Lietuvos švietimo bendruomenę sudrebino Žiežmarių mokyklos mokytojos baubimas, kurio aidas girdimas iki šiol. Daug metų dirbusi mokytoja, išgirdusi savo riksmą, susirgo. Tačiau dalies visuomenės jau nulinčiuotą mokytoją gina mokyklos bendruomenė, vaikus kaltindama sąmokslu.
– Ar toks atvejis, kuris įvyko Žiežmariuose, retenybė šiandieninėje Lietuvoje? – „Vakaro žinios“ paklausė buvusio ilgamečio KTU gimnazijos direktoriaus Bronislovo BURGIO.
– Nemanau. Kol kas retenybė tai, kad tai buvo įrašyta. Greitai viskas mokykloje bus įrašinėjama ir filmuojama. Manau, tada mokykla visiškai pasikeis. Mokytojai elgsis padoriai, tačiau be jokio tikslo ką nors išmokyti. Jie darys viską, kad prie jų nebūtų prisikabinta.
Šiuo atveju mokytoja nežinojo, kad ją įrašinėja. Žinodama, ji to nebūtų dariusi. Tačiau, iš kitos pusės, ji stengėsi išmokyti šeštokus kirčiuoti. Man tai sukelia šypseną, nes manau, kad tai sunki užduotis ir ji persistengia. Bet reikia suprasti, kad ši mokytoja yra sistemos auka. Sistema yra įspraudusi mokytojus į labai griežtus rėmus, pagal programą ir reikalavimus, kurie neleidžia nukrypti į šoną. „Seno kirpimo“ mokytoja, kurios neklauso, ima rėkti.
– Lietuvoje mokytojai mokykloje išdirba dešimtis metų. Ar jie gauna pagalbą savo psichinei sveikatai palaikyti?
– Pirma, visi žmonės sensta, pervargsta, todėl keičiasi. Mokytojai – taip pat. Antra, ši mokytoja gauna vis kitokius mokinukus, ateinančius į jos klasę. Ji nėra pripratusi prie tokių, kurie neklauso, ginčijasi ar net įrašinėja jos kalbą. Aš puikiai įsivaizduoju jos reakciją, tai sužinojus.
Man lygiai taip pat buvo šokas, kai viena panelė mano kabinete kalbėdama su manimi akis į akį įrašinėjo tai, ką jai sakiau. Aš su ja kalbėjau mandagiai, švelniai, draugiškai. Tačiau man jausmas, kai negali patikėti, kad taip nutiko, yra gerai pažįstamas. Buvau praradęs budrumą, pamiršęs, kad žmonija keičiasi, vyrauja „Pravieniškių teisė“, kuri kelia mokytojams pavojų.
– Vieša paslaptis, kad yra tokių mokytojų, kuriems mokykloje tiesiog ne vieta.
– Yra mokytojai ir mokytojai iš didžiosios raidės. Reikalinga objektyvi mokytojų atestacija. Po jos pasimatytų iš ko reikia atimti pinigus ir atiduoti kitiems. Pamatytume, kur yra mokytojai iš didžiosios raidės, ir suprastume, kad jų nereikia liesti ir nereikia jų auklėti ar mokyti dirbti. Pamatytume ir tuos, kurie į mokyklą pateko dėl to, kad niekur kitur neįstojo, niekur kitur darbo negavo. Bet niekas nedrįsta mokytojų įvertinti objektyviai.
Buvusi švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė sėdėjo lyg musė išrūgose ir tik sužinojusi, kad turės išeiti, pareiškė, kad mokytojų perteklius yra 6000. Kur ji buvo dvejus metus, matydama, kad skaičiai yra tokie? Nebuvo daroma nieko. Vieną kartą imkime visus ir patikrinkime. Tie, gerieji mokytojai nedrįs pasakyti, kad šalia jų dirba nemokša bukakalvis. Nes kaip tu gali savo kolektyve taip pasakyti. Todėl toks prisišlieja prie kitų, o galiausiai į mitingus ir demonstracijas eis visi. Po paskutinio streiko profesinės sąjungos reikalavo kelti atlyginimus visiems. Bet tai yra visiška nesąmonė, negalima kelti visiems.
– Kita vertus, vis dar vengiama viešai pripažinti, kad mokykloje vaikai iš mokytojų tyčiojasi.
– Aš mokinių per daug nekaltinčiau. Čia labai svarbūs tėvai ir mokytojai. Jeigu mokytojai nesugeba net fiziškai savęs apginti, tai turi padaryti mokykla. Jeigu mokykla negali apginti savo mokytojų, tokią mokyklą reikia uždaryti tuojau pat. Ir yra tėvai, kurių mokytojai vis dar niekaip nedrįsta auklėti, paliesti ar bent pakalbinti. Nes jie pabėgs į kitą mokyklą, mokykla neteks krepšelio ir neliks mokytojui darbo. Tėvai ir mokytojai turi būti vieningi vaikų augimo procese. Jie neturi vienas nuo kito kažko slėpti ir neturi bijoti pasakyti, kad jūsų vaikas nukrypo „nuo bėgių“, turime kuo greičiau jį grąžinti į vėžes.
Mokytojai nebemoka ginti patys savęs ir savo šventovės – mokyklos. Tačiau ir tėvai suįžūlėjo taip, kad paleidžia vaiką į mokyklą su nuostata, jog jo, aukselio, niekas nedrįstų paliesti. Tai taip pat žinau iš savo patirties. Vos pasakiau, kad moksleivė, pagal mokyklos taisykles, turi palikti mokyklą, atvažiavo „Pravieniškių vierchai“, o istorija nukeliavo iki Aukščiausiojo Teismo. Penkeri metai praėjo, ar kas nors manęs atsiprašė? Niekas. O metastazės plinta ir į kitas Kauno mokyklas.
Turime pagaliau atsipeikėti ir pasakyti, kad negalima leisti švietime kiekvienam išsidirbinėti taip, kaip jam norisi. Į švietimo vadovus vienas po kito vadovauti ėjo edukologai, kurių disertacijos prilygsta geriausiems anekdotams. Ministerijoje 20 ar net 30 metų sėdi tie patys žmonės, todėl mes negalime turėti tinkamo vadovavimo švietimui.
Edukologai privalo pasakyti, kad tėvai neturi aiškinti mokslus baigusiems edukologams, kaip mokyti vaikus. Tačiau taip pasakyti gali tik tikri, profesionalūs edukologai. Liūdna, kad artėjantis pusmetis yra rinkiminis ir niekas nedrįs nieko daryti. Mokytojų yra daug, jie yra aršūs, todėl kol kas niekas nieko nedarys.
Ačiū už puikias įžvalgas. Aš jau esu pensininkė, bet dirbdama mokyklose susidūriau su daugeliu mokytojų, kurie dirba mokykloje, kad ilgos atostogos vasara ir pan. Kai aš stengdavausi su mokiniais organizuoti renginius, stovyklėles, nakvynes, susilaukdavau kolegių pasipriešinimo ir net piršto pasukimo prie smilkinio. Mokyklų direktoriai suprasdavo mano renginių prasmę ir mane labai palaikydavo, tačiau įspėti, tinginčius dirbti mokytojus, nesiryždavo. Žinau, jog viena mokytoja, po panašių nusivylimų, atėjo, labai bijodama, dirbti į Jūsų vadovaujamą KTU gimnaziją ir buvo maloniai nustebinta Jūsų parama, norintiems tikrai dirbti. Ačiū Jums.