Mums siūloma ratifikuoti ideologizuotą konvenciją

Vytautas Budnikas

Mums siūloma ratifikuoti Stambulo konvenciją.

Jos idėja neginčijamai patraukli: moterį, kaip fiziškai silpnesniąją lytį, reikia saugoti visomis priemonėmis, net ir tokiomis, kurios nenumatytos Konvencijoje. O dėl Konvencijos reikalingumo vis dėlto kyla abejonių…

Kad apsispręstume, pirmiausiai turime nustatyti esmines smurtavimo visuomenėje priežastis, apmąstyti, koks moters vaidmuo mūsų tautos tradicijose ir kultūroje, susitarti dėl smurto teisinio apibrėžimo ir atlikti nacionalinių teisės aktų inventorizaciją.

Švietimo sistema, nacionalinės tradicijos ir moters vaidmuo visuomenėje

Nacionalinėje kultūroje vyrauja moters – motinos, draugės, žmonos, mokytojos, švietėjos aukštinimas ir garbinimas. Moters aukštinimo paradigma įvirtinta ikimokyklinio auklėjimo įstaigų, mokyklų programose, vadovėliuose ir studentų praktiniuose darbuose, t. y. visoje švietimo sistemoje. Jokių smurtą prieš moteris skatinančių ar jį pateisinančių nuostatų lietuvių kultūroje ir tautos tradicijose nėra. Kas kita, jei kalbame apie populiariąją ir reklamos kultūrą, kuri neretai paverčia moterį seksualizuotu objektu, nevengia patyčių ir netiesioginės smurto propagandos. Ši kultūra nėra išaugusi iš mūsų nacionalinių tradicijų. Tai liberaliosios hedonistinės kultūros apraiškos, susijusios su ypač verslo puoselėjamu vartojimo kultu.

Smurto samprata

Praėjusios kadencijos Seime vyko batalijos dėl Vaiko teisių pagrindų įstatymo projekto, kuriame be kitų, buvo siūlomi švelniai tariant keistoki smurto prieš vaiką apibrėžimai. Pvz., siūlyta smurtu laikyti kito asmens nuolatinį nepakankamą pagrindinių vaiko dvasinių poreikių tenkinimą, keliantį grėsmę vaiko pažintinei raidai, arba siūlyta smurtu laikyti vaiko dvasinių poreikių netenkinimą, galintį sukelti pavojų vaiko orumui.

Mūsų šalyje ties skurdo riba gyvena trečdalis šeimų. Vaikai jose auga mažesniame ar didesniame nepritekliuje, todėl ne visada pilnai patenkinami ir pagrindiniai jų poreikiai. Jei siūlytieji apibrėžimai būtų priimti, privalėtume teigti, kad dešimtys tūkstančių vaikų kasdien patiria smurtą, o tėvus laikytume smurtautojais. Taip lengvai išgarsėtume Europoje ir pasaulyje, kaip labiausiai prieš vaikus smurtaujanti visuomenė.

Smurto statistika

Pernai Lietuvoje užregistruota apie 50 tūkst. smurtavimo prieš moteris pranešimų. Tačiau tik dėl penktadalio jų (10 tūkst.) pradedami ikiteisminiai tyrimai, nes dauguma pranešimų nepasitvirtina.

Pagal smurtavimą dėl lyties nukenčia apie 80 proc. moterų ir apie 15 proc. vyrų. Nužudymai, prievartavimai ir kiti sunkūs nusikaltimai sudaro apie 1,1 proc. Dėl kūno sužalojimų naudojant ginklus nukenčia apie 51 proc. moterų ir apie 34 proc. vyrų. Per metus gyvybės netenka 65 moterys ir 60 vyrų. Taigi pagal statistiką negalima teigti, kad smurtavimas prieš kitos lyties asmenį yra išskirtinai vyrų savybė.

