N. Vasiliauskaitė. Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba rūkė

Balandžio dvyliktą Seime buvo pristatyta Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos (LGKT) veiklos ataskaita. „Kaip vieną reikšmingiausių pasiekimų, LGKT atstovai įvardijo naujas Lygių galimybių įstatymo bei Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo redakcijas. […] Tarnybai taip pat pavesta vykdyti prevencinę ir švietėjišką veiklą. […] Tai įpareigotų stiprinti nukentėjusiųjų apsaugos mechanizmą, padėtų šviesti visuomenę apie lyčių vaidmenų stereotipų ir smurto artimoje aplinkoje žalą“ (skelbia portalas mano teises.lt).

Šia proga verta atkreipti dėmesį į keletą konkrečių pasiekimų, dėl kurių išryškėja ir kai kurios LGKT veiklos teorinės prielaidos.

Vienas naujausių, pradžiuginęs pusę feisbuko – UAB „Kiaulių valdovai“ priklausančios kavinės „Keulė Rūkė“ rūžavos reklamos įvertinimas: „Darytina išvada, kad bendrovės socialinio tinklalapio „Facebook“ kavinės paskyroje publikuota reklama, kurioje vaizduojama mergina su kiaulės knysle ir ausim bei subtiliai iškištu liežuviu, rankoje laikanti dešrelę, nukreiptą jai į burną, prieštarauja Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 7 str. 2 p., įpareigojančiam prekių pardavėjus, gamintojus ar paslaugų teikėjus, suteikiant vartotojams informaciją apie gaminius, prekes ir paslaugas arba jas reklamuojant, užtikrinti, kad joje nebūtų išreiškiamas pažeminimas, paniekinimas arba teisių apribojimas, ar privilegijų teikimas dėl asmens lyties bei formuojamos visuomenės nuostatos, kad viena lytis pranašesnė už kitą“. Kodėl tokia išvada darytina? Nes „Nagrinėjamu atveju moteris tapatinama su kiaule, bet ne tik su kiaule kaip su gyvūnu, o ir su mėsa iš kurios gaminami kavinėje tiekiami patiekalai. Akivaizdu, jog reklama peržengė padorumo ir kultūros ribas, sutapatindami moterį su gyvūninės kilmės maistu, taip sumenkindami jos orumą. Taip kuriamos nuostatos, jog moteris yra nevertinama kaip Homo sapiens“.

Sulaikau juoką ir skaitau dar kartą: nešvankoka reklamėlė nusikalsta lygybei tuo, kad „nevertina moters kaip Homo sapiens“. Ši frazė, manding, gerokai komiškesnė ir nešvankesnė už jos aprašomą rūžavą sceną. Skirtumas tas, kad „Keulė rūkė“ groteską supranta ir tyčia tokį gamina, o štai LGKT – ne, LGKT kuo rimčiausiai, LGKT taip savaime gaunasi. Čia apie formą. O dabar apie turinį. Kuris, švelniai tariant, sunkiai suvokiamas: nėra jokių priežasčių nei tokio tipo reklamose, nei jas nagrinėjančiame LGKT rašte manyti, jog žinutė, kurią jos transliuoja, kėsinasi kažką pasakyti apie „moteris apskritai“, užuot apie savos tikslinės auditorijos pramogavimo būdus ar nuotaiką, kurią pageidauja prikabinti prekiniam ženklui. Tuo labiau – sutapatinti jas visas (ar net šią konkrečiai) su kiaulėmis. Vienintelis tokio perskaitymo pagrindas – prielaida, kad kiekvienas konkretus reklamoje pasirodantis žmogiškas pavidalas visada yra „lyties atstovas“ ar „atstovė“, savimi perteikiantis ne ką kita, o kuo abstrakčiausią tezę apie pusę žmonijos. Prielaida, tįsanti kažkur gelmėse to sąmonės tipo, kuris įsižeidžia pamatęs „Krekenavos“ logotipe paršelį su švarku: aš irgi turiu švarką, vadinasi, „Krekenava“ mane paršu pavadino ir nevertina kaip Homo sapiens! O kadangi tas paršas – „vyras“, tai neabejotinai juo dar ir skelbiama „visi vyrai kiaulės“: pirmyn rašyti skundo dėl įžeisto orumo lyties pagrindu. Nuosekliai įgyvendinta, ši logika reikalautų pašalinti iš viešos erdvės visas sužmogintų gyvūnų ar sugyvūnintų žmonių reprezentacijas ar susigretinimus, idiotiškai atkakliai aptikdama jose generalizuotus pareiškimus apie prigimtį, paskirtį, vertę ir socialinę vietą.

Tinginys/nemokša VS kvėša/buka: žinių/pastangų stoka VS gabumų/intelekto. Mąstytojas/išradėjas VS gėlė/svajotoja. Berniukas – į tėtį, mergaitė – į mamą. Kuo gryniausia klasikinė stereotipizacija lyties pagrindu, greta pagrindinio pranešimo („patyčios – blogai“) perduodanti šalutinį: tokie yra/gali būti berniukai, tokios yra/gali būti mergaitės. Nida Vasiliauskaitė

Tiesa, toji „kiaulaitė“ akivaizdžiai seksualizuota. Ir ką? Jos užgaida „pabūti kiaulaite“ reklamoje ar vakarėlyje tampa stabiliu egzistenciniu susitapatinimu ne reklamoje ir ne vakarėlyje, o galvoje, į kurią kažkas sukrėtė teisybę, jog reklama „formuoja visuomenėje atitinkamus sociokultūrinius moters elgesio modelius, kai moters egzistencija siejama su tam tikrų vyro fiziologinių įgeidžių tenkinimu, kūno malonumus tenkinančių paslaugų teikimu, pamirštant, kad moteris yra lygiavertė vyrui, intelektuali, mąstanti ir kurianti visuomenės narė“ (cituoju tą patį LGKT nutarimą). Tikrai formuoja? Ką konkrečiai suformavo, jog, reklamų įtikintas, permąstė savo ligtolines pažiūras „apie moteris”? (Tik nereikia geležinio argumento apie „tyrimus“ – tyrimų visada viskam atsiras „kokių reikia“, aptinkančių tą, ko ieško, nepastebinčių kaip ieško.)

Skaitykite daugiau ČIA