Internete yra tekę matyti paveikslėlį, vaizduojantį aršius liūtus, apvainikuotus neva tai šv. Augustino citata: „Tiesa yra kaip liūtas: jos ginti nereikia. Paleisk ją ir ji pati save apgins.“ Ši mintis jau tapo savotišku vadinamųjų liberalių katalikų manifestu, kuriuo jie pateisina savo neveiklumą katalikiškų principų gynime, nors ji ir nerandama jokiuose šv. Augustino raštuose ir greičiausiai jam priskiriama klaidingai.
Prieš kelias dienas tokį požiūrį – kad Katalikų Bažnyčios mokymo nereikia ginti, kad tokia pareiga tiesiog neegzistuoja – neįtikėtinai atvirai išsakė katalikišku save pristatančio portalo Bernardinai.lt buvusi religijos (!) srities redaktorė Toma Bružaitė, dar prieš porą metų su organizacija „Katalikų balsas“ važinėjusi po Lietuvą ir aiškinusi tūliems tikintiesiems Katalikų Bažnyčios mokymą. Straipsnyje, pavadintame „Nepasirašysiu“, autorė pateikia argumentus, kodėl nepasirašė Krikščioniškosios kultūros instituto platinamos peticijos prieš vadinamąsias „Baltic Pride 2019“ seksualinių mažumų eitynes. T. Bružaitė stebina savo atvirumu, kodėl ginti katalikų tikėjimą yra… nekatalikiška.
Autorė pareiškia: „Ar nėra taip, kad užduotį „ginti tikėjimą, Bažnyčią, Bažnyčios mokymą“ patys sau pasiskyrėme? […] Mokiniai ne gina, o mokosi. […] Ką gi mes daugiau galime padaryti tikėjimo srityje, nei išsaugoti SAVO tikėjimą ir tapti MOKINIAIS?“. Straipsnyje išsakoma ir daugiau labai atvirų teiginių (įdomu, ar atstovaujančių ir Bernardinai.lt poziciją), susijusių konkrečiai su Krikščioniškosios kultūros instituto platinamoje peticijoje išsakytais argumentais prieš seksualinių mažumų eitynes bei net prieš homoseksualų siekį galėti įsivaikinti: „Man su krikščioniškumu nesiderina peticijos pristatymo teiginiai, sustiprinantys egzistuojančius ne visai teisingus stereotipus (pavyzdžiui, kad visi homoseksualūs asmenys elgiasi amoraliai, kad homoseksualios poros būtinai traumuos įsivaikintus vaikus, kad eitynės – tai „erotizuotų ir lytinius santykius skatinančių veiksmų rodymas viešumoje“)“, „[…] o ir įsivaikinimas nėra toks vienareikšmis klausimas, į kurį atsakymas yra tik taip arba ne.“
Mintis, kad katalikų tikėjimo ar Bažnyčios mokymo nereikia ginti viešojoje erdvėje ar stengtis priimti su šiuo mokymu derančius įstatymus, yra ne tik nesuderinama su Katalikų Bažnyčios mokymu, bet ir teigia visišką priešingybę Bažnyčios misijai. Toks teiginys gali būti remiamas trejomis klaidingomis prielaidomis: pirmoji – Katalikų Bažnyčios mokymas yra pajėgus savaime įsitvirtinti ir išsilaikyti kaip visuomenę formuojanti ir palaikanti jėga be jokių didesnių tikinčiųjų pastangų; antroji – net jei jis nepajėgus savaime įsitvirtinti, to visai ir nereikia, juk įstatymai nebūtinai turi atspindėti tiesą, o turi tiesiog būti kompromisas tarp įvairių visuomenėje vyraujančių srovių, tad specialių katalikų pastangų įtvirtinti tiesą įstatymuose nereikia. Žinoma, dar gali būti ir trečioji prielaida – kad tiesa kaip tokia apskritai neegzistuoja. Tikiu, kad Toma Bružaitė dar nėra visiška reliatyvistė (nors jos teiginiai, žinoma, veda į reliatyvizmą), todėl šiame straipsnyje paeiliui aptarsiu tik dvi pirmąsias prielaidas.
