Stojam ir sėdamės plojimų bangose, mirguliuojam artimiesiems per juodai baltus televizorius, persitvarkysim ir gyvensim laisvoje Sąjungoje, ir mes susižvalgom – čia ne koks komunistų suvažiavimas! – liekam sėdėti, o visi stojasi ploti ir žiūri atsisukę kaip į nesveikus, ir kauniečiai pasako ko tikrai norim, tada padovanoja mums atimtą Katedrą ir visi pašėlsta.
Paryčiais dar kalba, nors nieks nebeklauso, ir rūkom išėję į naktį – tada dar rūkydavom – kol sužinom, kas mums lig mirties vadovaus iš tų, kuriuos išgelbėję melsimės jiems už išgelbėjimą, o tavo vaikystės kambarėly motina, kurios nebebus, prisiglaudžia kaip vaikas ir sako – netikėjau, Algiuk, to sulaukti.
Ten mes jauni ir dar matysim, kaip laikas apsisuka ir sugrįžta su nauja jėga, kaip ledas suaiži po kojomis ir apačioj vėl pakyla tamsūs, galingi vandenys, kaip ateina pradžia ir nerimas, kad mūsų yra per mažai…
Daugiau skaitykite laikraštyje „ATGIMIMAS”
