Monika Morkūnaitė. #MeToo: mergaitės garbė verta dešimtuko

#MeToo karštligė, regis, įgyja vis didesnį pagreitį. Viešojoje erdvėje daugėja „įsidrąsinusių“, pagaliau „išdrįsusių prabilti“ aukų nusiskundimų apie seksualinį priekabiavimą. Mėginantiems suabejoti faktais ar merginų motyvais (iš čia ir kabutės) bei įspėti apie tokios tendencijos grėsmes atšaunama, kad tik taip tapsime išties laisvi ir orūs.

Liūdina tai, kiek daug šioje isterijoje lemia primityvus, paikas emocionalumas, užgožiantis bet kokį kritiškumą. Keista ne tik tai, kad staiga imami prisiminti prieš dešimtį metų įvykę dalykai, bet ir pats tokių pasakojimų turinys. Paprastai žinutė būna tokia: prie vargšės, bejėgės, apsiginti negalinčios moters priekabiavo galingas ir nuožmus vyras, o ši, bijodama aplinkinių reakcijos ar jausdama nemalonumą apie tai prabilti, kantriai tylėjo ir laukė, kol rasis išlaisvinanti viešumo banga, suteiksianti progą ir jai pranešti apie savo patirtis. Į klausimus, kodėl vadinamoji auka dažnu atveju pati sutiko ar bent jau tam tikra dalimi parodė pritarimą nepageidaujamam seksualiniam elgesiui, atsakoma, kad neva ji buvusi „pernelyg jauna“, „nepatyrusi“, „naivi“, „girta“ ir pan. Atleiskite, kad skamba ironiškai. Bet ar neskamba ir absurdiškai?

Visų pirma, ilgalaikis priekabiavimas negali būti tik vieno žmogaus iniciatyvos vaisius. Viena VDA studentė, pavyzdžiui, teigia gyvenusi „tartum du gyvenimus“ – vieną, kaip gabi, gerai besimokanti studentė, kitą – kaip dėstytojo sekso žaisliukas. Kyla klausimas – ar padori, save gerbianti moteris apskritai gali sutikti tapti kieno nors „žaisliuku“? Argi ji nėra žmogus, turintis laisvą valią ir gebėjimą pasirinkti tarp savo orumo išsaugojimo ir gerų pažymių? Ką reiškia pasakymai, kad auka neva buvusi „jauna“, „naivi“ ir „nesusipratusi“?

Bet kuris adekvatus suaugęs žmogus, jei jau sugeba atpažinti priekabiautojo užuominas, lygiai taip pat gebės atpažinti bet kokias su tuo susijusias seksualinio pobūdžio intencijas, ir neaiškus murmėjimas, esą tai buvo kažkas, kam neįmanoma pasipriešinti, skamba tiesiog įtartinai. Besiskundžiančios moterys neretai sako, neva „pirmą kartą pagalvojau, kad tiek to“, „nurijau kartėlį“ ir pan. Būtent tai parodo, kad kaltė čia toli gražu nėra vienpusė. Niekas neneigia, jog seksualinis priekabiavimas yra neteisėta, Konstituciją pažeidžianti veika, visų pirma, akivaizdu, žeminanti žmogaus orumą. Tačiau besipuikuodamos teisinėmis žiniomis tokios aukos turėtų kartu atsakyti į klausimą, kur šios žinios buvo tuomet, kai vyko priekabiavimas, ir kodėl jau tada jos nepasistengė užkirsti tam kelio.

Elementaru – bet kuri save gerbianti mergina niekada nesutiks įeiti į bet kokį seksualinį santykį su prie jos universitete ar darbovietėje priekabiaujančiu asmeniu. Visiškai suprantama, kad tam tikrais atvejais aukoms yra grasinama, šantažuojama ir pan., tačiau net ir tuomet savo orumą saugantis asmuo veikiau rinksis gauti blogesnį pažymį negu sutiks su priekabiautojo reikalavimais. Idealiu atveju – auka, vos tik gavusi panašaus pobūdžio grasinimus, pati ir nieko nelaukdama praneša apie tai teisėsaugai arba, jei turi pagrindo manyti, kad tai kartosis, pasiruošia diktofoną. Itin jauna, bet ne naivi ir ne „nesusipratusi“ E. Račkytė iš Panevėžio J. Miltinio teatro visoms Lietuvos moterims parodė garbingo elgesio pavyzdį.