Turbūt niekada nebuvo daugiau katalikų, agitavusių prieš viešą religinį veikimą, katalikybės įtvirtinimą įstatymuose nei dabar. Ar galėtume tokio rezervuoto požiūrio į katalikišką veikimą ir naivaus pasitikėjimo tiesos nepaliečiamumu rasti, tarkime, tarp tarpukario katalikų, Lietuvos ir užsienio? Paradoksalu, kai laikotarpyje, persunktame katalikiškos dvasios ir dėl to dar teoriškai galėjusiame sau leisti laikytis požiūrio, jog „tiesa pati save apgins“, buvo kur kas plačiau nei dabar suprasta kovos dėl katalikybės įtvirtinimo ir palaikymo viešajame gyvenime svarba. Tuometiniai katalikai aktyviai dalyvavo politikoje, rašė atsišaukimus, straipsnius ir knygas apie politinę situaciją, aktyviai vykdė misijas kitatikių atžvilgiu ir net negalvojo apie tai, kad jų valstybė neturėtų būti atvirai katalikiška.
Mes, tačiau, išgyvendami neregėtą nuosmukį visuose įmanomuose parametruose – krikštų, pašaukimų, Mišių lankymo, konvertitų skaičiaus ir pan. – bei matydami visišką religijos išstūmimą iš viešojo gyvenimo, raminame save ir užimame šiltą plaukiančiojo pasroviui poziciją. Prielaida, kad „tiesa pati save apgins“, klaidinga jau vien dėl to, kad tiesa pati savęs neapgynė – matome, jog katalikybė yra išstumta iš viešojo gyvenimo, nors dar visai neseniai, buvusioje Lietuvos Respublikoje, dauguma viešojo gyvenimo sričių buvo persunktos katalikiškos dvasios. Tai tiesiog paprastas empirinis faktas: jeigu tiesa daug kartų savęs neapgynė (Vakarų istorijoje matėme daugybę tokių atvejų), vadinasi ji pati nesigina, o ją kažkas arba gina, arba ne. Šioje vietoje dažnai bandoma pasiremti Šv. Raštu, primenant, jog pragaro vartai Bažnyčios nenugalės. Tačiau pamirštama, kad tai nereiškia, jog Bažnyčia nebus nugalėta atskirose tautose ir valstybėse, kad ji nesusitrauks iki itin mažo tikinčiųjų skaičiaus, kad dėl to nukentės daugybė sielų. Taip, galiausiai visuotinė Bažnyčia niekada neišnyks ir nebus nugalėta, tačiau mums sielos turėtų rūpėti čia ir dabar – o niekas niekada nesakė, kad Bažnyčia Lietuvoje nebus nugalėta ir dėl to galbūt tūkstančiai lietuvių niekada negalės pažinti tiesos.
Tačiau Tomos Bružaitės straipsnyje žengiama toliau ir priimama antroji mano minėta prielaida – kad katalikybės gynimas apskritai yra nesusipratimas ir tokia pareiga neegzistuoja. Toks požiūris tikrai sunkiai suprantamas ir neturi jokio pagrindimo pačiame Katalikų Bažnyčios mokyme. Autorė klausia: „Ką gi mes daugiau galime padaryti tikėjimo srityje, nei išsaugoti SAVO tikėjimą ir tapti MOKINIAIS?“ Tokiam individualistiniam požiūriui į tikėjimą prieštarauja visa Katalikų Bažnyčios istorija ir pats krikščionybės pobūdis – una, sancta, catholica et apostolica Ecclesia (viena šventa visuotinė ir apaštalinė Bažnyčia). Prel. dr. F. Bartkus ir kan. dr. P. Aleksa savo 1953 metų turbūt profesionaliausiai parengtame lietuviškame Katalikų Bažnyčios Katekizme „Dievas ir žmogus“ aiškiai aprašo klausančiosios Bažnyčios, kuria jie įvardina visus ne valdančiuosius ir ne mokančius (!) Bažnyčios narius, veikimą: „Klausančioji Bažnyčia savo veiklumą Bažnyčios gyvenime įgyvendina Katalikų veikime. Katalikų veikimas yra katalikų jėgų įtempimas norint išlaikyti, išplėsti, įgyvendinti ir apginti katalikų religijos dėsnius atskirų asmenų, šeimų ir visuomenės gyvenime. Vadinasi, jo uždavinys yra rūpintis ir stengtis, kad katalikybė visiškai persunktų visą žmonių gyvenimą visose jo apraiškose“ (paryškinimas mano – M. P.). Nėra nieko naujo tame, kad katalikybė pretenduoja į universalumą ir visuotinumą. To siekti įpareigoti esame mes – Kristaus pašvęstieji ir pasiųstieji. Taip, mes esame mokiniai, tačiau ar autorės skatinimas atsitraukti nuo tikėjimo gynimo negraso mums tapti tarnais, užkasusiais savo talentą žemėje (Mt 25 14–30)? „Kas gavo Žodį, tas taip turi elgtis, kad jo malonę dvigubai padidintų“, teigia garsus katalikų autorius Giovanni Papini.
