmogaus gyvenimas yra viso labo socialinis projektas, narstomas pagal valentingumą „naudinga – nenaudinga“.

Klausi apie baimę reikšti savo mintis, liudyti save ir tiesą. Naujasis projektas „naudinga – nenaudinga“ nuo tos baimės išgydo, kaip ir nuo gėdos jausmo. Kai žmogus suvoks, kad savo mintis ir nuogąstavimus reikšti yra nepolitkorektiška ir nenaudinga, jis arba geriau patylės, arba kalbės dalykus, kuriais netiki, bet kalbėti apie juos naudinga. Šitai jau vyksta. Tai savižudiška filosofija.

Politkorektiškumas su mandagumu turi labai mažai ką bendro. Tai pats tikriausias simuliakras. Politkorektiškumas su savo pageidavimais ir reikalavimais yra politinio lauko naujadaras (svetimžodis), norintis perredaguoti tikrovę. Turime gerą pavyzdėlį – užkliuvo Užgavėnių karnavalas ir jo personažas „žydas“. Nepolitkorektiškas, pasirodo, yra mūsų folkloras, paveldėtas iš seniausių laikų. Naujųjų vertybių apologetai nesuvokia, kad kėsinasi į visą karnavalinę kultūrą, o tai jau kvepia nusikaltimu civilizacijai.

Visai kaip sovietiniais laikais mums siūloma perrašinėti savo istorinę ir kultūrinę atmintį į tokią, kuri Briuselio klubui patiktų. Ir jie pageidautų karnavalą nuo galvos pastatyti ant kojų, kad jis atrodytų politkorektiškai, o toks noras reiškia ne ką kita, kaip sunaikinti pačią karnavalo esmę. Pagal šių klubo ponų veido išraiškas mes supratome, kokia pavojinga lietuviams yra žydų tema ir žodis „žydas“, nes lietuvio ištartas, savaime tarytum turi kažkokią dar papildomą prasminę konotaciją. Tai įvarytas ir įsivarytas kompleksas, trukdantis ir patiems žydams su mumis visavertiškai bendrauti. Įdomu, ką „politkorektikai“ parekomenduotų pasauliui daryti su žydiškais anekdotais, nepralenkiamu žydų tautos smulkiosios tautosakos klodu? Gal tų anekdotų nebepasakoti, nes nepolitkorektiška? O gal paprašyti pačių žydų, kad suspenduotų savo anekdotus, uždarytų juos į kokius nors spec. fondus? Kaip visa tai nejuokingai skamba…

– Ar nebus taip, kad ES (kuri juk tebėra besiformuojantis, dar tebeieškantis savojo veido ir turinio darinys), pamačiusi pražūtingus globalizacijos padarinius (juk neturintis nieko švento žmogus nieko ir ginti nepanorės – nei Lietuvos, nei ES, – juk jei nėra nei tikėjimo, nei šeimos, nei nacionalinės kultūros, nei iš protėvių paveldėtos žemės, nei kalbos, nei valstybingumo, ką gi tuomet ginti, už ką sutikti aukoti gyvybę?), atsibus ir sugrįš prie tautų ir savarankiškų valstybių Europos darinio, tačiau tokioms išsitautinusių entuziastų valstybėlėms kaip Lietuva atsibusti bus pernelyg vėlu – jau būsime virtę tiesiog amorfiška „laisosios rinkos“ erdve?

– Būtent. Mes kaip valstybė stovime ties labiausiai pavojinga riba, kur kas pavojingesne, nei stovėjome Sausio 13-ąją. Lietuva, atrodo, praranda valią ir paskutines galias ginti savo valstybingumą. Ne tankais nuo galimo agresoriaus, ne fizinę, o mentalinę teritoriją, kurioje vyksta didieji mūšiai. Jei Lietuva pasirašys siūlomą glaudesnės integracijos sutartį, pasakysiu tiesiai, ji pasirašys sau mirties nuosprendį, kurį Valstybės šimtmečio proga visi galėsim gražiai atšvęsti. Pasirašiusi Lietuva kaip valstybė gyvens paliatyviniu režimu, gal ir gražiai įrengtoje modernioje palatoje, įrengtoje iš ES klubo malonės. Už tai ir būsim dėkingi iki savo dienų pabaigos.

– Ką daryti? Kokių politinių ar visuomeninių sprendimų reikėtų, idant Lietuva išliktų, o mes netaptume euromankurtais?

– Nors esu pesimistas, paskutinių vilčių niekados nelaidoju. Jei Dievas visą šitą cirką iš savo aukštybių stebi, jis neturėtų leisti savo kūriniui pražūti. Sodoma ir Gomora buvo nušluotos nuo žemės, kad būsimos kartos suprastų ir pasimokytų. Bibliniai siužetai nėra pasakėlės vaikams prieš miegą. Juose užkoduota dieviškoji logika, kuri neišvengiama. Lietuva, jei nori išlikti, privalo sugrįžti į savo „Dievo ir Tėvynės“ pasakojimą, iš kurio buvo gundoma išsukti ir jau buvo išsukusi į šunkelį. Kiek lietuvių, kad ir kur jie būtų, apsispręs likti šiame pasakojime, tiek ir liks Lietuvos. Visa kita nunyks, ištirps, asimiliuosis ir išsisklaidys kaip dūmas.

Ką daryti? Yra labai greitų darbų, kuriuos diktuoja išlikimo instinktas. Visų pirma turime būti labai budrūs, kad mūsų valdžia neįvykdytų valstybės išdavystės mūsų neatsiklaususi. Dėl Lietuvos ateities ir likimo turėtume reikalauti referendumo, nes Tauta nėra įgaliojusi valdžios pasirašyti valstybei mirties nuosprendį. Jei Lietuva to nereikalaus, galėsime konstatuoti, kad de facto tokios Lietuvos ir nėra. O jei nėra, vadinas, nebuvom verti. Apie tai liūdnai kalbėjo Oskaras Milašius: „Lietuva yra šalis, neturinti liūdnos prabangos subręsti.“ Regis, labai aiškiai pasakyta, tai kodėl nemokam suprasti? Lietuvos žmonės turi valstybės likimą perimti į savo rankas ir vėl pradėti bręsti iš naujo. Kitos išeities nėra.