Vasario 21 d. Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Sociologijos katedros vedėja doc. dr. Milda Ališauskienė „delfyje“ paskelbė straipsnį JAUNIEJI ŠIŲ DIENŲ DISIDENTAI IR JŲ LIETUVA: „VIENOS TIESOS“ SPĄSTUOSE.
Jame mokslininkė kritikuoja Lietuvos patriotinio jaunimo siekius ginti Lietuvos valstybę ir jos konstitucines vertybes, lygindama jaunuolius su sovietmečio disidentais (jaunieji šių laikų disidentai).
Anot mokslininkės, ir sovietmečio disidentai sovietiniu laikotarpiu kovojo už žmogaus teises, dalyvavo Helsinkio grupėje, tačiau susiformavus demokratinei santvarkai paaiškėjo, kad jų žmogaus teisių sampratoje nebelieka kitaip tikinčių, kitaip mylinčių ar tiesiog kitaip mąstančių ir gyvenančių”. Dėl to ji skeptiškai vertinanti ir dabartinį patriotinį jaunimą.
Jos nuomone, „vienos svarbiausių žmogaus teisių jaunajam disidentui yra žodžio ir religijos laisvės”, „jaunojo disidento supratimu, viešoji erdvė turėtų būti išvalyta nuo kitaip tikinčių, mylinčių ar gyvenančių. Todėl jis priešinasi gėjų ir lesbiečių eitynėms, piktinasi gėjų propaganda, pašiepia moterų ir vaikų teises bei jas ginančiuosius”. „Jis džiaugiasi ir naudojasi pilietinės visuomenės privalumais, vėlgi tiek, kiek ji jam patogi. Jaunieji disidentai buriasi į visuomenines organizacijas, rengia įvairias eitynes ir piketus, tačiau piktinasi kitoms nuomonėms atstovaujančiųjų piketais ar eitynėmis, įvairiai juos pašiepia, skundžia valstybės institucijoms, piktinasi, kad tai prieštarauja jo vertybėms. Tačiau sulaukęs pastabų ar analogiško skundo, išvadina skundikus šių dienų komjaunuoliais“.
Kritikuodama jaunuosius patriotus savo straipsnyje autorė taip įsijaučia, kad jai nejučia iš po kojų išslysta istorinis mokslinis pagrindas ir ji tampa elementaria globalistinės ir liberalistinės ideologijos propagandiste.
Galima įsivaizduoti, kokį apmaudą jaustų jos žodžių klausydamasis a.a Viktoras Petkus, dvidešimt penkerius geriausius savo gyvenimo metus praleidęs Sibiro konclageriuose.
Šis sovietmečio disidentas tris kartu buvo nominuotas Nobelio taikos premijai gauti, Tarptautinio Kembridžo Biografų instituto jis buvo paskelbtas net XX a. žmogumi.
Štai kaip to laikmečio disidentų dalią aprašo Viktoras Petkus publikacijoje „Amžino įšalo žemėje“: „Tada mes buvome optimistai. Kai atgabeno į lagerį, buvome dar labai jauni. Man buvo, berods, šešiolika. Kai kurie Gulago senbuviai nuo bado jau nebesikėlė nuo narų, gulėjo sutinusiomis kojomis, tačiau drąsino mus: vaikinai, tik nepasiduokite! Mūsų grupėje buvo du medicinos studentai. Jie baugščiai žvilgčiojo į gulinčiuosius ir stebėjosi: jie ir trijų dienų nebe ištvers, o mus drąsina…
Iš tikrųjų po trijų dienų jie mirė. Per naktį mirdavo po 40-60 žmonių. Niekas jų nelaidojo. Šiaurėje žiema prasideda rugsėjį ir tęsiasi iki balandžio mėnesio. Jokių atšilimų nebūna. Mirusiuosius nurengdavo ir kraudavo čia pat, už konclagerio tvoros į rietuves. Pavasariop, balandį, kai žemė šiek tiek atšildavo, vokiečių belaisviai laužtuvais lauždavo iš rietuvių mirusiųjų kūnus, kraudavo į jaučiais kinkytus vežimus ir gabendavo juos tolėliau nuo lagerio, laidojo patižusioje amžino įšalo žemėje“.
