Miša Jakobas. Aš negyvenu žydšaudžių šalyje

Publikacija skelbta rugsėjo 21 dieną portale LRT.lt

Bus rugsėjo 22 diena. Būtinai vyksiu į Telšius. Ne tik dėl to, kad buvau gražiai pakviestas, kad esu savo brangiausio miesto Garbės pilietis, bet ir dėl to, kad kitaip negaliu pasielgti. Tai kvietimas į Atmintį, į pagarbą, į sugrąžintą stebuklą – iš šiukšlių ir griuvėsių krūvos atgimusį stebuklą, Telšių ješivą, pasaulinio judaizmo studijų lopšį.

Mano mašinos bagažinėje pilnas lagaminas, kuriame patys nuoširdžiausi pagarbos ir padėkos žodžiai Telšiams bei telšiškiams už sukurtą „Atminimo ženklą“ tiems didžios dvasios didvyriams, Lietuvos šviesuoliams ir teisuoliams, kurie tamsią ir gūdžią naktį atvėrė duris juodakasėms mergaitėms ir ilgam laikui užvėrė langines nuo piktų akių. Ant jau minėtos ješivos sienos bus paminklas tiems, kurie gelbėjo, kurie dalijosi paskutiniu duonos kąsniu ir karšta sriuba, o svarbiausia – mylėjo Žmogų. Kartu tai Atmintis tiems, kuriuos tarsi gyvulius nuvarė keliu į Rainių miškelį, Viešvienus, Gerulius ir ten, už buvusio senojo stadiono.

Tą dieną norėsiu padėkoti muziejaus direktorei Evai Stonkevičienei, kad palaikė ir įgyvendino mano idėją. Nuostabiajai Janinai Bucevičei, kuri tapo mano širdies žmogumi. Buvusiam ir esamam Telšių miesto merams Kęstučiui Gusarovui ir Tomui Katkui už drąsą. Lenkiu galvą prieš jus, mieli ir brangūs telšiškiai, nes paminklas pastatytas už jūsų pinigus.

Kai kalbėjausi telefonu su skulptoriumi, docentu Mindaugu Šimkevičiumi, jis man tarė: „Tai mano širdies darbas, tai mano pagarba aukoms ir jų gelbėtojams.“ Būtų nepatogu, jei nepaminėčiau pokariu gimusių mano draugų aukų šiam ženklui, tai broliams G. ir M. Rafaeliams, M. Jakobui ir L. Kaplanaitei-Kuzminskienei.

Jau seniai noriu visai Lietuvai tarti, kad aš negyvenu žydšaudžių šalyje, kad lietuvių tauta nėra žydšaudžių tauta, ir kibsiu į atlapus kiekvienam, kuris išdrįs bent mintyse apie tai pagalvoti. Dar kartą amžina atmintis tiems, kurie gelbėjo savo kaimynus pažįstamus ir svetimus, o vaikus slėpė bulvių maišuose. Taip, buvo ir tokių, kurie praliejo nekaltų žmonių kraują, niekino ir tyčiojuosi, daužė ir kankino, bet juk ne visi ir ne visa tauta.

Jau seniai noriu visai Lietuvai tarti, kad aš negyvenu žydšaudžių šalyje, kad lietuvių tauta nėra žydšaudžių tauta, ir kibsiu į atlapus kiekvienam, kuris išdrįs bent mintyse apie tai pagalvoti.

Pokariu gimę Telšių žydai niekada nepamirš Gadeikių iš Platelių, Kareivų iš Alsėdžių, Straupų iš Telšių, klebono Galdiko iš Veiviržėnų, Vitkevičių iš Plungės. Dėl jų neįkainojamos drąsos esu ir esame, gyvename ir kuriame, verkiame ir prisimename.

