Musulmonų prievartautojų grupės – religinio karo dalyviai

Sarah Cain

Didžioji Britanija vėl atsidūrė naujienų sūkuryje dėl nereagavimo į vaikų grupinio išprievartavimo skandalus. Tai yra krizės, kuri Jungtinėje Karalystėje tęsiasi mažiausiai nuo 2000 m., tęsinys. Nors daugelis mano, kad tai dešimtmečio senumo nusikaltimai, kuriuos dabar tereikia ištirti ir nutraukti, daug labiau tikėtina, kad jie ir toliau tęsiasi. Taip yra todėl, kad vis dar egzistuoja pagrindinė jų motyvacija. Pirmiausia, šiek tiek istorijos tiems, kurie jos nežino.

Mažiausiai du dešimtmečius anglų moksleivės, kurioms buvo vos 12 metų, buvo viliojamos musulmonų vyrų grupių ir sistemingai svaiginamos narkotikais, gąsdinamos ir pakartotinai prievartaujamos. Jos ne tik buvo tiesiogine prasme perduodamos šiems vyrams siaubo namuose, bet joms dar ir buvo sakoma, kad jei kitą dieną negrįš ir vėl nesileis būti prievartaujamos, jų tėvai bus nužudyti, o namai sudeginti.

Kuomet kai kurios iš tų mergaičių galiausiai įveikė didžiulį siaubą dėl to, kas joms atsitiko, ir pranešė apie tai valdžios institucijoms, ištisi policijos skyriai, vietos miestų tarybos ir šalies karališkoji prokuratūra atsisakė atlikti tyrimą, nes bijojo, kad į juos bus žiūrima kaip į rasistus ir kad jie sukels „bendruomenės neramumus“. Numatoma visuomenės reakcija prieš šiuos imigrantus buvo suvokiama kaip blogesnė už įvykdytus išpuolius. Taigi elgesys nesiliovė, o tūkstančiams mergaičių ir jų sugniuždytoms šeimoms teisingumo ir toliau nepavyksta pasiekti.

Po puošniomis kalbomis apie „kultūrinius skirtumus“ ir „kultūrinį nesuderinamumą“ nepavyko tinkamai įrodyti tiesos, kad išprievartautų vaikų taikiniu tapo būtent baltaodžiai, o ne musulmonai. Šie vyrai nesitaikė į savo bendruomenės narius. Jie taikėsi į tuos, kurie, jų manymu, turėjo dhimmi statusą (antrarūšė socialinė padėtis, suteikiama nemusulmonams užkariautame krašte). Parlamento narys Robertas Jenrickas sulaukė žiniasklaidos kritikos už tai, kad paprasčiausiai pareiškė, jog šios katastrofos priežastis – masinė svetimų kultūrų imigracija.

Tačiau ir jis nenuėjo pakankamai toli, kad prieitų tiesą. Galiausiai šie sistemingi prievartavimai buvo (ir yra) karo veiksmai prieš žmones, kurie yra laikomi užkariautais. Šie vaikai yra religinio karo, kurį kovojantys net nežinojo, aukos. Jei to nepripažinsime, negalėsime sąžiningai kalbėtis apie imigracijos politiką Vakaruose. Būtų absurdiška tikėtis, kad, pavyzdžiui, masinė imigracija iš Vengrijos į Angliją panašiai nulemtų britų moksleivių grupinius išprievartavimus. Mūsų apsimestinis nežinojimas šiuo klausimu yra politinis bailumas, kuris išduoda šiuos vaikus ir pasmerkia daugybę kitų vaikų panašiam likimui.

Dalį tokio elgesio lemia subtilus rasizmas dėl mažų lūkesčių – neva vyrai iš Pakistano yra pernelyg kvaili arba iš prigimties neįgalūs kontroliuoti savo impulsų, todėl negali išvengti vaikų prievartavimo laisvalaikiu. Tačiau dažniau tai yra beginklis atsisakymas pripažinti, kad islamo imigracija kelia pavojų Vakarams ir kad Anglijos vaikai tapo aukomis dėl nesvetingos bebaimės politinės klasės ir agresyvių, nusikalstamų musulmonų gaujų sąjungos.

Tie, kurie taip elgėsi ir buvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn, vis dar gyvena tarp britų. Vienos tokios viliojimo gaujos lyderis Qari Abdul Raufas buvo pasiųstas į kalėjimą tik šešeriems metams, o 2014 m. lapkritį, atlikęs dvejus su puse metų, buvo paleistas į laisvę. Jis nebuvo deportuotas atgal į Pakistaną, nes tai iš jo „atimtų teisę į šeimos gyvenimą“, kadangi Jungtinėje Karalystėje jis turi žmoną ir penkis vaikus. Jis ir toliau gyvena mieste, kuriame įvykdė šiuos barbariškus veiksmus. Jo istorija nėra unikali.