Dar kurioziškiau atrodo mintis, kad esame mokiniai, kurie „ne gina, o mokosi – stengiasi suprasti, kartu ieško tiesos ir į tas paieškas kviečia kitus“. Toks Bažnyčios supratimas yra visiškai klaidingas. Bažnyčia nėra įsteigta ir negyvuoja tam, kad tiesos ieškotų, ypač su „kitais“ (kas tie „kiti“ – esantieji už Bažnyčios ribų?), o tam, kad ją perduotų bei išlaikytų. Bažnyčia turi tiesos pilnatvę. „Nes tikėjimo doktrina, kurią apreiškė Dievas, nebuvo kaip filosofinis išradimas atiduota žmogaus protui, kad jis ją tobulintų, bet kaip dieviškasis palikimas buvo patikėta Kristaus Sužadėtinei, kad būtų ištikimai saugoma ir kad jos būtų neklaidingai mokoma“. (Vatikano I Susirinkimo dogmatinė konstitucija Dei Filius, 1870 m. balandžio 24 d). Bažnyčia, neturinti tiesos pilnatvės, suprantama, tampa ne saugančiąja ir ginančiąja, o ieškančia ir evoliucionuojančia. Bažnyčios kaip pastoviai besikeičiančios ir savo mokymą evoliucionuojančios institucijos vaizdinys yra tikėjimo klaida, aiškiai atskleista ir pasmerkta daugybės popiežių, tarp jų ir pal. Pijaus IX, kuris tokį mąstymą įvardija kaip klaidą: „Dieviškasis Apreiškimas yra netobulas ir todėl pavaldus nuolatinei ir neribotai pažangai, atitinkančiai žmogaus proto pažangą.“ (Pijus IX, Syllabus, Mūsų laikų pagrindinių klaidų sąrašas).
Bet labiausiai verta pacituoti pop. Pijų XI ir jo encikliką Quas primas, skirtą Kristaus Karaliaus šventės Bažnyčioje įvedimui. Šio popiežiaus žodžiai yra taip aiškiai priešingi Tomos Bružaitės teiginiams, kad nebeverta kažką dar nuo savęs pridėti: „Šių laikų maru mes vadiname vadinamąjį laicizmą bei jo klaidas ir bedieviškas pastangas. Jūs žinote, Garbingieji Broliai, kad ši piktadarybė brendo ne vieną dieną – ji jau seniai slypėjo valstybių viduje. Pirmiausia imta neigti Kristaus valdžią visoms tautoms; buvo neigiama, kad iš paties Kristaus teisės kyla Bažnyčios teisė mokyti žmoniją, leisti įstatymus, vadovauti tautoms, kad jos būtų nuvestos į amžinąją palaimą. Tada pamažu imta Kristaus religiją prilyginti klaidingosioms bei ją visai nederamai statyti su jomis į vieną lygmenį. […] Katalikybės silpnumą visuomenėje galima paaiškinti tam tikru gerųjų lėtumu ar bailumu, nes jie susilaiko nuo priešinimosi ar prieštarauja per švelniai. Dėl to neišvengiamai auga Bažnyčios priešų įžūlumas ir drąsa. Tačiau jei tikintieji visuotinai suvoktų, kad privalo tvirtai ir nuolat kariauti po Kristaus Karaliaus vėliava, jie, uždegti apaštalavimo ugnimi, imtų stengtis sutaikyti nutolusias ir neišmanančias sielas su jų Viešpačiu ir rūpintųsi išlaikyti nepažeistas jo teises.“ (paryškinimas mano – M.P.).
