Mobingas. Sena kaip pasaulis ir sunkiai pagydoma visuomenės liga

Neseniai iš gyvenimo pasitraukusi jauna Šiaulių medikė ne tik privertė apie kartais sunkiai pakeliamas įtampas darbo kolektyvuose prabilti psichologus, bet ir bent kuriam laikui į žmonių tarpusavio santykių problemas atkreipti valdžios dėmesį. Nors kartkartėm pritvinkę mobingo pūliniai sprogdavo, vis dėlto apie šią įsisenėjusią visuomenės ligą per ilgai buvo kalbėta labai aptakiai.

Kokių vaistų reikia, kad visuomenė pajėgtų išgyti nuo mobingo, prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskusijai susirinko psichologijos profesorius Gediminas NAVAITIS, teisininkas Artūras PAULAUSKAS, filosofė Nida VASILIAUSKAITĖ, Žmogaus teisių gynimo asociacijos vadovas Vytautas BUDNIKAS. Pokalbį vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Po tragiško Šiaulių atvejo lietuvių žodyne atsirado ir smarkai išpopuliarėjo žodis „mobingas”. Tai baisus reiškinys, privedantis netgi prie savižudybių. Taigi, kas sąlygoja jo atsiradimą?

A.PAULAUSKAS: Tiesa yra tokia, kad pats mobingo reiškinys turbūt senas kaip pasaulis. Tik Lietuvoje šis angliškas terminas pradėtas vartoti labai neseniai. Yra nemažai problemų, bandant tą sąvoką įtvirtinti, apibrėžti, nes iš esmės mobingas – tai psichologinio smurto arba psichologinio teroro sinonimas. O apibrėžti, kas yra tas psichologinis smurtas, gana sudėtinga. Pas mus pastaruoju metu ši sąvoka vartojama vis plačiau, vis daugiau skundų gaunama, kad, ypač darbo kolektyvuose, bandoma susidoroti, žeminti žmogų, išjuokti, sumenkinti jo vertę. Kitaip sakant, prieš žmogų vykdoma psichologinė ataka ir dažnai šitie veiksmai sukelia sunkias pasekmes.

G. NAVAITIS: Pasiaiškinti, kaip vadiname reiškinį, visada pravartu. Gyvūnijos pasaulyje mobingu vadinamas reiškinys, kai žolėdžių banda užpuola plėšrūną. Lygiai taip pat gyvūnų banda gali išvyti kurį nors vieną iš saviškių, turinčių vienokių ar kitokių išskirtinių savybių. Pirmasis šį terminą, rašydamas apie gyvūnų elgseną, pavartojo zoologas K.Lorenzas. Vaikų gydytojas P.Heinemanas mobingu pavadino agresyvų vaikų grupės elgesį, nukreiptą prieš pavienius vaikus.

Mobingas, arba grupinis engimas, – tikslinis, sisteminis, ilgesnį laiką pasikartojantis elgesys darbo grupėse, patyčių atmaina, psichologinis teroras, kurio tikslas – pažeminti grupės narį, sumažinti jo vertę, atskirti jį nuo grupės. Panašios sąvokos kitose kalbose skamba taip: angliškai – „bullying”, „harassment”, rusiškai – „diedovščina”.

Yra tyrimų, rodančių kiek ir kur mobingas paplitęs. Jie rodo, kad daugiausiai mobingo aukų yra švietimo, medicinos, socialinio darbo sektoriuose. Su juo gali būti susidūrę net 10 proc. šių sektorių darbuotojų. Prekyboje, viešbučiuose, restoranuose, viešajame valdyme, transporte mobingo truputį mažiau – 5-7 proc. Apie kitus sektorius nepakanka duomenų.

Mobingas gali būti vertikalus – vadovybė terorizuoja pavaldinį. Panašu, kad Šiaulių atveju taip ir buvo. Jis gali būti horizontalus, kai bendradarbių grupė teororizuoja vieną bendradarbį. Ir santykinai retesnis – iš apačios į viršų – kai bendradarbių grupė terorizuoja vadovą (paprastai vidurinės grandies).

