Justina Gafurova
Pasibaigę mokslo metai daliai pedagogų pažėrė įvairių staigmenų. Tarp jų ir atvejų, kai mokiniai prašo juos laikyti kita, nei jie yra, lytimi. O „Euroviziją” laimėjus atlikėjui Nemo. kuris skelbia, kad nėra nei vienos, nei kitos lyties, tokių atvejų gali dar padaugėti. Specialistai įspėja, kad tokiems mokiniams reikia specialistų pagalbos, o ne pedagogų nuolaidžiavimo.
Jau kurį laiką socialinėje erdvėje tarp pedagogų vyksta diskusijos, kaip elgtis, kai mokykloje atsiranda vaikas, prašantis jį laikyti kita lytimi. Ir, pavyzdžiui, vadinti nebe Milda, o Andriumi. Tarp pedagogų yra įvairių nuomonių.
Kai kurie pedagogai sako, kad mokyklos vadovas liepia į vaiką kreiptis taip, kaip nurodyta jo asmens dokumente. Kiti mokytojai vadina vaiką taip, kaip jis paprašo. Pasirodo, su tokiais atvejais susiduriančių pedagogų – nemažai. Jie pasakoja, kad dalis vaikų vėliau persigalvoja ir vėl būna savo lyties, o kai kurie tokias užgaidas išsako, norėdami pedagogą „pavaikyti”.
Socialinių tinklų užkratas
Tokiose viešose diskusijose dalyvavęs Rengimo šeimai asociacijos vadovas, teisininkas Ramūnas AUŠROTAS sako, kad tokie atvejai gali tapti kasdienine pedagogų duona.
„Mūsų ekspertai yra dirbę su tokiais atvejais, kai moksleiviai reikalauja įjuos kreiptis kitu įvardžiu. Asmeniškai esu konsultavęs, kai septintokė prašė į ją kreiptis vyriškos lyties , įvardžiu. Manau, tokių atvejų tik daugės”, – sako specialistas.
Pasak jo, labai tikėtina, jog tokie vaikai yra paveikti socialinių tinklų: „Jau yra atlikti keli tyrimai, kurie rodo, kad sumišimui dėl lyties tapatybės įtakos daro internetas ir socialiniai tinklai. Toks vaikas gali turėti psichikos sveikatos sutrikimų, yra linkęs į depresiją, iš jo mokykloje tyčiojamasi, jis nėra patenkintas savo kūnu. Pastebima, kad tai pasireiškia dažniau mergaitėms. Tokia mergaitė ieško paguodos socialiniuose tinkluose, kur pilna įvairių istorijų. Socialiniuose tinkluose galima rasti patarimų, kaip elgtis – prašyti mokytojų, kad jie juos vadintų kitu įvardžiu. Išgirdę panašias istorijas, vaikai ima manyti, kad jų nepasitenkinimas savo kūnu yra susiję su jų lytine tapatybe -neva problema yra tai, kad jie galbūt yra ne tame kūne.”
R.Aušrotas teigia, kad sumišimas dėl lyties nėra naujiena. „Moksle šis reiškinys vadinamas greitos eigos lyties tapatumo sutrikimu. Šis psichikos sutrikimas yra įtrauktas į ligų kvalifikaciją. Netgi vertinant mokinio specialiuosius poreikius, yra klausimas apie tai, ar vaikas jaučia nepasitenkinimą savo lytimi. Tad tai nėra nauja. Paprastai toks sutrikimas pasireiškia vaikui jau trejų metų. Tada jis pradeda norėti rengtis kitos lyties rūbeliais. Dažniausiai tai būdinga berniukams ir tokie atvejai yra labai reti, mokslininkai skaičiuoja, kad jie nesiekia net 0,1 proc. populiacijos. Paauglystėje kyla antroji šio sutrikimo banga.
Tačiau mokslininkai Švedijoje pastebėjo, kad į specialistus dėl to kaip tik ėmė kreiptis daugiau mergaičių, kurių ligos istorijoje nebuvo šio sutrikimo signalų. Kyla klausimas: kodėl taip yra?
Buvo suformuota hipotezė, kad tai yra naujas reiškinys, kurio išsivystymą veikia socialiniai tinklai ir internetas”, – sako R.Aušrotas.
Jo manymu, ir atvejai Lietuvoje daugiausiai yra netikri sutrikimai, o interneto paskatinti reiškiniai: „Lietuva dar nenukvako tiek, kiek Amerika ir mūsų šalyje dar galioja lytinio tapatumo sutrikimo apibrėžimas.
Pirmiausia, tokiais atvejais mokytojai turėtų turėti pakankamai psichikos sveikatos žinių, o ne užjausti vaiką ir todėl vadinti jį taip, kaip jis nori. Tai yra ne pedagogiška. Dažnai matyti, kad mokytojai patys paveikti transgenderizmo idėjų ir mano. kad čia viskas normalu. Bet galbūt vaikui reikalinga tinkama psichinės sveikatos priežiūra? Užuot vaiką nukreipus pas psichologą ar psichoterapeutą, pedagogas daro vaikui meškos paslaugą ir sako, kad gerai taip elgtis ir nieko daryti nereikia. Taip tik gilinama to vaiko psichikos sveikatos problema.”
