Mus, vietinius, bando išstumti iš mūsų pačių aplinkos

Goda Juocevičiūtė | Veidaknygė

Praėjusią savaitę ir vėl eilinį kartą kavinėje negalėjau su aptarnaujančiu personalu susikalbėti lietuviškai. Bet pirmą kartą išdrįsau atsisakyti bendrauti užsienio kalbomis. Įsivaizduokite, iki kiek DAvedė!

O buvo taip. Ateinu, galvoju, išbandysiu kavinę, kurioje dar nebuvau. Pasiteiravau kažko, o man mergina: „Ja neponemaju po litovski, govorite po ruski“. Tyčia sakau: „A ja neponemaju po ruski“. Tada ji: „Can you speak in English?“ Atsakiau: „No“ ir išėjau nieko neužsisakiusi. Išėjau neatlaikiusi spaudimo savo gimtajame mieste gimtojoje šalyje su aptarnaujančiu personalu kalbėti ne gimtąja kalba.

Nes vat galvoju, ar pasaulyje dar yra bent viena tokia kita šalis, kurioje padavėjai reikalautų klientų kalbėti ne vietine, o jų pačių kalba. Tarkim, ar įsivaizduojate, kaip Londone ateina britė senjorė į kavinę užsisakyti arbatos su pienu, o jai sako: „Ja neponemaju po angliski, govorite po ruski“. O Norvegijoje būtų tokia įmanoma situacija? O Italijoje? Lenkijoje tikrai būtų neįsivaizduojama, kad kažkas lenką klientą skatintų kalbėti svetima kalba. O, tarkim, Rusijoje sutiktų maskvietis su už baro stovinčia barista kalbėti lietuviškai? Arba ukrainietis Kijeve arba baltarusis Minske sutiktų padavėjai atsakyti lietuviškai ir mokytis lietuvių kalbos, jei ji motyvuotų, kad vis tiek šios žemės kadaise priklausė Algirdasui ir Vytautasui?

Nemanykite, kad esu slavofobė. Tikrai ne. Net ne rusofobė esu. Turiu draugų rusų kilmės, parkuose vedžiodama šunį daug bendrauju su naujaisiais atvykėliais jiems patogia rusų kalba, nors ir sunkiai dėlioju žodžius. Bet privatus, savanoriškas bendravimas tarp žmonių yra visiškai kas kita nei aptarnavimo sfera ir komunikacija viešojo maitinimo įstaigose, prekybos centruose, krautuvėse tarp nepažįstamųjų kliento ir pardavėjo. Tai ne šiaip principo reikalas. Tai – elementarios abipusės pagarbos reikalas.

Jau seniau Delfyje nuomonių ringe rašiau, kad pažįstu afrikiečių ir net kinų, kurie laisvai kalba lietuviškai arba stengiasi kalbėti lietuviškai. Jie greičiau išmoksta lietuvių kalbą nei čia jau dvejus metus gyvenantys „pabėgėliai“ iš buvusios LDK teritorijų.

Vis pagalvoju, ar neateis toks metas, kai vienas kasininkas arba padavėjas prašys su juo kalbėti marathi, kitas – farsi kalba, dar kitas – uzbekiškai? Turbūt neateis toks metas. Nes pastebėjau, kad net tarp taksi vairuotojų daugėja jaunų egzotinės išvaizdos migrantų, kurie, kad ir sunkiai, kad ir su akcentu, bet jau taria svarbias frazes lietuvių kalba. Kebabų pardavėjai irgi. Tačiau tik ne mūsų kaimynai rusakalbiai. Toks įspūdis, kad ne jie integruojasi pas mus, o mes turime integruotis į jų visuomenę Vilniuje!

Kol įsigalios tik šviežiai priimtas reikalavimas 2026 m. aptarnavimo sferoje dirbantiems migrantams mokėti ką nors pasakyti lietuviškai, jau lietuvių kalbos gali nebelikti! Todėl siūlau tiesiog nebesilankyti ten, kur jūsų neaptarnaus su lietuvių kalba. Ne konfliktuoti siūlau, ne skundus rašinėti, ne moralizuoti atvykėlių, o tiesiog, nesulaukus lietuvių kalbos, mandagiai išeiti iš tokios vietos. Nes o ką daryti, jei mus, vietinius, kažkas bando išstumti iš mūsų pačių aplinkos?