Mobinge visada rasime agresorių ir auką. Kokiomis psichologinėmis savybėmis jie pasižymi? Agresorius visada turi asmeninių problemų, kurių ištakos menkavertiškume. Todėl jis netoleruoja kitoniškumo, o ši nuostata yra pavydo ir pykčio (kad kiti yra kitokie ir gyvena savo gyvenimą) priežastis. Agresorius, kaip ir visi žmonės, suvokia, kad tokie jausmai gėdingi, bet nebando tobulėti, keistis. Jis siekia sunaikinti tą, kas žadina gėdos jausmą, ar bent pašalinti jį iš savo aplinkos.

Agresorius menkai save vertina, nesijaučia saugus. Todėl ir puola, nes pasąmoningai tikisi, kad pažeminęs kitą taps vertingesnis.

V.BUDNIKAS: Dabar madinga naudoti tarptautinius žodžius. Bet ne tas svarbiausia. Mobingas yra savotiška žmonių agresijos išraiškos forma, psichologinis smurtavimas. Tokių pavyzdžių turime begalę. Apie juos prabylame tik tada, kai persekiojamasis baigia savo gyvenimą savižudybe. Į visa kita nebekreipiame dėmesio. Mobingas labai paplitęs ne tik šalies ligoninių kolektyvuose. Jis yra nuolatinis mokytojų ir dėstytojų palydovas švietimo sistemoje bei aukštosiose šalies mokyklose, kur dešimtmečiais yra vykdomos reformos. Dėl to dėstytojų konstitucinė teisė dėstyti laisvai jau tapo prabanga. Aukštosiose mokyklose susiformavo ypatinga atmosfera. Jose mokytojai ir dėstytojai persekiojami tiesiogine prasme.

Atsirado netgi specifinis aktyvistų sluoksnis – studentai „naujieji komjaunuoliai”, dažnai ne patys pažangiausi. Naudodamiesi atsivėrusiomis galimybėmis, visų studentų vardu jie ne tik reikalauja sau didesnių teisių ir privilegijų, bet ir pjudo aukštųjų mokyklų administracijai neparankius darbuotojus. Paradoksalu, bet šiuo metu studentai gali vertinti dėstytojų darbą ir siūlyti administracijai šalinti jiems neįtikusius reiklesnius ar tiesiog nepatikusius dėstytojus.

Prieš keletą metų dėl panašaus persekiojimo iš Vilniaus universiteto (VU) buvo priversta pasitraukti kultūros istorikė profesorė Rasa Čepaitienė. Prisidengdama studentų reikalavimu, VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto administracija pašalino filosofą, humanitarinių mokslų daktarą, profesorių Vytautą Radžvilą. Kauno technologijos universiteto administracija privertė trauktis iš darbo socialinių mokslų daktarą, profesorių Gediminą Merkį ir daugelį kitų. Metų metais teismai nagrinėjo mokytojų persekiojimo bylas Šiaulių rajono Meškučių gimnazijoje.

Tokių pavyzdžių – tūkstančiai. Vadinkime tai mobingu. Nors man tai labiau primena sąmoningą kitaminčių piliečių persekiojimą sovietiniais laikais, kai už laisvesnę nuomonę galėjai prarasti ne tik darbą, bet ir gauti ilgalaikes „atostogas” Sibiro lageryje. Šiandien į Sibirą niekas neveža. Tačiau okupacinio laikotarpio baudžiaviniai santykiai į visuomenę, regis, jau sugrįžo, o kokia forma šie santykiai realizuojami, ne tiek svarbu.

Neatsiejami mobingo palydovai yra paskalos, skundai, patyčios ir persekiojimai. Atkreipkite dėmesį į mūsų žiniasklaidos atstovų viešas patyčias ir žinomesnių žmonių persekiojimą (R.Valatka, R.Miliūtė, A.Užkalnis ir kt.). Tai „prekės” iš to paties krepšelio.

