ALFONSAS SVARINSKAS – LIETUVIŲ KATALIKŲ BAŽNYČIOS IR TAUTOS
GARBĖ. SKIRIAMA MONSINJORO ŠIMTMEČIUI
2025 metais minėsime Lietuvos laisvės kovotojo, triskart politinio kalinio, partizanų ir Lietuvos kariuomenės vyriausiojo kapeliono, pulkininko, Partizanų parko įkūrėjo monsinjoro Alfonso Svarinsko (1925–2014) šimtąsias gimimo metines. Jis „Nepriklausomybės sąsiuvinių“ „Mūsų didieji“ gretoje. Šia proga spausdiname monsinjoro A. Svarinsko auto-biografiją, parengtą išrinkus jį Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatu 1991 m. rugsėjo 15 d.; 1989 m. rugpjūčio 22 d. susitikime su JAV Prezidentu Ronaldu Reiganu pasakytą kalbą ir Vytauto Sinicos kalbą prie A. Svarinsko kapo Lietuvos laisvės kovotojų atminimo šventėje 2024 m. liepos 14 d.
Monsinjoro Alfonso Svarinsko autobiografija
Gimiau 1925 metų sausio 21 dieną Ukmergės apskrities, Deltuvos valsčiaus, Kadrėnų kaime ant smėlėto Šventosios upės kranto. Ir pamėgau, pamylėjau vargdienio dūmas. Tėvai – vidutiniai ūkininkai, giliai religingi ir sąmoningi lietuviai. Pirmoji mokytoja buvo senelė, mokė iš maldaknygės. Vėliau mokiausi Vidiškių, Ukmergės ir Deltuvos pradžios mokyklose, Ukmergės Antano Smetonos gimnazijoje. 1942 metais nuvažiavau į Kauno kunigų seminariją. Turėjau gerus patriotus mokytojus ir pradžios mokykloje, ir gimnazijoje. Jie mane mokė mylėti ir Dievą, ir Tėvynę. Ir Tėvai, ir Mokykla, ir Bažnyčia mokė viena kryptimi. Ypač praplėtė akiratį Kunigų seminarija, nes ji vokiečių okupacijos metais buvo Kauno inteligentijos centras.
Į pogrindžio darbą įsitraukiau dar gimnazijoje. Seminarijoje vedėme planingą laisvės kovą. Ir 1946 metų pavasarį KGB pradėjo persekioti. Teko pereiti į pogrindį. Gruodžio mėnesį buvau areštuotas. Po trijų mėnesių žiaurių tardymų ir kankinimų karo tribunolas nuteisė pagal Rusijos Federacijos BK 17-58 1a-11 straipsnį 10 metų darbo pataisos lagerių ir 5 metus be teisių. Taigi, per tą laiką negalėjau būti „išrinktas“ sovietų prezidentu. Maskva pagal mano skundą dėl kankinimų teismo sprendimą panaikino ir perdavė naujam tardymui. Šį sykį jau nebekankino, bylos nesudarė ir 1948 metais balandžio mėnesį Maskvos OSO pagal tą patį straipsnį nuteisė vėl 10 metų.
Šiaurės užpoliarė, nežmoniškos lagerių sąlygos apdovanojo plaučių džiova. Bet, ačiū Dievui, gyvybę išsaugojau ir 1956 metais grįžau į Lietuvą. Tada buvo politinis atlydis, galėjau dirbti kunigu Kulautuvoje ir Betygaloje. Bet ir vėl moksleiviai mane įtraukė į savo draugiją. Kuo galėjau, jiems padėjau: auklėjau tautine ir religine dvasia. 1957 metais per Kūčias padarė kratą ir paėmė Adolfo Šapokos istoriją bei keletą senų knygų, išleistų Nepriklausomoje Lietuvoje. 1958 metais areštavo ir vėl šešeri metai už antimarksistinės, antisovietinės literatūros laikymą. Šį kartą pagal LTSR BK 68 straipsnį.
Mordovijoje už veiklą lageryje už akių 1961 metais buvau nuteistas LTSR Aukščiausiojo teismo, pripažintas kaip „osobo opasnyj recidivist“ ir buvau įgrūstas į Mordovijos lagerių kalėjimą, kuris vadinosi „Kamenyj mešok“. Kūrendavo žiemą kas antrą dieną, praustis ir į klozetą – tik vieną kartą per dieną, gerti – tik pusė litro dienai.
Turėjau daug puikių draugų: Abezėje – profesorius Levas Karsavinas, generolas leitenantas Jonas Juodišius, vyskupas Pranciškus Ramanauskas ir kiti. Mordovijoje: kanauninkas Petras Rauda, arkivyskupas (vėliau kardinolas) Josifas Slipyj. Ir taip konclageryje veltui laiko neleidau, galėjau studijuoti ir augti Dievo ir Tėvynės meilėje.