Vietoje kovos – gėlių žiedlapiai
Vis dėlto atrodo, kad autorė nėra linkusi visiškai atmesti katalikų dalyvavimo viešojoje erdvėje: „[..] ir ne, tai nėra kompromisas su tiesa, tai nereiškia, jog pasislepiu su savo tikėjimu privačioje erdvėje ar atsisakau Bažnyčios mokymo apie santuoką ir šeimą.“ Pirmiausia apie šią citatą reikia pasakyti, kad taip, ji atmeta Bažnyčios mokymą apie santuoką ir šeimą, nes pasako, jog homoseksualų įsivaikinimas ir vieša homoseksualizmo sklaida nėra vienareikšmis klausimas, nors Bažnyčios mokyme tai tikrai yra vienareikšmis klausimas. Antra, iš citatos matyti, kad ji nenori pasislėpti privačioje erdvėje, nors kitose jau cituotose vietose aiškiai išreiškia, kad turime išlaikyti savo tikėjimą ir tapti mokiniais ir daugiau nieko padaryti negalime. Į šį straipsnyje išsakomą prieštaravimą dėmesio nekreipsiu ir pereisiu prie kito straipsnio aspekto – T. Bružaitė lyg ir nori, kad katalikai dalyvautų viešojoje erdvėje, tačiau tai turi būti lyg dialogas – reikia klausyti kitų nuomonių ir jokiu būdu ne kažką (t.y. Bažnyčios mokymą) ginti. Atrodo, kad autorė tiesiog bijo kovos įvaizdžių ir mano, kad jie yra nekrikščioniški. Jau anksčiau argumentavau, kodėl taip atsisakoma Bažnyčios misijos ginti ir perduoti tiesą (o ne jos ieškoti), dabar aptarsiu klaidingą katalikybės pacifizavimą, norą atsisakyti kovos įvaizdžių ir priimti iškraipytą taikos bei ramybės sąvoką.
Šis požiūris prieštarauja visos Bažnyčios istorijai, pradedant Jėzaus žodžiais Mato Evangelijoje, kai jis teigia atėjęs atnešti „ne ramybės, o kalavijo.“ (Mt 10:34), baigiant Vatikano II Susirinkimo pastoracine konstitucija Gaudium et spes:
„Visa žmonijos istorija persmelkta žūtbūtinės kovos su tamsos galybėmis, prasidėjusios pasaulio pradžioje ir truksiančios, kaip sako Viešpats, iki paskutinės dienos. Pasiųstas į šias grumtynes žmogus turi nuolat kovoti, norėdamas laikytis gėrio, ir tik su dideliu vargu. […] Žmogus yra savyje suskilęs. Dėl to visas žmonių gyvenimas, tiek asmeninis, tiek bendruomeninis, pasireiškia kova, dažnai dramatiška, tarp gėrio ir blogio, tarp šviesos ir tamsybių.“
Atkreipkite dėmesį, kad Gaudium et spes kalbama ne tik apie asmeninę kovą su savo ydomis, kurią turbūt pripažįsta net ir Toma Bružaitė (nors iš šios autorės jau galima tikėtis visko), bet ir apie bendruomeninę kovą. Todėl konflikto kaip tokio neigimas tiek dvasiniame, tiek visuomeniniame gyvenime gali būti laikomas fundamentalia klaida, iškreipiančia požiūrį į Katalikų Bažnyčios esmę, misiją ir mūsų veikimą joje.