N.VASILIAUSKAITĖ: Mobingu vadinamas sistemiškas tęstinis grupinis individo pjudymas – mokykloje, universitete, darbovietėje, kaimynystėje, kariuomenėje, kalėjime, socialiniuose tinkluose, žiniasklaidoje (jei tas asmuo – viešas). Jis gali įgyti įvairias kompleksines formas, nebūtinai atviras: įžeidinėjimai, pravardžiavimas, užkabinėjimas, žeminimas, grimasos, gestai, nemalonių „pokštų” krėtimas (pvz., paslėpti ar gadinti asmeninius ar darbe reikalingus daiktus, primėtyti darbo vietoje šiukšlių, vėliau dėl to apkaltinant jį patį), skleidimas paskalų, skundimas vadovybei, ignoravimas „nepastebėjimu”, nesisveikinimas, nekvietimas į bendrus renginius, svarbios informacijos „netyčinis” nuslėpimas ir panašiai. Suprantama, kiekvienas, tapęs tokio elgesio auka, jaučiasi labai blogai ir vis blogiau – jeigu neturi (o neturi, nes, jei turėtų, taip ir padarytų) realių galimybių išvykti ar kitaip pakeisti socialinę aplinką. Tad taip, tai vedimas prie savižudybės, kraštutiniu atveju savižudybe ir pasibaigiantis.

G.JAKAVONIS: Ar įmanoma su tokia „liga” kovoti?

A.PAULAUSKAS: Pastaruoju metu išsilavinusių žmonių bendruomenėje nemažai atvejų, kada žmonės, nepakėlę to psichologinio smurto, ryžtasi išeiti iš gyvenimo. Darbo inspekcijoje 2020 m. gauti 26 pareiškimai dėl žmonių žeminimo, psichologinio teroro darbo kolektyvuose. Dabar yra parengta nemažai rekomendacijų, kaip suprasti mobingą, kaip turėtų elgtis nukentėjęs asmuo, kur turėtų kreiptis. Yra rekomendacijos, kaip turi būti fiksuojami šitie veiksmai. Tokį reiškinį, kai didžioji dalis kolektyvo mobilizuojasi prieš vieną žmogų ir taiko įvairias smurto formas, įrodyti yra tikrai sunku.

Dažnai būna, kad po vieną veiksmą daro vis kitas asmuo, bet visa tai tampa viena visuma. Kadangi kiekvieno atsakomybę reikia apibrėžti atskirai, todėl rekomenduojama daryti įrašus, kaupti duomenis, rašyti dienoraštį. Yra įvairios rekomendacijos, kaip tuos įrodymus rinkti, nes, netgi esant privedimui prie savižudybės, nepaprasta įrodyti, kad žmogus turėjo tokį tikslą, kad to siekė ir kad turėtų atsakyti pagal Baudžiamąjį kodeksą. Tų pareiškimų daugėja, bet ir darbo kolektyvuose vyksta užkardymas – profsąjungos šiuo metu aktyvios, kalbamasi su darbdaviais, su darbo inspekcijomis, su lygių galimybių tarnybomis. Paskaičiuota, kad nieko nedarant nuostoliai yra nemaži, nes žmonės praranda ir darbingumą, ir motyvaciją, ir kitą kartą visiškai pasitraukia iš darbo rinkos.

G.JAKAVONIS: Kas, jūsų manymu, priverčia žmogų taip elgtis? Ar susiklosčiusios aplinkybės, ar momentinis silpnumas, o gal pasikeitus visuomeniniams santykiams tapome silpnesni ir mažiau atsparūs įvairiems gyvenimo sunkumams ir neteisybėms. Kiek tai lemia objektyvios ar subjektyvios priežastys, kai, pavyzdžiui, trūkstant darbo vietų, didėja nedarbas arba kai atskirose savivaldybėse, nepotizmui didėjant, kvalifikuoti specialistai tampa nereikalingi, o į jų vietą priimami giminaičiai ir kolegos. Dažnas atvejis, kai atleidžiamiems iš darbo žmonėms iki pensijos trūksta keleto metų. Norėtųsi išgirsti jūsų nuomonę, ar užkirsti kelią tokiems dalykams pakankama mūsų teisinė ir įstatyminė bazės?