Nesinori ginčytis, jog tai padaryti gali būti psichologiškai sunku, galbūt asmuo rizikuoja savo padėtimi ir privilegijomis, tačiau tai primena situaciją, kada tamsią naktį užpulta kaukėto asmens auka nieko nedaro, nešaukia pagalbos, bijodama, kad nuo to jai ims skaudėti gerklę. Jei seksualinis priekabiavimas tolygus nusikaltimui, auka tiesiog privalo nieko nelaukdama apie jį pranešti. To nepadarymas, o ką jau kalbėti apie patį sutikimą įeiti į seksualinį santykį su priekabiautoju ar netgi darymą tai keletą kartų iš eilės, signalizuoja, jog auka pati prisidėjo prie nusikalstamos veikos, pasirinkdama statusą, atlygį, pažymius, karjerą ar bet ką kita, ką įvertino labiau nei savo orumą ir savigarbą. Kas gali padėti mergaitei, kurios garbė jai pačiai atrodo verta dešimtuko?

Kaip ir buvo galima tikėtis, aršiausias feminisčių flangas puolė visus skeptikus ir aukų kritikus. Juk skepsis, pasirodo, yra ne kas kita, o ženklas, kad visuomenė seksualinį išnaudojimą ir nepagarbų elgesį su moterimis „vis dar laiko norma“.

Deja, bet tarp tokios prielaidos ir išvados nesama jokio loginio ryšio. Ko gero, sunku būtų rasti visuomenę, kurioje dauguma ar bent jau reikšminga dalis žmonių seksualinį priekabiavimą laikytų normaliu. Drauge būtų sunku neigti, kad tokie atvejai apskritai egzistuoja ir kad kartais auka neturi pasipriešinimo galimybių, kaip kad dažniausiai nutinka išprievartavimo atveju.

Įrodytais priekabiavimo atvejais visuomenė gana vieningai bjaurėjosi vyrais ir solidarizavosi su jų aukomis. Tačiau tai akivaizdžiai netinka daugeliui aptariamų, su #MeToo žyme paviešintų situacijų, kada prabylama apie mįslingus, dažniausiai seniai pamirštus atvejus, kuriuos aukos, rodos, žeria su vis didesniu užsidegimu. Bet koks prisilietimas, žvilgsnis, gestas, regis, jau pavojingai balansuoja ties priekabiavimo riba.

Internete ne veltui pradėjo sklisti juokai, o galiausiai ir rimtos idėjos apie programėles, kurios leistų greitai ir patogiai raštu patvirtinti abipusį sutikimą lytiniams santykiams.

Atkreiptinas dėmesys į tai, jog seksualinio priekabiavimo aukų pareiškimuose įvesta kaltumo prezumpcija – įrodinėjimo, kad nesi kaltas, našta tenka apkaltintam asmeniui, jis turi gintis nuo to, kas apie jį pasakyta, prieš jį imamasi realių sankcijų be jokio teismo ir kaltumo įrodymo (iš Š. Barto atimtos studijos atvejis), jo reputacija visuomenės akyse yra sutrypiama gandų pagrindu.

Ieškoti įrodymų galima nesivarginti – pakanka tiesiog paskleisti raudą apie patirtą žalą, ir kaltinamasis asmuo jau laikytinas tuo, kurį derėtų mažų mažiausiai nustumti į visuomenės paraštes. Į bet kokius jo pasiteisinimus išsyk žiūrima tarytum iš aukšto, lyg jau iš anksto atlikus jam lemtingą nuosprendį, bet iš gailesčio leidžiant „pasisakyti“, stebint, kaip nusikaltėlis beviltiškai mėgina išsisukti iš padėties.

Niekas nekelia klausimo apie viešus kaltinimus metančios aukos atsakomybę: kaip ir kuo ji rizikuoja, jeigu juodinimas nepasitvirtina? Net ne viešai apkaltinęs žmogų vagyste, korupcija ar kitais nusikaltimais ir negalėdamas to įrodyti žmogus neša atsakomybę už šmeižtą. Tačiau jei kaltinimas yra seksualiniu priekabiavimu, juo galima saugiai švaistytis į kairę ir į dešinę.

