Respublika.lt
Parengė Jurga Drungilaitė.
Žinomas politologas, prof. Algis Krupavičius, teismo nuteistas už plagijavimą (nes kartu su kolege viešai išleido mokslinį darbą, kuriame esą panaudojo kito autoriaus kūrinio dalis), neslepia nuostabos dėl tokio verdikto absurdiškumo. Visų pirma dėl to, kad yra apkaltintas plagijavimu kūrinio, kurio nė nebuvo – tą pripažįsta ir pats „apvogtasis“, įskundęs profesorių. Tad A.Krupaviči1aus istorija paskatino pakalbėti apie mūsiškąją (ne)teisingumo sistemą apskritai.
Pradžiai – šiek tiek statistikos tiems, kas su lietuviška teisėsauga dar nėra artimai susidūrę. Kas Ją pažino, savo išvadas seniai pasidarė. Dažniausiai neigiamas, nes, pasak
„Vilmorus“ apklausos, teismais pasitiki vos kiek per 20 proc. gyventojų. Tą statistiką vienoje viešoje diskusijoje pateikė advokatas Rimas Andrikis. Lietuvoje kasmet yra nekaltai nuteisiama maždaug apie 400 asmenų. Kadangi jie dažniausiai turi šeimas, tai į tą „teisingumo“ mėsmalę patenka ir jų šeimų nariai. Tad jei nekaltai nuteistuosius sudėtume į bendrą skaičių su jų šeimų nariais, tai kasmet turėtume jau maždaug po 1000 ar net daugiau.
Savo bylinėjimąsi A. Krupavičius vadina beveik „chrestomatiniu galimai falsifikuotos bylos atveju“, kuris prasidėjo visai nekaltai. Beveik identiškai kaip garsaus rusų astrofiziko Nikolajaus Kozyrevo istorijoje. Toji vyko 1936 m., kai Kozyrevas buvo suimtas, o 1937 m. jau buvo nuteistas dešimčiai metų nelaisvės. Rašytojas S. Dovlatovas taip aprašė Kozyrevo procesą: „Jį apkaltino bandymu pavogti Volgos upę. Tai yra, tiesiogine prasme vogti iš Rusijos – į Vakarus. Vėliau pats Kozyrevas sakė: „…kai buvo suformuluotas kaltinimas, nusijuokiau. Bet kai buvo paskelbtas nuosprendis, tai nebuvo juokas“.
Prof. A. Krupavrčius apkaltintas „eterio“, tiksliau – tariamos autorystės vagyste, kur nei kūrinio, nei autoriaus niekada nebuvo. Jo reakcija buvo lygiai tokia pati kaip Kozyrevo, kad čia tiesiog absurdas. Ir skirtumas nuo Kozyrevo iš esmės yra vienas, kad A. Krupavičius dar nėra suimtas ir įkištas už grotų. Bet kad nusikaltėlis, tai Kauno „teisingumui“ yra daugiau nei aišku.
Teisminių procesų mechanika
Perėjęs visą mūsų teisinės sistemos mėsmalę, A. Krupavičius turi ką pasakyti apie mūsų teismų praktiką.
„Pirmas žingsnis – esate įtariamasis. Kad per maža nepasirodytų, jau šioje stadijoje naudojama įbauginimo korta per kaltumo prezumpciją. LR Konstitucijos 31 str. sako, kad turėtų būti priešingai. Bet tikrovė yra kitokia. Bet kuris teisingai ar neteisingai įtariamas gauna pasikartojantį grėsmingą įspėjimą: „Be pateisinamos priežasties neatvykęs pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, prokurorą ar į teismą šaukiamasis vadovaujantis LR baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 142 straipsniu gali būti atvesdinamas. Be svarbios priežasties neatvykęs […] vadovaujantis BPK 163 straipsniu gali būti nubaustas iki trisdešimties minimalių gyvenimo lygių (MGL) dydžio bauda“.
Prokurorė, lygiai kaip ir kontrolierius, patikrinti skundo autoriaus „kaltinimų“ pagrįstumo net nesiteikė.
Ikiteisminiame tyrime visi turime teisę paprašyti, kad pakviestų liudytojus, kurie galėtų paaiškinti, kas ir kaip būta. Bent keletą jų prašiau kviesti liudyti ikiteisminiam tyrimui paskirtos prokurorės. Bet scenarijus buvo kitas. Kokie dar liudininkai? Kam jų reikia? Juk turime Akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus „tyrimą“. Jame „tyrė“ galimą plagiatą, o ikiteisminio tyrimo objektas yra autorystės vagystė. Kad tas kontrolierius negali tirti ir niekada neatliko jokių autorystės tyrimų, tai čia nieko tokio. Be to, prokurorė, lygiai kaip ir kontrolierius, patikrinti skundo autoriaus „kaltinimų“ pagrįstumo net nesiteikė“, – pasakojo A. Krupavičius.