N.VASILIAUSKAITĖ: Mobingas išsamiai aprašytas literatūroje dar 1842 metais – Nikolajaus Gogolio apsakyme „Apsiaustas”, apie carinės Rusijos valdinininkų santykius. Tai nėra nei XXI a., nei Lietuvos, nei postsovietinių ar sovietinių kraštų realija. Veikiausiai ji nutinka visur, kur bendroje, tiesiogine ar perkeltine prasme ankštoje, erdvėje priversti ilgai leisti laiką skirtingi žmonės (ne tik žmonės – net vištos narvuose), susieti iš esmės atsitiktinumo ir nieko daugiau: gyvenamosios vietos, gimimo datos, darbovietės ar kokių kitų išorinių charakteristikų. Teisiškai to tikrai neįmanoma užkardyti, nes mobingas iš esmės susideda iš neformalių ir neformalizuojamų mikrokliūčių ir mikroagresijų. Išvengti to padėtų tik socioekonominis individo įgalinimas ištrūkti iš tokių aplinkų arba į jas nepatekti ir aplinkų organizavimas taip, kad nebūtų faktinės neišvengiamybės nuolatos susidurti su nemėgstamais asmenimis.

A.PAULAUSKAS: Dabar yra pateiktas pasiūlymas į Darbo kodeksą įtraukti mobingo sąvoką ir tokius veiksmus pripažinti šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu. Taip pat siūloma įpareigoti darbdavį sukurti tokią darbo aplinką, kurioje darbuotojai nepatirtų priešiškų, žeminančių, agresyvių, užgaulių, įžeidžiamų veiksmų.

Bet tada kyla klausimas, ar tai kažkas nauja? Ir dabar Darbo kodekse galioja 30 str., kuris labai aiškiai sako, koks darbo kolektyve turi būti klimatas:

„Darbdavys privalo sukurti tokią darbo aplinką, kurioje darbuotojas ar jų grupė nepatirtų priešiškų, neetiškų, žeminančių, agresyvių, užgaulių, įžeidžiančių veiksmų, kuriais kėsinamasi į atskiro darbuotojo ar jų grupės garbę ir orumą, fizinį ar psichologinį asmens neliečiamumą ar kuriais siekiama darbuotoją ar jų grupę įbauginti, sumenkinti ar įstumti į beginklę ir bejėgę padėtį.”

Aš manau, kad pas mus užtenka įstatymų ir mes jau šiandien esame sukūrę pakankamą teisinę bazę žmogaus laisvėms ir teisėms apginti. Bet problema yra, kaip mes įgyvendiname tuos įstatymus. Mes visada prisigalvojam, kad reikia kažką taisyti, užuot esamus įstatymus vykdę.

V.BUDNIKAS: Įstaigų ar padalinių vadovai dažniausiai priekabiauja prie nepatinkančių pavaldinių dėl asmeninių motyvų. Pakanka vien to, kad vadovo artimam giminaičiui ar bičiuliui reikia darbo, tuomet pavaldinio savybės jam tampa bereikšmės.

Pasitaiko ir tokių atvejų, kai vadovas prie pavaldinio priekabiauja dėl seksualinių motyvų. Dar tikriausiai prisimename buvusio Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos (LGKT) patarėjo Mindaugo Kluonio konfliktą su tuometiniu tiesioginiu savo viršininku šios tarnybos Integravimo skyriaus vedėju Tomu Vytautu Raskevičiumi (pastarasis dabar yra Seimo Žmogaus teisių komiteto primininkas). Kai T.V.Raskevičius pradėjo prie M.Kluonio seksualiai priekabiauti, šis pasiskundė LGKT vadovybei.

Tuometinė LGKT vadovė Agneta Skardžiuvienė tikriausiai pabarė T.V.Raskevičių, dėl to šis ėmė savo pavaldinį persekioti (neleido išeiti nemokamų atostogų, nušalino nuo svarbių projektų rengimo ir kt.).

Konflikto atomazga buvo ta, kad LGKT vadovybė pasiūlė M.Kluoniui trauktis iš darbo, o šiam atsisakius, panaikino jo pareigybę. M.Kluonis kreipėsi į teismą, ir visose instancijose bylą laimėjo. Tačiau vis tiek buvo priverstas pasitraukti iš darbo, nes LGKT administracija palaikė ne pavaldinį, o tiesioginį jo viršininką T.V.Raskevičių. Išvada peršasi viena – viršininkas visada teisius.