Nesunku pastebėti, jog feminisčių taip ginamas #MeToo vajus atskleidė eilinį feminizmo ideologijos paradoksą. Teigdamos, jog iš esmės nesama pastovių lyčių skirtumus įtvirtinančių socialinių ir psichologinių veiksnių, jos staiga ėmė mėgautis moters kaip aukos vaidmeniu, implikuodamos, kad daugelyje aptariamų situacijų moterys buvo „naivesnės“, ne tokios supratingos, ne tokios stiprios kaip vyrai ir apskritai negalinčios susivokti.

Tačiau bet kuris protaujantis žmogus, nepriklausomai nuo jo lyties, turi gebėti adekvačiai vertinti situacijas ir būti atsakingas už savo pasirinkimus jose. Negebėjimas to padaryti užtraukia didžiulį įtarimą dėl tokio asmens brandos ir racionalumo, ir tuo susirūpinti visų pirma turėtų būtent šios, neretai po anonimų kaukėmis besislapstančios aukos, staiga radusios nišą atskleisti savo bejėgystei.

#MeToo karštinė, prasidėjusi Holivude ir įgavusi tiesiog makabriškas formas Lietuvoje, turėtų kelti pagrįstą susirūpinimą abiem lytims. Vyrams, nes šiandien kiekvienas esate potencialus iškrypėlis ir priekabiautojas, kurį apkaltins gal rytoj, o gal po mėnesio už tai, ką padarėte arba nepadarėte prieš dešimt metų. Darėte tai ar ne, niekam nebus svarbu, nes visuomenė ir žiniasklaida palieka tai nuspręsti viešajai nuomonei ir „pletkų“ teismui.

Kaltinimai priekabiavimu jau tapo net politinių kovų ginklu: prieš įvairius rinkimus atsiranda liudijimų apie kandidatus: D. Trumpui tai nepakenkė, R. Moorui būtent dėl tokių kaltinimų pritrūko mažiau nei procento balsų iki pergalės Alabamos valstijos rinkimuose.

Gal nedaug kas žino, bet savaitgalį priekabiavimu apkaltinto režisieriaus Jono Vaitkaus artimiausiu metu taip pat kaip tyčia laukia rinkimai į teatro vadovo pareigas po besibaigiančios kadencijos.

Kaip patogu konkurentams. Ant kiekvieno vyro krūtinės galime nupiešti po taikinį – kuo įtakingesnis vyras, tuo didesnį. Bet #MeToo yra tragedija ir moterims, nes šiandien kiekviena moteris stebi, nors kai kas gal ir nepastebi, kaip visa moterų giminė grąžinama į XIX amžių, kai buvo reikalinga priežiūros, nes nebuvo pajėgi nei už save spręsti, nei savimi rūpintis, nei nusistatyti garbingų ir orių idealų. Stebinantis „progresyvaus“ mąstymo paradoksas grąžina moteris į amžinų vaikų vaidmenį ir tai paliečia visas, nes MeToo karštligė remiasi būtent prielaida, kad auka negalėjo atstumti priekabiautojo ir apginti savo orumo kaip tik todėl, kad ji moteris.

Ne veltui stiprios ir sėkmingos Prancūzijos moterys ėmėsi masiškai viešai smerkti ir atsiriboti nuo šios akcijos, ne veltui kol kas pavienės stiprios ir sėkmingos moterys daro tą patį ir Lietuvoje.

Galiausiai kol kas sunku net prognozuoti, kokių tragiškų pasekmių toks panoptikumas turės lyčių santykiams, šiandien bandomiems transformuoti ne ugdant pagarbą (naiviai ir bejėgei gali jausti nebent gailestį ar panieką), o viešo susidorojimo baime.Sunku įžvelgti, kaip #MeToo galėtų sustiprinti žmonių pasitikėjimą vieni kitais, greičiau priešingai, yra nauja forma iš sovietmečio pažįstamo visuotinio nepasitikėjimo, nes niekada nežinai, kas yra skundikas.

Visuomenė be pasitikėjimo yra bejėgė, o valstybės kišimasis į tokios visuomenės gyvenimą visada tik dar labiau išauga. Tokie ir panašūs mėginimai kuo gausiau apipilti asmenį purvais dvelkia sumaniai dangstoma totalitarizmo ranka, šluojančia iš kelio visus, kurie drįsta stoti jai skersai kelio, būdami paprasčiausiai „nepatogūs“ ar „netinkami“ sistemai. Ir todėl daug baisesnė atrodo visuomenė, kurioje „laisvė“ apkaltinti asmenį neturint įrodymų yra laikoma norma.