Antrą kartą grįžus leido dirbti kunigu tik po 20 mėnesių ir buvau nuolatinėje KGB priežiūroje. Dirbau Miroslave (Alytaus rajonas), Kudirkos Naumiestyje ir Igliaukoje, kartu aptarnaudamas ir Patilčių parapiją. 1976 metais buvau išvarytas į Viduklę ir 1983 metais vėl areštuotas bei nuteistas 10 metų (penki lagerio ir trys trėmimo).
Bendradarbiavau Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikoje ir 1979 metais drauge su kitais kunigais sukūrėme Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą (TTGKK).
1983 metais patekau į Permės lagerius. Kalinių buvo nedaug, bet M. Gorbačiovas sugebėjo rafinuotai kankinti ir prievartauti kalinius. Ir vėl pagrindinis kaltinimas – katalikiškojo jaunimo atplėšimas nuo okupantų ideologijos.
TTGKK savo pareiškimais pasiekė aukščiausius politinius ir dvasinius autoritetus. Todėl visiškai suprantamas sovietų pyktis ir noras opoziciją sunaikinti.
1988 metais JAV Prezidentas Ronaldas Reiganas, lankydamasis Maskvoje, paprašė M. Gorbačiovą mane paleisti. Ir tų pačių metų rugpjūčio 23 d. buvau ištremtas į užsienį – į Vokietiją iki sovietų imperijos galo. Po dvejų metų, aplankęs lietuvių kolonijas visame pasaulyje ir susitikęs su daugeliu pasaulio veikėjų, grįžau į Lietuvą.
Dirbau kardinolo Vincento Sladkevičiaus kancle-
riu, vyriausiuoju Lietuvos kariuomenės kapelionu, 1991 m. rugsėjo 15 d. buvau išrinktas į Aukščiausiąją Tarybą. Nuo 1987 metų buvau kunigu pagalbininku Kauno Prisikėlimo bažnyčioje ir įgulos bažnyčios rektoriumi, o nuo praeitų metų esu Kavarsko bažnyčios klebonas. Turiu progos guosti ir mokyti paprastus žmones, per okupaciją nuskurdintus ir dvasiškai sužalotus.
Jau man 75 metai. Mano gyvenimo saulutė jau leidžias. Dėkoju Dievui už nueitą kelią. Nenorėčiau jo keisti ar kam atiduoti. O reikalui esant, galėčiau eiti kapelionu į kalėjimus ar lagerius. Tikiu, kad Lietuva anksčiau ar vėliau atgaus visišką laisvę ir nepriklausomybę.
Monsinjoro Alfonso Svarinsko kalba susitikime su JAV prezidentu Ronaldu Reiganu
1989 m. rugpjūčio 22 d., Los Andželas.
Dievo Apvaizda atvedė mane į didžiąją Laisvės šalį – JAV, kurioje rado prieglobstį ir duonos milijonai nuskriaustųjų, tarp jų ir šimtai tūkstančių mano tautiečių lietuvių, kurie gelbėdami savo gyvybes atbėgo į šį kraštą nuo rusų carinės savivalės ir nuo raudonųjų imperialistų.
Aš esu praleidęs sovietų konclageriuose tik dvidešimt vienus metus. Esu vienas iš tų, kurie likome gyvi, vienas iš tų nedaugelio, kurie patekome į Laisvąjį pasaulį. Todėl kalbėsiu ne tik savo, savo draugų vardu, bet ir tų, kurie užmigo Viešpatyje Golgotos kelyje, vardu.
Pone Prezidente, Jūsų pirmtakas Džimis Karteris (Jimmy Carter) pirmasis pradėjo kalbėti apie žmogaus teises, o Jūs teisių problemą iškėlėte iki JAV valstybinės politikos lygio.
Per aštuonerius prezidentavimo metus Jūsų žodžiai (nors, rodos, sovietai tik du kartus perdavė visą Jūsų kalbų tekstą) teikė šimtams politinių kalinių ir tremtinių, milijonams pavergtųjų tautų šviesos ir laisvės spindulių.
Milijonai dėkingi Jums, pone Prezidente, už labai taiklią definiciją – „Blogio imperija“. Šia aptartimi Jūs pasistatėte sau gražiausią paminklą pavergtųjų ir nuskriaustųjų širdyse.
Jūs pirmasis iš užsienio vadovų, besilankančių Maskvoje, priėmėte disidentus, tarp jų ir du lietuvius, ir padrąsinote juos. Jūs parodėte jiems šilumą ir pagarbą („savieji“ jiems siūlydavo tik kalėjimus ir lagerius), suteikėte naujos jėgos ne tik jiems, bet ir šimtams jų draugų visoje sovietų imperijoje tęsti toliau garbingą kovą už žmonių ir tautų išsivadavimą
iš Blogio imperijos.