Nors nusikaltėlių, atlikusių bausmę ilgiau nei 12 mėnesių, deportavimas turėtų būti standartas, jis netaikomas dėl išimčių, kurios jau tapo norma. Žmonės nebeišsiunčiami, jei jų kilmės šalyje sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumas prastesnis nei Anglijoje, o taip yra didžiojoje pasaulio dalyje. Tai esą nehumaniška. Tačiau niekada nesvarstoma, ar nehumaniška leisti šiems žmonėms laisvai gyventi tarp savo aukų.

Keiro Starmerio vyriausybė pagrįstai spaudžiama atlikti peržiūrą, šį kartą Oldhame, po to, kai miesto taryba paprašė nacionalinės institucijos pagalbos dėl savo tyrimo apimties. Saugumo užtikrinimo ministrė Jess Phillips atmetė šį prašymą. Starmerio leiboristų vyriausybė vidutiniškai kas dvi su puse dienos pradėdavo peržiūrą arba darbo grupę. Taigi jie neprieštarauja nacionalinėms peržiūroms, jie konkrečiai prieštarauja tam, kad šiems nusikaltimams būtų skiriamas toks dėmesys, kokio jie nusipelno. Jie nenori, kad šių skandalų gausa ar žiaurumas išvystų šviesą.

Tačiau Oldhamas yra tik dar vienas miestas. Dar 2003 m. Didžiosios Britanijos nacionalinė partija (BNP), atmetama kaip kraštutinių dešiniųjų subjektas, kurį dėl to reikėtų ignoruoti, dirbo su nukentėjusių vaikų tėvais visoje šalyje – Bradforde, Šefilde, Lydse ir Hull – vietose, kur šios istorijos ir po dvidešimties metų tebėra slepiamos. Tuo metu BNP aktyvistai bandė priversti teisėsaugos institucijas atkreipti dėmesį į tai, kas vyksta, ir apsaugoti tuos vaikus. Jie buvo ignoruojami ir kaltinami rasizmu bei propaganda.

Tie patys įžeidinėjimai vartojami ir šiandien – leiboristų vyriausybė visus, kurie kalba apie šiuos piktnaudžiavimus, vadina rasistais ir provokatoriais. Tačiau kur kas blogiau už juos yra vaikų prievartavimo apologetai, kurie neigia teisingumą tokioms aukoms. Be to, ministras pirmininkas Keiras Starmeris turi asmeninę priežastį nukreipti žmonių dėmesį nuo šių baisybių.

Starmeris vadovavo Karališkajai prokuratūrai (angl. Crown Prosecution Service, CPS) 2008–2013 m., kai tiek daug nusikaltimų buvo instituciškai slepiama. Užsienio skaitytojams: CPS iš esmės yra nacionalizuota apygardos prokuratūra. Tai institucija, kuri vykdo baudžiamąjį persekiojimą (arba „pateikia kaltinimus“) prieš asmenis dėl sunkių nusikaltimų. Būtent CPS (kartu su vietos policija) atsisakė patraukti baudžiamojon atsakomybėn tūkstančius musulmonų prievartautojų, bijodama „sutrikdyti bendruomenės santykius“; tačiau suėmė nepilnametes mergaites už tokius nusikaltimus kaip nepilnamečių girtavimas – kai jos vartojo prievartautojų duotą alkoholį.

Starmerio etikečių klijavimas ir žmonių nutildymas šiuo metu yra dar viena tų pačių nuostatų, kurios sukėlė šiuos slėpimus, apraiška. Tai emocijų ir banalybių iškėlimas aukščiau už tiesą ir teisingumą. Tai ne tik paneigia šių aukų teises ir trukdo joms pasveikti, bet ir užtikrina, kad šis Didžiosios Britanijos istorijos skyrius liks atviras ir panašūs nusikaltimai bus vykdomi ateityje. Gauname tai, ką leidžiame, todėl mūsų tolerancija blogiui visada lems jo plitimą.

Jei norime tai sustabdyti, o tai būtina, pirmiausia turime pripažinti religinį nusikaltimų ir jų vykdytojų pobūdį. Stebina, kad tiek daug save krikščionimis vadinančių socialinio teisingumo gynėjų tyli srityje, kuriai taip labai reikia įsikišimo. Tikintieji privalo ir turi teisę reikalauti teisingumo iš nusikaltėlių ir tų, kurie padėjo įvykdyti šiuos baisius nusikaltimus. Šis klausimas yra svarbesnis už paprastą politinę sagą ir šaukiasi dangaus keršto.

Versta iš Crisismagazine.com