Tiesa, tarp jo kolegų būta optimistų. Vienas jų, beje, irgi profesorius, logiškai dėstė, kad ikiteisminis tyrimas „viską privalės vertinti būtent pagal baudžiamojo proceso kodeksą, o Krupavičiaus istorijoje jokių baudžiamųjų veikų objektyviai nėra. Jie pasakys – nusikaltimo sudėties nėra, o etika yra už baudžiamosios teisenos ribų“.
„Deja, tas optimizmas pasirodė tik iliuzija, – sakė A. Krupavičius. – Jokio ikiteisminio tyrimo iš esmės nebuvo. Jei teisminiame procese tampate kaltinamasis, tuomet šalia bauginimo apie atvesdinimus, baudas, dar pridedamas asmens terorizavimas. Jį galima vadinti ir psichologiniu smurtu. Jo būdai paprasti. Jums į namus nešami šaukimai atvykti į teismo posėdžius. Jie įteikiami šaukiamajam pasirašytinai. Kai vokas su tokiu šaukimu atplėšiamas, tas šaukimas turi būti pasirašomas, o jo tekstą kas kartą skaito paštininkas. Lietuva vis dar yra ES narė, kur nuo 2018 m. gegužės mėn. veikia Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas. Tad kaip tokiose situacijose yra su asmens duomenų apsauga? Ogi niekaip. Tretieji asmenys skaito ir skaitys tokius šaukimus. Juose nurodomas kaltinamojo statusas, taip pat BPK straipsnis. Verta žinoti, kad tokį šaukimą gali palikti net kaltinamojo darbovietės administracijoje. Ši praktika prasilenkia su elementariomis žmogaus teisėmis. Bet tokia tikrovė. Beje, neatvykimo pasekmės čia dar griežtesnės. Ne tik turi teisę atvesdinti, nubausti 30 MGL bauda, bet ir bausti areštu iki vieno mėnesio ar paskirti kitą kardomąją priemonę. Jei kas nors tai perskaitę manote, kad tokia praktika yra teisinga ir adekvati, tai meskite akmenį.“
„Įspūdingas“ teismo procesas
Teismo procesą A. Krupavičius vadina itin „įspūdinga“ teisinės sistemos dalimi. „Pirmiausia, liudininkus pakviesti sekėsi sunkiai. Net labai. Tokia teisėjų valia. Akademinės etikos ir procedūrų kontrolierės kaip liudininkės pamatyti nė vienoje teisminėje instancijoje nepavyko. Nors sprendimą, kuris visą košę užvirė, ši tarnyba ir priėmė, – patirtimi teisme dalijosi A. Krupavičius. – Nemažai liudininkų buvo atmesti dėl teismo proceso „ekonomiškumo“ argumentų. Šiais laikais teisingumas, pasirodo, teismų praktikoje užleido vietą ekonomiškumui, kad procesai vyktų kuo trumpiau, o kad liko galimai esminiai dalykai nesužinoti, tai lietuviškos Temidės sargams nė motais.
Šiais laikais teisingumas, pasirodo, teismų praktikoje užleido vietą ekonomiškumui.
Jų buvo prašyta bent proceso metu atlikti tariamo kūrinio ekspertizę, nes akademinės etikos kontrolierius, kaip jau minėta, neturėjo nei įgaliojimų vykdyti ikiteisminį tyrimą, nei rinkti įrodymų baudžiamojoje byloje.