Daugiausia smurto proveržių įvyksta tarp partnerių ir sutuoktinių. Per metus dėl jų nukenčia apie 5 tūkst. moterų. Pusė iš jų gyvena kaimuose. Beje, nuo 80 iki 90 proc. šių nusikaltimų padaro neblaivūs asmenys. Kitaip tariant, dažniausia smurto prieš moteris priežastis yra alkoholizmas ir girtavimas. Lietuva pagal alkoholio suvartojimą yra tarp pirmaujančių ne tik Europoje, bet ir pasaulyje.

Galvodami apie moters apsaugą nuo smurto turime įvertinti nepaneigiamą ryšį tarp girtavimo ir smurto. O girtavimas bei alkoholizmas nėra teisės problema, tai socialinė visuomenės liga, kurią sukelia žemas pragyvenimo lygis, iš to kylanti menka savivertė, perspektyvos nebuvimas, skurdas ir socialinė atskirtis.

Pusė smurtavimo prieš moteris atvejų užfiksuojami kaimo vietovėse, kuriose, beje, daugiausia ir savižudybių, nes būtent šalies provincijoje didžiausias nedarbas, socialinė atskirtis ir masiškai girtaujama.

Oponentų teiginys, kad smurtaujama ir pasiturinčiose bei materialiai apsirūpintose šeimose, nepaneigia bendros statistikos ir reiškinio ištakų.

Kaip vieną svarbiausių dabarties visuomenės problemų skurdą ir socialinę atskirtį įvardijo ir Europos žmogaus teisių asociacija (AEDH) praėjusius metus paskelbusi kovos su skurdu metais. Šiemet ji paskelbė manifestą, kuriame, be kita ko, teigiama, jog dėl nekontroliuojamos globalizacijos ir neteisingos valstybių socialinės-ekonominės politikos- socialinė atskirtis ES pastaruoju metu didžiausia po Antrojo pasaulinio karo.
Tai, kad ignoruodami esmines smurtavimo priežastis, kartu rodome didelį susirūpinimą dėl to paties smurto, leidžia manyti, kad susirūpinimu nesąžiningai siekiame pridengti esmines valstybės ir visuomenės bėdas.

Teisės aktai draudžia bet kokį smurtą

Nacionaliniai teisės aktai visiškai atitinka tarptautines teisės normas – visuose jų įtvirtinta piliečių laisvė ir lygybė prieš įstatymus nepriklausomai nuo lyties ar lytinės orientacijos.
Konstitucija nustato, kad „įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms visi asmenys lygūs“, „žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties…“. Šis nediskriminavimo, laisvės ir lygybės principas įtvirtintas daugelyje Konstitucijos straipsnių. Taigi joje nėra jokių asmens ar asmenų grupės diskriminavimo nuostatų, juolab dėl lyties ar seksualinės orientacijos.

Tas pat pasakytina apie Baudžiamąjį, Civilinį ir Administracinių teisės pažeidimų kodeksus, kurie nustato atsakomybę už diskriminaciją. Lygios piliečių teisės įtvirtintos ir Civiliniame kodekse. Administracinių teisės pažeidimų kodeksas taip pat deklaruoja „visų piliečių lygybę prieš įstatymą nepriklausomai nuo lyties“ Lygybę ir vienodas teises užtikrina Baudžiamojo proceso ir Civilinio proceso kodeksai bei Administracinių bylų teisenos įstatymas.

Taigi svarbiausi nacionaliniai teisės aktai užtikrina praktinį konstitucinio lyčių lygybės principo įgyvendinimą, kuris yra deklaruojamas Stambulo konvencijos preambulėje. Todėl panaikinti moterį diskriminuojančius įstatymus, kaip to reikalauja Konvencijos 4 str.2 dalis, nereikia, nes tokių įstatymų nacionalinėje teisėje paprasčiausiai nėra.