Ačiū Jums, pone Prezidente, kad Jūs ne kartą paminėjote ir mano pavardę. O juk ją įsiminti it tiksliai ištarti ne taip lengva.
Ačiū už Pavergtųjų tautų savaitę, kuri paskelbta Pabaltijo tautų vardu plačiajame pasaulyje. Ypatinga padėka JAV vyriausybei, kad nepripažino Pabaltijo tautų inkorporavimo į Sovietų Sąjungos sudėtį. Ši moralinė pagalba įgalino mus, pabaltijiečius, iki šių dienų tęsti kovą su nepalyginti gausesniu priešu. Dievas laimino Dovydą prieš Galijotą. Mes tikime, kad Dievas palaimins ir mūsų kovą. Juk mes norime tik vieno: Laisvės ir savo žemėje būti šeimininkais.
Tegul visagalis Dievas atlygina Jums, pone Prezidente, gera sveikata, visokia palaima ir ilgu amžiumi. O mes ir toliau lydėsime Jus malda ir palaimos žodžiu.
Ir ginkite nuskriaustuosius visais galimais būdais. Jūsų pastangas Dievas palaimino: apie šešis milijonus politinių kalinių ir tremtinių sovietai paleido. Deja, dar ne visus. Dar daug kenčia lageryje ir tremtyje. Ir paleistieji nereabilituoti: jie negali prisiregistruoti ir gauti tinkamo darbo. Kenčia ir mano draugai, kurie paliko Uraluose VS389/35. Ačiū ir Niujorko korespondentui ponui Rozentaliui, kuris savo straipsniais išviešino politinių kalinių kančias. Rytoj visos pavergtos Pabaltijo tautos ir Lietuva savo tėvynėje ir visame pasaulyje, kur tik yra nublokšti mūsų tautos žmonės, minės gėdingo, nusikalstamo Molotovo–Ribentropo pakto 50-ąsias metines.
Per aštuonerius metus Uralo politiniai kaliniai švęsdavom Jūsų gimimo dieną. Nors buvo griežtai draudžiama rinktis didesnėmis grupėmis, bet visgi susirinkdavom būreliais vienminčių prie stalo barakuose, išsivirdavom po pusę puodelio arbatos (per mėnesį duodavo 50 gramų arbatžolių). Vienas kalinys pasakydavo kalbą, su pagarba ir dėkingumu minėdamas Jūsų vardą, ir pakeldavom tostą į Jūsų sveikatą.
1986 metais Jūsų vardines švenčiau KGB izoliatoriuje su vienu inžinieriumi žydu, puikiu žmogumi, sėdinčiu lageryje daugiau negu 14 metų, Leonidu Lukmanu. Neturėjom arbatos, prisipylėme aliumininius kalinio puodelius virinto vandens ir pakėlėme tostą už didįjį Žmogų, kurį šiandien turiu progą asmeniškai pamatyti ir padėkoti Jam. Ir taip kasmet – švęsdami JAV Prezidento Ronaldo Reigano ir akademiko Andrejaus Sacharovo gimtadienius.
Naujųjų 1988 metų išvakarėse, tuojau po M. Gorbačiovo kalbos, Maskvos televizija perdavė JAV Prezidento Ronaldo Reigano kalbos visą tekstą. Daugelis kalinių palydėjo ilgais plojimais labai šiltą ir žmonišką Prezidento kalbą. Šių ovacijų nesulaukė lagerių šeimininkas M. Gorbačiovas.
Uralo politiniai kaliniai buvo labai susirūpinę, ar naujasis JAV vadovas tęs Prezidento Ronaldo Reigano kovos už žmogaus teises politiką. Ir labai apsidžiaugėm sužinoję, kad Respublikonų partija iškėlė į JAV prezidentus Džordžą Bušą (George Bush) ir Deną Kveilą (Dan Quayle). Ir tuojau pat mes, Uralo politiniai kaliniai, nubalsavome už juos. O mūsų maldos, sujungtos su kančia, matyt, pasiekė Dangų ir Dievas paskatino amerikiečius pasekti mūsų pavyzdžiu.
Tegul Dievas laimina naujos Amerikos administracijos darbus ir žygius. Amerika ir tik Amerika gali išgelbėti tautas iš baisiausios komunistų vergijos. O man Dievas gausiai atlygino už ilgametę kančią: keturis kartus buvau sutikęs didįjį Popiežių Joną Paulių II, JAV viceprezidentą Deną Kveilą (Senato rūmuose jis man įteikė Pueblo žymenį) ir dabar Jus, Pone Prezidente.
Dievui laiminant, gyvuokite ilgiausius metus.