Dar daugiau, neišklausius visų bylai svarbių liudininkų parodymų, neįmanoma užtikrinti Baudžiamojo proceso kodekso laikymosi, nes byloje negali likti neaiškumų, todėl gali būti nuteistas nekaltas žmogus. Bet tas teismo procesas nebuvo tiesos nustatymo procesas. Kad link tiesos būtų bent vienas žingsnelis žengtas, pirmiausia turėjo būti atlikta autorystės ekspertizė. Mano istorijoje net ko nors panašaus į ekspertizę ir jos aktus nebūta, lygiai kaip nebūta ir teismo ekspertų. Ir nė vienas teisėjas net nesusivokė, kad tokia ekspertizė yra privaloma. Tad vietoje jos – panašumai, spėjimai ir prielaidos tapo pseudo įrodymais teisminiame procese. Taip neturi būti, bet taip yra. Tiems, prieš kuriuos reikia, kad tokie būtų.“
Viena iškalbingiausių teismo proceso detalių A. Krupavičius vadina tai, kad viename administraciniame teisme buvo apskritai atsisakyta priimti ir palyginti jo anglų kalba paskelbtus straipsnius apie politines partijas, kuriose buvo rašoma apie panašius dalykus gerokai anksčiau nei kažką tariamai jis pavogė… „Argumentas ten buvo triuškinantis. Lietuvos teismuose visi įrodymai galimi tik lietuvių kalba. Bet tuomet lieka neretorinis klausimas: kaip teismai galėjo ką nors apskritai nuspręsti, nes mano ir mano bendraautorės tekstas buvo parašytas ir paskelbtas anglų kalba?“, – atsakymų ieškojo A. Krupavičius.
Apie šališkumą ir norą nuteisti, pasak A. Krupavičiaus, teismuose liudijo daug ženklų: „Profesoriaus G. M. liudijimo metu teisėja kelis kartus pertraukė parodymus, akivaizdžiai susierzinusi, kad viskas vyksta ne pagal nuteisimo scenarijų, ir tik apklausiamam profesoriui konstatavus, kad dėl tokio teisėjos elgesio jis gali kreiptis į Teisėjų etikos ir drausmės komisiją, jam buvo leista tęsti kalbėti. Beje, Teisėjų etikos kodekso nuostatų 14 str. 4 dalis teigia, kad teisėjas turėtų „teismo posėdžio metu nerodyti susierzinimo, pykčio, vengti balso pakėlimo“. Teisėja replikuodavo į mano užduodamus klausimus, kad čia ne universitetas, taip pat moralizavo.“
Peržengtos ir žmogiškumo ribos
Tačiau vienas epizodas tame teisme, pasak A. Krupavičiaus, peržengė ne tik įstatymų, bet ir žmogiškumo ribas. „Prieš numatytą 2021 m. gruodžio 17 d. posėdį mirė šeimos nario senelė. Kreipiausi į teismą dėl posėdžio perkėlimo į kitą dieną, kad galėčiau dalyvauti laidotuvėse, nes tokią teisę įstatymas suteikia, – pasakojo A. Krupavičius. – Tačiau jokio atsakymo iš teismo negavau. Vietoje atsakymo sekė teisėjos nutartis, kurią cituoju: „Kaltinamajam Algiui Krupavičiui […] skirti 5 MGL, t. y. 250 Eur baudą“. Ir net pagal septynis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (15, 37, 38, 142,163, 246, 248) straipsnius iš karto dėl neatvykimo į 2021 m. gruodžio 17 d. teisiamąjį posėdį.
Kas tai? Patyčios, persekiojimas ar čia taip suprantama konstitucinė teisė į teisingą teismą? Kad buvo pažeista teisė būti išklausytam, nes tas sprendimas dėl baudos buvo priimtas už akių, tas nekelia jokių abejonių. Kad 5 MGL tuomet prilygo ne 250, o 181 Eur, tai tiesiog menka teisėjos aritmetinė klaida. Kad Lietuvos Respublikos vardu viskas priimta, tai čia vėl tik niekis arba menka detalė. Gal tik moraliai įžeidžianti.“
Tam, kad mažai nepasirodytų, pasak A. Krupavičiaus, 2022 m. sausio 18 d. priimama nauja teisėjos nutartis, kurioje nurodoma kaltinamajam paskirti kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą, įpareigojant kaltinamąjį be teismo leidimo neišvykti iš Lietuvos Respublikos, ir net iš gyvenamosios vietos.
„Šiaip toks sprendimas mokslininkui, kuris yra aktyvus tarptautiniu mastu, tai yra tiesioginis jo profesinės veiklos ribojimas. Kad tai yra moralinis žeminimas, tai tik aplinkoje nesiorientuojantiems gali nebūti akivaizdu. Beje, minimoje nutartyje dar pridėta, kad „gali būti paskirta griežtesnė kardomoji priemonė“, ko gero, suėmimas ir įkalinimas tardymo izoliatoriuje. Ko tuo buvo siekiama? Psichologiškai terorizuoti ir įbauginti mane kaip proceso dalyvį, kuris buvo vertinamas iš anksto kaip aiškus kriminalinis elementas, kuris pasirengęs slėptis nuo teisminio proceso užsienyje, nors jam inkriminuojamo „nusikaltimo“ ir tariamai „pavogto kūrinio“ bendraautorė apskritai nuo baudžiamosios atsakomybės buvo atleista pagal laidavimą“, – apie lietuviškos Temidės subtilybes pasakojo A. Krupavičius.