Dar daugiau, mūsų valstybėje jau veikia du kovos su diskriminacija įstatymai – Lygių galimybių įstatymas ir Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas. Minėti įstatymai atitinka tarptautines teisės normas. Abiem įstatymais siekiama įgyvendinti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas moterų ir vyrų lygias teises, draudžiama bet kokia diskriminacija dėl asmens lyties.

Prieš šešerius metus buvo priimtas Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas, kuris nustato smurto prevencijos priemones, pagalbos centrų veiklą, pagalbą smurtą patyrusiems asmenims, atsakomybę už smurtavimą artimoje aplinkoje, visuomenės teisinį švietimą ir daugelį kitų dalykų.

Be to Lietuvoje veikia Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba, Lygių galimybių institutas, Lygių galimybių plėtros centras ir daugybė kitų nevyriausybinių organizacijų, kurios rūpinasi smurto prieš moteris artimoje aplinkoje prevencija.
Taigi visuomenė susiduria ne su teisės aktų trūkumu, o su jų įgyvendinimo problema. Šiuo požiūriu Konvencijos ratifikavimas vargu ar įtakotų smurto artimoje aplinkoje prevenciją.

Konvencijoje daug ideologinių nuostatų

Visuomenė nuogąstauja dėl neaiškių ir prieštaringų Konvencijos nuostatų. Pirmiausia dėl netikslaus Konvencijos vertimo į lietuvių kalbą, nes kai kurių Konvencijoje naudojamų sąvokų apskritai nėra lietuviškame tekste, nors yra Konvencijos tekste anglų ir prancūzų kalbomis.

Daugeliui nėra aiški Konvencijos 3 str. nuostata, kurioje nurodoma, kad smurtas prieš moteris dėl lyties – tai smurtas, kuris nukreiptas prieš moterį. Bet Konvencijos 4 straipsnyje valstybė įpareigojama užkirsti kelią diskriminacijai dėl seksualinės orientacijos ir lytinės tapatybės. Tai iš esmės keičia Konvencijos tikslus. Aiškinamajame rašte teigiama, kad smurtas šeimoje apima „tik lytinių partnerių smurtą ir skirtingų kartų smurtą, kuris paprastai vyksta tarp tėvų ir vaikų„, bet iš Konvencijos turinio matyti, kad diskriminacija dėl lyties tapatybės netoleruotina ne tik šeimoje, bet ir mokykloje, darbe bei kitur. Tampa neaišku, kodėl Konvencija pavadinta „Smurto prieš moteris ir smurto šeimoje prevencijos ir kovos su juo” konvencija?

Problemiškas konvencijos 3 straipsnio a) punktas, kuriame nurodoma, jog smurtas prieš moteris reiškia „visus smurto veiksmus, dėl kurių moterys gali patirti psichologinę arba ekonominę žalą”.

Neatsitiktinai pranešimo pradžioje paminėti teisėkūros eksperimentai dėl smurto sampratos Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme. Ir šiuo atveju, ratifikavus Konvenciją, į jos teisinį lauką pateks daugiau kaip trečdalis šalyje nepritekliuje gyvenančių šeimų ir jose gyvenančios moterys.

Čia dera dar kartą priminti, kad trečdalis šeimų gyvena ties skurdo riba, kad 26 proc. šeimų turimi būstai nėra pakankamai šildomi, 12 proc. jų dėl pinigų stokos negali laiku sumokėti komunalinių mokesčių, apie 19 proc. net kas antrą dieną neišgali nusipirkti mėsos, o šeimų, kurios negali sumokėti neplanuotų išlaidų yra net 55 proc.