Turbūt mokslininkė nė neįsivaizdavo, kiek Sibiro lagerių kaliniams reikėjo iškęsti, kad ji šiandien galėtų mėgautis minties ir žodžio laisvę, kad galėtų laisvai rašinėti panašias ciniškas užuominas, neva Sibiro lagerių išvengę ar juose gyvi išlikę laisvės kovotojai susiformavus demokratinei santvarkai tapo nepakantūs kitaip tikintiems, kitaip mylintiems ar tiesiog kitaip mąstantiems ir gyvenantiems?
Bet štai ką apie toleranciją ir pakantumą sakė V.Petkus: „Pakantumas ir tolerancija – du be galo svarbūs dalykai. Esu įsitikinęs, jog teisę į egzistavimą turi turėti įvairios organizacijos, išskyrus tas, kurios reikalauja ginkluoto perversmo. Padėkime visiems. Pirmiausia stengiamės suprasti ir padėti visiems, kas kreipiasi į mus. Mūsų nedomina, ar žmogus dirbo represiniuose organuose, ar valdžios, prieš kurią mes kovojome, struktūroje. Mums nesvarbu, kokiai valdžiai žmogus atstovauja. Neatsakome nė vienam žmogui, visada esame pasirengę tirti, ar nepažeidžiamos žmogaus teisės, ar laikomasi teismo procedūrų ir pan. Šiuo atveju mums visai nerūpi žmogaus politinė spalva – ar baltas jis, ar raudonas, ar žalias…“
Apie mažų tautų likimą: „Lietuviai – maža tauta, o mažosios tautos dažnai pavojingiau gyvena, ypač jeigu jos virsta žiaurių ir ekspansyvių kaimynų pasiglemžimo objektu. Todėl didžiausias pavojus sudaromas mažosioms tautoms, kai jų gyvenamoji erdvė patampa eksploatacijos, kolonizacijos ir prievartinio nutautinimo objektu. Tokioje padėtyje yra trys Baltijos tautos. Taigi ir Lietuva…“
V.Petkus kalbėjo ir apie visuomenės susiskaldymą. „Skirstymas tik į dvi tokias stovyklas yra neteisingas, paveldėtas iš to garsaus gyvenime pritaikyto šūkio: “Kas ne su mumis, tas prieš mus”. Vadinasi, kas valdžiai nepritaria, pasako kritikos žodį ar nurodo klaidą, tas jau “priešas”, nurašomas į kitą stovyklą...“
Skaitant M.Ališauskienės žodžius jos minėtoje publikacijoje kyla abejonės, ar mokslininkė, apskritai, yra susipažinusi su sovietmečio disidentų literatūra ir to laikotarpio dokumentais.
Džiugina tai, kad šią propagandinę M.Ališauskienės publikaciją gana argumentuotai sukritikuoja taip pat mokslininkė – filosofijos mokslų daktarė Nida Vasiliauskaitė.
“Delfyje” straipsnyje „Jaunasis disidentas“ neegzistuoja” ji nedviprasmiškai prikiša kolegei M.Ališauskienei, kad ši rašydama apie jaunuosius disidentus, dirbtinai kurią negatyvų Lietuvos patriotinio jaunimo įvaizdį: „žodis parenkamas specialiai, idant komiškiau būtų ir idant priešiškumas „įvairovės“ ideologijai (ar bent atsisakymas ją laikyti „tiesiog tiesa“, užuot ideologijos, t.y. užuot tapimo ja persiėmusiu, ideologizuotu) būtų ne tik sukabintas su maksimaliai išjuoktoms pastarųjų dešimtmečių grupėmis bei pažiūromis, bet dar ir deleguotas „praeičiai“, ir ne bet kokiai, o „sovietinei“, kuri savaime yra keiksmažodis“.
„Man kolegės tekstas nepriimtinas ne todėl, kad jis „kitas“, o labiausiai todėl, kad tai – ideologinis ėjimas (dar būtų nieko), eksperto (Mokslo) statusu primetinėjantis tikrovės suvokimo schemą kaip „tiesiog tikrovę“ ir laikantis savo skaitytojus, visą Lietuvos visuomenę minkomu moliu, primityvaus koučingo objektu (jei Mokslas sako, kad „jaunasis disidentas“ yra, tai Mokslu reikia tikėti, nes Mokslu netiki tik „jaunasis disidentas“, tai vienas iš jo požymių), o bet ką, galintį perprasti ir pamatyti, kad tai daroma, suplakantis diskreditavimo tikslais su naiviausiais ir kvailiausiais.”
Daugiau skaitykite ČIA
.