Profesoriaus manymu, tokiai reakcijai į laidotuvių epizodą, įtikinama tėra vienintelė versija. „Prieš tai vykusiame 2021 m. lapkričio 19 d. posėdyje buvo pateiktas teisėjos nušalinimo prašymas dėl galimo jos šališkumo, pagarbos žmogui, padorumo, teisingumo ir nešališkumo principų ignoravimo. Lygiai toks pats prašymas buvo pateiktas ir dėl prokurorės nušalinimo, nes teisminė mėsmalė jau sukosi visu greičiu, – pasakojo A. Krupavičius. – Apie teisėjos ir prokurorės nu(si)šalinimą ar nenu(si)šalinimą apskritai teismas jokio sprendimo nepriėmė, nors privalėjo tą padaryti ir paskelbti. O kam čia dėl to vargintis, nes šalia ekonomiškumo principo dar veikia diskrecija ir patys teisėjai priima sprendimus dėl savo veiksmų, kaip jiems elgtis. Nereikia ilgų filosofinių apmąstymų, kad jie visada priims sau palankius sprendimus.
Įsivaizduokite situaciją universitete. Studento darbas vertinamas neigiamu pažymiu, o jei jis skundžiasi, manydamas, kad toks vertinimas nėra objektyvus, tuomet jo darbą peržiūri kiti dėstytojai, kad būtų išvengta bet kokio šališkumo. Tačiau teismuose teisėjas analogiškose situacijose priima sprendimą dėl savęs paties.“
Nepaisė precedentų
Dėl to, jog būta panašios bylos precedentų, pasak A. Krupavičiaus, vienu metu radosi optimistų. Vienas jų kalbėjo: „…Kalantys ešafotą profesoriaus viešai egzekucijai, turėtų apdairiai padėti plaktukus į šalį ir pailsėti. Savo įžvalgą grindžiu konkrečiais argumentais. 2020 m. liepos 8 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) priėmė nutartį, kur teisinė situacija ir aplinkybės bemaž identiškos analogiškai Krupavičiaus bylai. Įdomi aplinkybė, abiejose bylose teisybės ieškotojai yra to paties [universiteto] mokslininkai… Deja, tas pats teismas ir tik su 12–15 d. skirtumu vienarūšėse (!) bylose priėmė kardinaliai skirtingus (!) sprendimus. Abu sprendimai neskundžiami, bet teisės normos interpretavimo ir jos taikymo požiūriu vienas kitam akivaizdžiai prieštaraujantys. Taip negali būti ir ilgainiui taip tikrai nebus. 2006 m. LR KT jau yra priėmęs nutarimą dėl precedento teisės taikymo ir teismų sprendimų bei teisinės praktikos neprieštaringumo. Prieš įstatymą VISI lygūs […] Spręsdami vienarūšes bylas, teismai negali kurti sujauktos ir prieštaringos teisinės praktikos.“
Toje LVAT byloje Nr. A-1786-662/2020 dėl Lietuvos Respublikos akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus tarnybos sprendimo panaikinimo nutartį priėmė A. Bakaveckas (pranešėjas), V. Urmonaitė-Maculevičienė ir S. Žalimienė (kolegijos pirmininkė). Joje sakoma, kad „Kontrolieriaus tarnyba, priimdama Sprendimą, vertino ne galutinį ataskaitos tekstą, o tik tarpinį jos variantą, kuris, vadovaujantis Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 5 straipsniu, negali būti laikomas autorių teisių objektu, o įvertinusi ataskaitos projektą kaip baigtą kūrinį, neįvertino visų faktinių aplinkybių, dėl to buvo priimtas neteisėtas bei nepagrįstas sprendimas“. Todėl buvo panaikintas Kontrolieriaus tarnybos 2018 m. rugsėjo 28 d. sprendimas.