Taip, buvo ir žydų, kurie dirbo NKVD, KGB bei kitose struktūrose, bet juk ne visi, o juk buvo šalia tokių ir kitokių. Juk ne visi žydai mėtė po tankais gėlių puokštes, ne visi vyko tada į Maskvą atsivežti ūsočiaus šilumos. Šią dieną norisi paklausti: ar tie žydai, kurie tarsi gyvuliai buvo varomi į Rainius, buvo komunistai, ar tie ješivos studentai irgi buvo raudoni? Ar tie, kurie kūrė Kauno ir Lietuvos ekonomiką ir projektavo dabar pripažintą paveldą, buvo neišvengiamos pirmųjų karo dienų aukos, kaip mėgina įteigti kai kurie veikėjai?

O Kauno garažo įvykiai irgi turi būti išbraukti iš istorinės atminties? Atleiskit, gerbiami politikai, istorikai ir kai kurie visuomenės veikėjai, norite mums įrodyti, kad daržinės, kuriose buvo žeminami LR piliečiai, buvo poilsio namai, o getai – sanatorijos.

Šią dieną noriu kreiptis į istorikus, politikus ir visuomenės veikėjus: nustokite žaisti holokaustu, pradėkime gerbti nekaltai žuvusius, nesimėtykime tikrais istoriniais faktais ir nekurstykime Lietuvoje gyvenančių tautų. Yra reali tikimybė, kad gali ateiti dėdės, ištiesti mums draugystės bei savitarpio pagalbos ranką ir vėl sakyti, kad vaduos „nuo nacių“.

Beje, ar žinome faktą, kad kitas trėmimas turėjo būti skirtas žydams? Gerai, kad didysis ūsas ištiesė kojas, nespėjo, nors vagonai stovėjo Naujosios Vilnios stotyje. Ir dar smulkutė pastaba, kad knygos yra rašomos ne tam, kad užpildytume spintas, jas reikia skaityti. Nepraraskime paprasto žmogiškumo, nes tai gali tapti tragiška pradžios pabaiga.

Kita vertus, valstybei visiškai nesunku surinkti dorų istorikų, mokslininkų, sąžiningų įvairių politinių organizacijų atstovų, prisiekti LR Konstitucijai bei išnagrinėti kartą ir visiems laikams žiaurųjį 1940–1945 metų laikotarpį, o, gali būti, ir kai ką daugiau. Mes, likusieji, privalome pagaliau jais patikėti ir baigti visam laikui meluoti savo vaikams. Priešingu atveju negalime toliau žvelgti į ateitį, nes Tiesa privalo tapti neįkainojama vertybe. Tada taps aišku, kas šaudė, kas tarnavo, kas žudė ir daužė vaikams galvytes, kas gelbėjo, o kas tapo išdaviku.

Yra reali tikimybė, kad gali ateiti dėdės, ištiesti mums draugystės bei savitarpio pagalbos ranką ir vėl sakyti, kad vaduos „nuo nacių“.

Viskas aprašyta ir guli giliuose rūsiuose, tad įjunkime ten šviesas, kad mūsų istorija ir Atmintis šviestų visai kitomis spalvomis. Neleiskime perrašyti istorijos, kad kažkam ji taptų patogi.

Nežinau, ar į tokias aukštos dvasinės moralės pagerbimo iškilmes atvyks garbingi svečiai iš Vilniaus. Būtų gaila, bet atrodo, kad neapsirinku. Tikrai turiu padėkoti Premjerei, kad atsiprašė ir apgailestavo, jog neatvyks. Juk Telšiai pirmieji žengė į Atmintį, į žmogiškumą, nes ten, prie ješivos sienos, mūsų vaikams bus kalbama apie tikrąsias vertybes. Dar kartą „didele dėkavoju“.

Žinau, kad rugsėjo 23-iąją Telšiuose tikrai niekas nešoks gatvėse.

Paliūdėkim ir pagerbkim kartu su manimi bei mano draugais išėjusius ir gulinčius miškuose, galūlaukėse ar žvyrduobėse. Žinau, kad daug „telšiškių“ eis melstis į gražiąją bažnyčią. Pasimelskit ir už žuvusius, už A. A. kleboną Jurgį Galdiką, kuris, beje, klebonavo Telšiuose, o vėliau Veiviržėnuose gelbėjo iš „sanatorijos“ pabėgusią mano mamą.

Tikrai važiuosiu į T E L Š I U S.

Skaitykite daugiau LRT.lt