Akivaizdu, kad tokiose šeimose gyvenančios moterys kasdien patiria ekonominį ir socialinį pažeminimą, kurį vienareikšmiškai galima prilyginti ekonominiam ir psichologiniams smurtui. Tik šiuo atveju smurtautoja yra valstybė. Tad kyla klausimas, ar valstybė pagal Konvenciją taptų atsakinga už tokio pobūdžio smurtą? Akivaizdu, kad įsipareigodama naikinti smurtavimo priežastis, valstybė nuo pat pasirašymo dienos Konvenciją pažeis, nes neužtikrins smurtavimo priežasčių panaikinimo. Dar daugiau, valstybė pati „smurtaudama“ prieš savo piliečius, privalės bausti juos už smurtavimą.

Jau dabar egzistuoja milžiniškas atotrūkis tarp valstybės viešų deklaracijų ir realaus visuomenės gyvenimo. Dėl valstybės negebėjimo garantuoti piliečiams jų konstitucines teises Lietuva kas mėnesį praranda po 4 tūkstančius emigruojančių žmonių. Tokiu būdu per nepriklausomybės metus netekome trečdalio gyventojų.

Konvencija nėra pajėgi įgalinti valstybę pašalinti gyventojų skurdą ir socialinę atskirtį. Šiuo požiūriu kai kurios Konvencijos nuostatos galbūt priimtinos ekonomiškai išsivysčiusioms šalims, bet jos absoliučiai nedera su kasdienine daugumos moterų aplinka Lietuvoje.

Ir dar. Abejotina galimybė yra įgyvendinti 3 str. straipsnio nuostatą, reglamentuojančią galimą psichologinę žalą ar kitokias kančias – neišvengiamai teks teisiškai reglamentuoti ir tokio smurtavimo veiksmų vertinimą, pasitelkiant psichologijos ir psichiatrijos mokslą. O šioje srityje Lietuva turi itin skaudžią sovietmečiu sukauptą piktnaudžiavimo psichiatrija patirtį. Mums tenka ypatingas rūpestis, kad ši „patirtis“ nebepasikartotų.

Neaiški Konvencijos preambulėje yra moterų ir vyrų lygybės de jure ir de facto įgyvendinimo idėja. Konvencija preambulėje įvardijamas tikslas sukurti substancinę (lietuviškai išversta „realią“) vyro ir moters lygybę. Tačiau substancinė lygybė gali būti suprantama ir kaip vyro bei moters socialinių lyčių, socialinių vaidmenų suvienodinimas, sulyginimas, o tai iš principo prieštarauja vyro ir moters prigimties biologinei substancinei skirčiai.

Ką reiškia šis lygybės principas nepaaiškina ir Konvencijos 4 straipsnis. Numanoma, jog tai reikalavimas suvienodinti jų socialinius vaidmenis, o ne harmonizuoti vyro ir moters socialinę padėtį. Tačiau substancinė vyro ir moters lygybė, kaip jau minėta, yra tiesiog negalima, neįmanoma, nes gamtinė skirtis neįveikiama.

Konvencijos 12 str. 1 dalyje imperatyviai siūloma keisti stereotipinius vyrų ir moterų vaidmenis. Tačiau nėra pateikiama alternatyva. Kol nėra apibrėžtų nestereotipinių vyriškumo ir moteriškumo standartų, faktiškai neįmanoma nustatyti, kada stereotipiniai standartai atitinka socialinės lygybės reikalavimus, o kada neatitinka.

Konvencijos 12 straipsnio 5 dalyje nekorektiškai vartojamas terminas vadinamoji „garbė“. Asmens garbės ir orumo suvokimas remiasi jo įsitikinimais, religija, auklėjimu, savo socialinio vaidmens supratimu. Šis straipsnis neigia universalią žmogaus teisę turėti savo orumą pagal savo supratimą ir pasaulėžiūrą.