„Bet mano atveju nieko panašaus į kokią nors „ataskaitą“ nebuvo, – sakė A. Krupavičius. – Dar daugiau. Kontrolierius ir tuo atveju buvo įžvelgęs nusikalstamos veikos požymių ir dėl to kreipėsi į Generalinę prokuratūrą. Tačiau LVAT pažymėjo, kad „vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais“. Rezultatas buvo, kad jokios nusikalstamos veikos nebūta ir jos nerasta. Deja, man buvo priešingai.“
Pasak A. Krupavičiaus, ilgame jo kelyje per teismus, jiems tereikėjo atsiversti LVAT bylos Nr. A-1786-662/2020 sprendimą, ir visi taškai susidėtų… „Toji LVAT byla ne kartą Kauno „teisingumo“ vykdytojams, šalia daugelio kitų precedentų, buvo nurodoma. Tad klausimas, ką pasakytų S. Žalimienė, kuri buvo šios bylos kolegijos pirmininkė, o dabar yra LVAT pirmininkė? Kaip atsitinka, kad vieni ir tie patys įstatymai panašiose situacijose nėra visiems piliečiams taikomi vienodai? O gal yra lygūs ir lygesni? Gal, kaip vaizdžiai sakyta, ešafotai buvo statomi tik personaliai A. Krupavičiui?“, – stebėjosi prof. A. Krupavičius.
Teismų brokas
Rezultatas, nors dar negalutinis, nes Aukščiausiasis Teismas neabejotinai dar turės priimti savo verdiktą, A. Krupavičiui kol kas yra apgailėtinas. Jis kaltas. Apeliacijoje tik pataisyta pirmos instancijos aritmetinė klaida. „Pirmojoje instancijoje su aritmetika problemų teisėja turėjo net kelis kartus. Paskutinė buvo tuomet, kai 100 MGL baudą prilygino 5 tūkst. eurų, nors turėtų būti 3,7 tūkst. eurų. Tie plius 1,3 tūkst. eurų didesnė bauda, nei reikia – vėl, matyt, smulkus apsirikimas Lietuvos Respublikos vardu. Visa kita, t. y. tariama „žala“ nukentėjusiajam turės būti atlyginta, apribojimas išvykti iš gyvenamosios vietos pasilieka. Dar viena svarbi aplinkybė, kad apeliacijos metu nei vienu žodžiu, nei viename teisminiame posėdyje neužsiminta apie civilinį ieškinį ir jo sprendimus. Iš tiesų čia akivaizdus sprendimo už akių priėmimas“, – sakė A. Krupavičius.
Sugrįžkime trumpam į pradžią. Lietuvoje kasmet įvyksta kiek daugiau nei 500 savižudybių. Skaičiai sukrečia. Jais pirmaujame Europoje. Tai vadiname tragedija ir taip yra. Tačiau tie 400 nekaltai nuteistųjų kasmet beveik nėra pastebimi. Jų iš esmės nėra. Jie tėra tik „teisinės sistemos“ brokas. „O gal, kaip karų laikais, apie nenumatytai žuvusius civilius anglosaksiškose šalyse sako, kad jie tėra „netiesioginiai nuostoliai“ (angl. „collateral damage“). Bet net šių laikų karuose visos pusės stengiasi, kad tų netiesioginių nuostolių, t. y. civilių aukų, būtų kuo mažiau, nes jos demoralizuoja kariaujančias valstybes, jų visuomenes. Lygiai taip pat nekaltai nuteisti Lietuvoje turėtų demoralizuoti teisinę sistemą. Bet panašu, kad taip nėra. Jie toje uždaroje ir sau veikiančioje sistemoje yra tik vis dar pasitaikantis brokas. Bet jei jiems kiltų eretiška mintis, kad jiems verta pakelti galvas, kalbėti ar net susivienyti, tai galimai tų „netiesioginių nuostolių“ rimtai mažėtų, o teisinė sistema valytųsi“, – įsitikinęs A. Krupavičius.
Beje, A. Krupavičius primena, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja L. Zaborovska 2018 m. nutartyje, atmesdama Krupavičiaus ir jo kolegės skundą dėl kontrolieriaus sprendimo, skelbė esminį argumentą, kad jis neturi jokių teisinių pasekmių.
Kaip iš 2018–2023 m. teismų maratono ir jų sprendimų perspektyvos tas „teisinių pasekmių“ nebuvimas atrodo, vaizdą piešia A. Krupavičius: „Kad pažeistos konstitucinės teisės, t. y. asmens teisė būti išklausytam ir teisė į teisingą teismą, aklam ir kurčiam turi būti aišku. Ir turime „teisingumą“ su pasekmėmis ar be jų? Ar čia tik akivaizdžios teisės normų aiškinimo ir teisės taikymo klaidos? Kokia yra teisėjų atsakomybė už sprendimus nuteisiant nekaltus? Ką daryti, kai teisėjų ir prokurorų viršenybė pakeičia įstatymo viršenybę? Ar čia nėra teisingumo falsifikacija? Lieka neretorinis klausimas – kas bus kitas? O gal requiem reikia rašyti teisinei valstybei Lietuvoje?“
