Justina GAFUROVA
Kiekvienais metais Rugsėjo 1-osios skambutis, sukviesdamas į klases pedagogus, vaikučius ir jų tėvelius, pripildo šiluma mokinukų širdis, o tėvelių kišenes šiek tiek patuština. Dažniausiai jau per pirmus susitikimus daugeliui tenka išgirsti apie klasės fondą ar kitokio pobūdžio rinkliavą suolų atnaujinimui, užuolaidoms, klasės perdažymui ar kitoms išlaidoms. Susirinkimų kainos skirtingos, vienoje mokykloje gali būti 10, kitoje – 20 ar net 60 eurų. Tėveliai piktinasi ir rinkliavą vadina reketu, o pedagogai trauko pečiais, kad kitos išeities tiesiog nėra.
– Šiemet Vilniaus savivaldybė jau paskelbė uždraudusi rinkliavas darželiuose. Pykčių dėl to kyla kiekvienais metais tiek darželių, tiek mokyklų bendruomenėse. Ar tikrai situaciją išspręstų rinkliavų uždraudimas? – „Vakaro žinios“ paklausė matematiko, vieno iš KTU gimnazijos įkūrėjų ir buvusio ilgamečio jos vadovo Bronislovo BURGIO.
– Žinote, pavyzdžiui, Suomija šiuo metu atsisako privačių mokyklų, nes manoma, kad jos išbalansuoja visą švietimo sistemą. Panašiai ir šiuo atveju gali nutikti. Nes yra neteisinga, kai kažkam suteikiamos tam tikros privilegijos imti didelius pinigus, o kažkas valdiškoje mokykloje, negaudamas iš valstybės tiek, kiek reikia iš tiesų mokyklai, negali organizuoti rinkliavos. Jeigu rinkliava yra tik tam, kad direktoriui ar pavaduotojui ant duonos atsirastų galimybė sviesto storesnį sluoksnį užsitepti, žinoma, neteisinga. Tačiau jei mokykla logiškai pagrindžia, kad tam tikra rinkliava yra reikalinga ir nuo to bus geriau vaikams, tuomet tėvai gali apsispręsti.
Tikrai nemanau, kad jei mokykla ima pinigus, tai būtinai vagia, ypač kai šalia turime privačių mokyklų, kurios ima, kiek nori, ir niekas dėl to nesiginčija. Bet aš bijau, kad kai uždraus dar ir šitas rinkliavas ir pedagogas visiškai negalės paprašyti tėvų prisidėti, išbalansavimas bus milžiniškas. Susidarys situacija, kai yra turtingųjų mokyklos ir tos, kurios skursta. Todėl pirmiausia reikia žiūrėti, kiek turi moralės ta rinkliava.
– Turbūt ir pedagogui, dirbančiam mokykloje, negaunančioje pakankamo finansavimo, tačiau norinčiam sukurti geresnę klasės gerovę ar papildomai parūpinti priemonių mokiniams, nėra itin malonu tai pripažinti ir prieš visą klasę tėvų prašyti pinigų?
– Visiškai teisingai. Mano praktika rodo, kad mums labai pasisekė, jog KTU gimnazija yra viešoji įstaiga. Mes visuomet informuodavome tėvus, kad teikiame papildomas paslaugas už konkrečią kainą. Jeigu norite, galite jomis pasinaudoti. Aš ir pats mokiau penktokus oficialiai už pinigus ir niekad nesiskundžiau paklausa. Juk tai galėtų būti viena iš išeičių. Jeigu mokytojai yra aukštos kvalifikacijos eruditai, nejaugi jie negali vaikams pasiūlyti kažko, už ką tėvai norės sumokėti? Juk mes mokame už vaikų šokių, teniso, baseino būrelius mieste. Kodėl tie būreliai negalėtų būti mokyklos sporto salėje? Todėl, kad įstatymų sergėtojai labai saugo, kad tik mokytojas kaip nors papildomai neužsidirbtų ten, kur jis dirba. Bet kodėl jis turi eiti kažkur korepetitoriauti, jei gali užsidirbti ten, kur jis ir taip dirba? Žinoma, tam reikalingas moralinis susitarimas tarp trijų institucijų – užsakovo, vykdytojo ir valdžios. Bet jei valdžia persekioja visus kaip vagis, įskaitant ir mokytojus, tuomet, žinoma, geriau nė neprasidėti.
– Daugybę metų mokyklose ir darželiuose tenka tėvams ne tik „mestis“, bet ir vasarą dažyti klases, remontuoti suolus.