Tai sisteminis dalykas. Beveik visais paminėtais atvejais persekiojami darbuotojai kreipėsi į teismą ir bylas laimėjo. Bet tai nekeitė esmės. Galime turėti geriausius įstatymus ir netgi teismų sprendimus. Bet jie neveiks, kai visuomenėje vyrauja vergo ir vergvaldžio santykiai. Tai mūsų mentaliteto dalykas ir okupacijos laikų valdymo reliktas.

Augantis nedarbas ir didėjanti konkurencija – tai tik viena iš priežasčių, dėl tokių susiklosčiusių žmonių santykių. Valdžia iškėlė sau uždavinį panaikinti regionuose mokyklas, ambulatorijas, bibliotekas ir kitas kultūros įstaigas. Jose dirba žmonės. Ar galima tikėtis, kad naikinamoje įstaigoje arba, kurioje mažinamas darbuotojų skaičius, kolektyvas bus darnus?

Medicinos darbuotojas dar gali pabėgti iš Lietuvos į Norvegiją ar kurią kitą šalį – jo profesija paklausi. O ką veikti, pvz., panaikintos Marcinkonių kaimo mokyklos mokytojui? Šioje kovoje už būvį pergalę dažniausiai lemia ne kompetencija, profesionalumas ar sąžiningumas, o asmeniniai ryšiai, gebėjimas grumtis dėl vietos „po saule”.

Dėl bedarbystės ir didėjančios konkurencijos Lietuvoje klesti nepotizmas, o valdžioje esančiųjų vaikai ar giminaičiai ministrais įdarbinami, net neturėdami elementarių valstybės valdymo duomenų. Bet, kaip minėjau, tai tik viena iš priežasčių.

G.JAKAVONIS: Girdint jūsų nuomones ir argumentus, susidaro įspūdis, kad tai jau ne pavienis atsitiktinis atvejis, kai santykiai darbe priveda prie tragiškų pasekmių. Tendencijos rodo, kad mobingo atvejų Lietuvoje tik daugės. Juk mūsų tautiečiai palieka savo šalį ne tik dėl mažų algų, bet ir dėl pašlijusių darbinių santykių. Ar šiai problemai spręsti yra kokie nors kitų šalių naudojami būdai, kuriuos galėtume prisitaikyti Lietuvoje?

G.NAVAITIS: Šiuolaikinėje visuomenėje susiduria dvi tendencijos. Modernioje visuomenėje spartėja gyvenimo tempas, didėja darbo krūviai, stiprėja konkurencija. Visa tai gali tapti mobingo prielaida.

Bet yra ir priešinga tendencija. Neatsitiktinai atsirado ir plinta vadinamosios laimės ekonomikos praktika. Vis labiau rūpinamasi ne tik fizinėmis darbo sąlygomis, bet ir dirbančio psichologine gerove. Deja, Lietuvoje ir laimės ekonomikos idėjos, ir jų taikymo patirtis dar menkai žinoma, o valdantieji siekia didesnio bendrojo vidaus produkto indekso ir net nenori matuoti bendro nacionalinės laimės indekso, nors vis tvirčiau aiškėja, kad pastarasis yra tikslesnis matas, norint įvertinti visuomenės būklę ir ją keisti.

N.VASILIAUSKAITĖ: Iš dalies į tą klausimą jau atsakyta. Paprastai bandoma tokius santykius gerinti sukuriant mokyklos ar darbovietės psichologo etatą, organizuojant kursus, dirbtinai apšildant kolektyvą „šeimyniniais” renginiais, pamokslaujant plakatais, socialinėmis reklamomis ir lankstinukais. Bet tai tikrai negali padėti ir nepadės: žmonės taip elgiasi ne todėl, kad nežino ar nesupranta, jog kitam skaudu, o todėl, kad kaip tik sąmoningai siekia surasti atpirkimo ožį, vengdami per didelio priverstinio nenorimo artumo, ir ypač tose erdvėse, kurios griežtai formalizuotos, o elgesys reglamentuotas kodeksais, statutais ir taisyklėmis – kuo daugiau tokio reglamentavimo, išplėsto iki neformalaus („psichologinė pagalba”), tuo, tikėtina, mobingas tik intensyvės.