Nors Lietuvoje tokių vaikų ir padaugėjo, tai nereiškia, kad visi jie iš tiesų jaučiasi kitos lyties. Tai gali būti tiesiog mados reikalas. .Išmintingiausia būtų nukreipti vaiką pas mokyklos psichologą arba į švietimo pagalbos centrą, kuriame privalo būti psichologas ir psichiatras. Juk pats pedagogas negali žinoti, ar tai tikra problema, ar išsigalvota. Gal tai tik mados reikalas, vadinamasis socialinis užkratas arba noras pažaisti, stebint, kaip mokytojas į tokius dalykus reaguos. Rimta ir blaivi mokytojo reakcija gali atgrasyti mokinį nuo tokių žaidimų.
Yra indikacijų, kurios parodo, ar tai tik žaidimas, ar tai yra rimta. Pavyzdžiui, jeigu fizinio lavinimo mokytojas pastebi, kad mergaitė nešioja kitos lyties apatinius, tai gali būti indikacija, kad vaikas susiduria su problemomis, o netik provokuoja ar nori išsiskirti. Svarbu tokiam vaikui laiku suteikti pagalbą”, – sako R.Aušrotas.
Lyties pasirinkimo mokymai – naujausiose programose
Specialistas neabejoja – LGBT teisių tema taip uzurpavusi viešąją erdvę, kad tikėtina, jog net ir valstybinės institucijos tokiais atvejai reaguotų netinkamai: „Esu įsitikinęs, kad, pavyzdžiui, Lygių galimybių kontrolieriaus institucija tikrai gintų vaiko teisę į lyties tapatumą. Bet tai yra ideologinis veikimas. O kokia mokykla ar koks mokytojas norės, kad juos ši kontora pultų?
Dar daugiau – naujoje Gyvenimo įgūdžių programoje, septintos klasės turinyje, yra numatyta mokyti vaikus pagarbos kitokiam gyvenimo būdui. Pavyzdžiui, numatyta gerbti kito asmens teisę pasirinkti religiją, kultūrinį arba lytinį tapatumą. Tai reiškia, kad programos autoriai mano, jog lyties tapatumas yra teisė, kuri gali būti laisvai pasirenkama. Tai reiškia, kad visa švietimo sistema bus kreipiama taip mokyti vaikus.”
Ir iš tiesų, pedagogams paruoštose programos rekomendacijose, skirtose darbui su septintokais, yra numatyta tokia siekiamybė: „Mokiniai analizuoja, kaip formuojasi netolerantiškas elgesys ir kokie gebėjimai gali padėti atpažinti netolerancijos užuomazgas, kaip nuostatos padeda arba trukdo priimti kitų žmonių nuomonę, poreikius, teisę rinktis religiją, kultūrinį tapatumą, lytinį tapatumą ir pan., atpažinti ir įvardyti, kaip žmonės atskleidžia savo vertybes.”
Komentuoja Lietuvos mokyklų vadovų asociacijos prezidentas, KTU inžinerijos licėjaus direktorius, Dainius ŽVIRDAUSKAS:
„Esu buvęs Norvegijoje, Švedijoje, Suomijoje. Ten tokie dalykai atėjo per tris kartas – per šimtą metų. Lietuvoje didžioji dauguma mokytojų yra nuo 40 iki 60 metų amžiaus. Tai yra karta, kuri gyveno dar sovietmečiu ir visos tos naujovės, kurios Vakarų pasaulyje priimamos kaip normalus dalykas, pas mus sulaukia tam tikro pasipriešinimo. Ir man tai suprantama, nes norime per vieną generaciją padaryti tai, kas kitur atėjo per tris. O jaunimas tomis temomis samprotauja daug laisviau.
Tokių atvejų, apie kuriuos kalbame, mūsų įstaigoje dar nebuvo, bet nenustebčiau, jeigu bus. Pavyzdžiui, Islandijoje vaikui leidžiama apsispręsti, ar
„Esu buvęs Norvegijoje, Švedijoje, Suomijoje. Ten tokie dalykai atėjo per tris kartas – per šimtą metų. Lietuvoje didžioji dauguma mokytojų yra nuo 40 iki 60 metų amžiaus. Tai yra karta, kuri gyveno dar sovietmečiu ir visos tos naujovės, kurios Vakarų pasaulyje priimamos kaip normalus dalykas, pas mus sulaukia tam tikro pasipriešinimo. Ir man tai suprantama, nes norime per vieną generaciją padaryti tai, kas kitur atėjo per tris. O jaunimas tomis temomis samprotauja daug laisviau.
jis nori būti mergaite ar berniuku. Didžiojoje Britanijoje taip pat tas vyksta. Suprantu,
kad Lietuvoje mokytojus, kurie buvo ugdomi kitaip, tai gal kažkiek šokiruoja. Bet mano
siūlymas būtų. kad tolerancija turėtų būti abipusė. Nenorėkime per vieną generaciją perimti vertybių, kurios kitur tvirtinosi šimtą metų. Vengčiau kaltinimų, kad neva mokytojai sustabarėję ir kartu manau, kad vyresni mokytojai galėtų pagalvoti, ar tikrai negalima palikti vaikui pasirinkimo”, – sako D.Žvirdauskas.
Asociacijos vadovas prisipažįsta, kad pats yra tradicinių vertybių šalininkas: „Bet gerbiu ir kito nuomonę. Būkime be pykčio. Aš, kaip vadovas, visada sakau, kad viską reikia spręsti vaiko naudai. O kaip elgtis – diskutuokime su pagarba vieni kitiems. Tada rasime kompromisus, kad visi galėtų gerai jaustis.”