– Ir tai yra visiškas pasityčiojimas. Kodėl tėvai turėtų tai daryti nemokamai? Tai jau dabar rodo sistemos išbalansavimą. Žinoma, galima įžnybti ir mokytojams – kodėl jie, būdami kvalifikuoti ir žinodami savo vertę, nespjauna ir neišeina iš tos mokyklos? Gal kai valstybė pamatys, kad pedagogai žino savo vertę ir išsilakstė, tada įvyks radikali reforma.
– Reformų, matyt, buvo tikėtasi ir pasikeitus valdžiai. Juolab kad buvo žadėta nukreipti dėmesį į švietimą ir kultūrą. Bet iš to dėmesio liko tik ilgesni mokslo metai.
– Graudu. Tai nieko nekeičia ir tėra dekoracijos ar grimas ant sistemos, kuri yra gerokai papuvusi. Tikrai ne nuo tokių dalykų reikia pradėti. Ir iš viso laikas būtų nustoti vaidinti, kad kažkas bandoma daryti, reikia realiai imti ir keisti.
Juk net toje pačioje Švietimo ministerijoje yra iki šiol dirbančių specialistų, kurie dirbo dar prieš 20 metų. Nejau per tiek laiko neatsiranda geresnių? Bet tik naujai mąstantys žmonės iš tiesų gali pakeisti, nesvarbu, ar tai būtų švietimas, mokykla, ar valstybės valdymas.
– Kol kas premjeras aiškiai parodė valstybinį požiūrį, pareikšdamas, kad pedagogams kils atlyginimai tik tuomet, kai pagerės mokinių rezultatai…
– Visiškas absurdas. Jeigu premjerui reikia tik rezultatų, nėra jokių problemų – Nacionaliniame egzaminų centre tiesiog nuleidome kartelę ir egzaminų užduotis padarėme tokias, kad išlaikytų net tas, kuris vos du kartus pro mokyklą yra praėjęs, ir bus puikiausi rezultatai. Bet mes juk jau padarėme, kad į universitetą Lietuvoje gali įstoti bet kas. Kadaise tokio absurdo net nebuvo įmanoma įsivaizduoti. Aišku, premjeras čia visiškai neteisus. Jau kažkas bandė juokauti, kad, vadovaujantis tokiu požiūriu, premjerui reikėtų sumažinti atlyginimą, nes jam pradirbus pusę metų emigracija vis dar nesumažėjo.
Reikia pradėti visai nuo kitų dalykų. Aš jau 20 metų kalbu apie tai, kad esame situacijoje, kai mokytojai sako, jog už tokį atlyginimą geriau nedirbs, o valdžia atšauna, kad už tokį darbą daugiau nemokės. Ir stovime kaip tie du ožiukai, susitikę ant tilto. O reikia pradėti rašyti realius pažymius, realiai pamatyti, į kokią duobę esame įkritę. Gana ginčytis ir gėdytis, reikia pripažinti situaciją ir kapstytis iš tos duobės.
Mokyklai šiandien labiausiai trūksta tik vieno dalyko – mokytojų iš didžiosios raidės M. Nes kai jų nėra, tuomet ir pinigai nuplaukia visokioms organizacijoms, ir tikrintojai plūsta į mokyklas. Jei mokykloje tikrai bus mokytojai, jie neleis savęs žeminti iki vergų lygio, jie savo valdose bus karaliai ir juos tikrai gerbs. Tada ir atlyginimai bus atitinkami, ir mokymosi kokybė kita. Nuo to ir reikėtų pradėti.
– Ar padės tokius mokytojus į mokyklas sukviesti naujos valdžios motyvacinė 116 eurų stipendija studijuojantiems būsimiems pedagogams?
– Iš tiesų, mokytojų yra visur. Manau, užtenka vaidinti, kad edukologijos specialistai yra arčiau Dievo ir žino paslaptingus dalykus ar tą stebuklingą žodį „paradigma“. Bet juk mokytojas turi būti iš prigimties toks, o svarbiausia, pats turi kažką mokėti, kad galėtų mokyti kitus. Tiesa, tam, kad specialistas, tikrai kažką mokantis, norėtų eiti į mokyklą, ir atlyginimas jo turi būti ne kaip elgetos išmalda. Juk mokytojų dabar yra gerokai daugiau, nei reikia. O galėtų dirbti tik tikri mokytojai. Jie galėtų daug dirbti ir daug uždirbti. Bet kai norime išlaikyti mokytojus, kurie dabar yra, nedrįstame jų atestuoti realiai oriai ir garbingai, jų neįžeisdami, tuomet tikrai niekas nesikeis, o mes ir toliau turėsime ministrus, kurie prilygsta anekdotui.