Galiausiai verta atsiminti, kad šv. Joana Arkietė vedė ištisą armiją į kovą, kad šv. Bernardas Klervietis, vienas iš Bažnyčios daktarų, buvo ir vienas pagrindinių kryžiaus žygio įkvėpėjų, kad Prancūzijos karalius šv. Liudvikas IX aktyviai dalyvavo aštuntajame ir devintajame kryžiaus žygiuose. Autorė klausia: „Kas atsitiko, kad kvietimą skelbti Evangeliją bei išsaugoti savo tikėjimą pakeitė tikslas ginti ir kovoti? Nevertinu konkrečių žmonių motyvų ir tikiu jų vidiniu užsidegimu bei krikščionišku nuoširdumu. Vis dėlto man kyla klausimas: ar ne taip atrodo ideologizuotas tikėjimas?“. Galbūt, jei ideologizuotą tikėjimą turėjo tūkstančiai tarpukario tikinčiųjų ir dvasininkų. Paimkite ir paskaitykite tarpukariu leistus žurnalus, kun. Prano Kuraičio, kun. Juozo Lomano, vysk. Kazimiero Paltaroko ir kitų įžymiųjų to meto autorių raštus – bus gerai, jei rasite bent vieną, kuriame aptariant katalikų viešą veikimą nekalbama apie kovą ir tiesos gynimą. Paimkite ir paskaitykite šv. Pijaus X encikliką Pascendi Dominici Gregis, jau minėto popiežiaus pal. Pijaus IX, taip pat įžymiojo katalikų socialinio veikimo skatintojo Leono XIII bei Kristaus Karaliaus šventės įvedėjo Pijaus XI enciklikas ir suskaičiuokite, kiek kartų jose kalbama apie kovą. Ar visi jie turėjo ideologizuotą tikėjimą? Įžymiausi šventieji, doriausi ir gerbiamiausi popiežiai? Nesinori tikėti, kad Toma Bružaitė tą atvirai ir pareikštų. Bet ar ne tai ji padarė savo straipsniu, nors ne „tiesiai šviesiai“?
Iš viso to seka ir atsiribojimas nuo teisingos ir efektyvios Krikščioniškosios kultūros instituto kovos prieš viešą homoseksualizmo sklaidą (beje, tai tiesiog paprastas dar vis neatšaukto Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo gynimas). Čia verta pacituoti mons. Charlesą Pope‘ą: „Tačiau užuot gynę Bažnyčios mokymą ir atkakliai tvirtinę, kad klaidinga priešpriešinti meilę ir tiesą, dauguma katalikų pasiduoda, o nemaža dalis taip pat įtiki, kad meilė gali būti prilyginta paprasčiausiam gerumui. Daugelis priima pasaulio nuomonę, kad Bažnyčia yra negeranoriška ir todėl bloga ar kupina neapykantos. Nesvarbu, kad Jėzus kalbėjo dalykus, kurie, šiuo požiūriu, skamba nemaloniai; nesvarbu, kad Jis dažnai gana atvirai kalbėjo apie nuodėmę (ne vien apie socialinį neteisingumą ar fariziejišką pasipūtimą, bet ir apie ištvirkavimą, svetimavimą, skyrybas, netikėjimą.) Ne, pamirškite visa tai, nes Dievas yra meilė, o meilė – tai gerumas, o gerumas visada yra malonus ir pritariantis. Ši klaida paverčia Jėzų taikiu hipiu ir neteisingai aiškina meilę, prilygindama ją paprasčiausiam gerumui ir besąlygiškam pritarimui.“
Taikliai situaciją įvardino ir rezistentas kun. Robertas Grigas, socialiniame tinkle Facebook taip atsiliepęs apie T. Bružaitės straipsnį: „Pirmiausia tokį karą, atrodo, paskelbė Kristus („Aš atėjau nešti ne ramybės, o kalavijo” – Mt 10, 34) ir per apaštalą Paulių vienareikšmiškai smerkdamas iškrypėlių gyvenimo būdą. Tomai B. & Co reiktų pasirūpinti kartu su KKI tą nesusipratusį Kristų ir jo apaštalus pasiųsti į tolerancijos kursus – kad pagaliau suvoktų, kokia dovana visuomenei yra orientacijų įvairovė, o šeimų gerovei – įvaikinantys homoseksualai. Tik neaišku, ką ten tos Evangelijos apie „mažutėlių papiktinimą“ skiedžia…“
T. Bružaitė svarsto, kad pareigą ginti Bažnyčios mokymą, esą, prisiskyrėme sau. Kaip matome, vietoje to, kad klaustume, ar neprisiskyrėme sau pareigos ginti tikėjimą, vertėtų paklausti, ar Toma Bružaitė (atrodo, kad ir visa Bernardinai.lt redakcija) neprisiskyrė sau privilegijos jo neginti?