Kontraversiška ir kita šio straipsnio nuostata, kuris įpareigoja pakeisti formaliojo švietimo bei mokymo programas, įtraukti į jas socialinės lyties, lytinės orientacijos, lyties tapatybės ar kito statuso aspektus. Tokia užduotis teisiniu požiūriu sunkiai įgyvendinama – sunku įsivaizduoti, kaip valstybė įtrauks į mokymo programas socialinės lyties ar kito statuso aspektus nepažeisdama konstitucinės piliečių įsitikinimų laisvės ir tėvų arba globėjų teisės auklėti vaikus pagal savo dorovinius ir religinius įsitikinimus (Konst. 26 str.).

Kvietimas baimei

Dar problemiškesnis Konvencijos įpareigojimas valstybę skatinti vyrų ir moterų socialinio ir kultūrinio elgesio pokyčius, išnaikinti tradicijas ir praktiką, grindžiamą stereotipiniais moterų ir vyrų vaidmenimis. Pastarąjį įpareigojimą apskritai sunkoka vertinti smurtavimo kontekste, nes tautos papročiai ir tradicijos paprastai siejamos su tautos tapatybe, kultūrinių, istorinių ir dvasinių vertybių puoselėjimu.

Abejotina Konvencijos 27 str. straipsnio nuostata dėl kiekvieno asmens pareigos pranešti kompetentingoms institucijoms, jeigu jis mano, kad bus vykdomas bet koks fizinis, emocinis ar psichologinis smurtas. Mat smurtu laikomas ir seksualinis priekabiavimas – bet kokios formos nepageidaujami seksualinio pobūdžio žodiniai, nežodiniai veiksmai, orumo pažeminimas, žeminanti ar užgauli aplinka. Taigi jei asmuo įžvelgia bent vieną iš galimų tokio smurto apraiškos formų, jis įgyja pareigą pranešti kompetentingai institucijai apie būsimą „nusikaltimą“. Tokia „pareiga“ neišvengiamai pakeis nusikalstamų veikų vertinimo sistemą, išbalansuos žmonių tarpusavio santykius, nes ir sovietmečiu gana dažnai žmonės represinėms struktūroms buvo įskundžiami dėl pažiūrų.

Ratifikavus Konvenciją svarbią įtaką Lietuvos teismų praktikai turėtų 47 straipsnio nuostata, kurioje nurodoma, kad skiriant bausmę valstybės teismai privalėtų atsižvelgti į „kitoje Šalyje priimtus galutinius nuosprendžius„.

Tačiau kitų valstybių teismai nėra Lietuvos teisinės sistemos dalis, tad ir jų sprendimai negali būti mūsų sistemos dalimi. Tai prieštarautų Konstitucijai, Konstitucinio teismo įstatymui, Teismų įstatymui.

Netgi Europos Sąjungos teisės aktai negali prieštarauti valstybės Konstitucijai, o ES direktyvos ir reglamentai, kurie yra Lietuvos teisės sistemos dalis, į Lietuvos teisės sistemą buvo įtraukti Konstituciniu aktu ir atitinkamomis Konstitucijos pataisomis.

Todėl valstybės įsipareigojimas Konvencijos pagrindu keisti įstatymus ir Lietuvos Respublikos Konstituciją yra tiesiogiai susijęs su piliečių įsitikinimų laisvės ir atitinkamai su valstybės suvereniteto apribojimu, nes įstatymų leidėjas turės priimti sprendimą ne tik dėl teisinių, bet ir dėl vertybinių dalykų. Šiuo atveju demokratijos sąlygomis, skirtingai nei totalitarinėje valstybėje, yra privaloma atsiklausti visuomenės nuomonės, t.y. surengti visuotinį referendumą, nes Konstitucijai visi įstatymai turi paklusti ne tik dėl to, kad ji turi aukščiausią juridinę galią, bet ir dėl to kad ji įkūnija teisę – tautos valią, privalomą ne tik piliečiams bet ir pačiam įstatymų leidėjui.

Visą pranešimo tekstą galima perskaityti ČIA

Detalios pastabos dėl Konvencijos turinio liet.k.ČIA

Detalios pastabos dėl Konvencijos turinio anglų k. ČIA