V.BUDNIKAS: Žmonės bėga iš šalies, kurios valdantysis elitas nebeturi pretenzijų į visavertę valstybę, nebenori savarankiškai joje tvarkytis ir užleidžia šią teisę užsienio korporacijoms bei politinėms grupuotėms. O šios nėra suinteresuotos visuomenės santykių stabilumu. Atvirkščiai, joms parankiau, kad vadinamoji darbo jėga emigruotų ir papildytų kitų šalių darbo rinką. Tai pagrindinė priežastis, dėl kurios mes negalime jaustis saugūs.

Mūsų likimą visais aspektais jau sprendžia kiti. Antai mums nurodo, kokias šeimas turime kurti ir kas yra laikytina šeima. Nurodo, kokius ir kur galime statyti paminklus, kaip turime rašyti savo valstybės istoriją ir kokius didvyrius minėti arba neminėti ir kokias laisvės kovų datas švęsti.

Paskutinis pavyzdys – Ado Jakubausko pašalinimas iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) vadovo pareigų. Gabus mokslininkas ir Lietuvos patriotas neįtiko užsienio organizacijoms ir mūsų vietininkams. Tam tikslui buvo pasitelktas LGGRTC kolektyvas, kurio mažesnioji dalis ėmė rašyti Seimui kolektyvines „kliauzes”, o valdančiosios daugumos atstovai susirūpinusiais veidais diskutavo TV ekranuose apie konfliktą LGGRTC, kurį patys ir sukėlė, nes A.Jakubauskas jiems kėlė realią politinę grėsmę dėl neskaidrios tų politikų ar jų artimųjų praeities.

Į pagalbą buvo pasitelktos netgi Lietuvos aukštojo mokslo įstaigos – Lietuvos istorijos institutas, Vilniaus universitetas, Klaipėdos universitetas, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, teisingiau jų vadovai (A.Nikžentaitis, R. Petrauskas, A.Razbadauskas, A.M.Linartienė), kurie reikalavo suspenduoti A.Jakubausko įgaliojimus, nors tokios teisės jiems nesuteikia nei minėtų mokslo įstaigų statutai, įstatai ir nuostatai, nei jų kolektyvai. Bet ko dėl pataikavimo valdžiai nepadarysi! Tokiam reikalui buvo pajungta ir sisteminė žiniasklaida su nacionaliniu transliuotoju priešakyje, kurio vadinti nacionaliniu tiesiog liežuvis nesiverčia.

Tokiu būdu nepaisydama nei politinių kalinių, tremtinių ir daugybės kitų visuomeninių organizacijų protestų, nei daugumos LGGRTC darbuotojų reikalavimo palikti A.Jakubauską šios įstaigos vadovu, Seimo valdančioji dauguma jį pašalino iš LGGRTC generalinio direktoriaus pareigų. Galima įsivaizduoti, ką šis pjudomas mokslininkas tuo metu išgyveno. Bet dar labiau galima įsivaizduoti, kokie santykiai mūsų visuomenėje yra kuriami.

Žuvis pūva nuo galvos. Piktnaudžiavimas valdžia ir psichologinis smurtas yra užkrečiantys. Ir tai yra esminės mūsų visuomenės susipriešinimo šaknys. Iš Lietuvos masiškai bėga piliečiai ne vien dėl ekonominių ir socialinių priežasčių. Jie emigruoja į šalis, kuriose labiau yra vertinamas ir gerbiamas žmogaus orumas, kuriose gyventi yra laisviau ir saugiau. Tad, norint kažką pakeisti ar pasinaudoti kitų šalių patirtimi kovoje su mobingu, turime pirmiausia pakeisti valstybės valdymo būdą.

Iš Lietuvos valstybės liko beveik tik jos atributika, nes šalies valdantysis elitas veikia užsisklendęs savo siauruose grupiniuose interesuose ir nė nemėgina savarankiškai tvarkyti mūsų karštą.

Žmonių santykiai, kokie yra susiklostę dabar, būdingi tik nelaisvai visuomenei. Todėl ir perspektyvų jokių negali būti, kol visuomenėje neįvyks esminiai pokyčiai – kol vėl nepradėsime rūpintis, kaip mums savarankiškai tvarkytis.