Nacionalinis manipuliuotojas – LRT

Danutė ŠEPETYTĖ

Istoriją Vėlinių laike norėjosi pradėti paveikslu, kuriame matytume režisierę Laimą LINGYTĘ su kolegomis – pirmuoju televizijos režisieriumi Anupru Lauciūnu ir buvusiu vyr. operatoriumi Vygintu Grigoniu – keliaujančius į Lietuvos pakraštį prie pat Latvijos sienos, kur teka upė Nemunėlis, kur prieš penkerius metus medžio paunksmėje amžinojo poilsio atgulė jos mokytoja garsi TV režisierė Galina Dauguvietytė. Vargu ar prierašas šiam vaizdui reikalingas: pati Laima stebisi TV senosios televizijos kūrėjų kartos draugyste ir ištikimybe, nematuojama jokiais pasaulio pinigais.

– Jau visi metai, kai jums nebereikia skubėti į Lietuvos televiziją (LRT), tapote „laisva menininke”. Gal iš šalies geriau matyti, ko siekia šiandieninis transliuotojas, akivaizdžiai besiorientuojantis į neišsilavinusį žiūrovą?

– Sunku paaiškinti, nes ir pati nežinau, kur mes ritamės. Apie Nacionalinio transliuotojo misiją aš jau nekalbu, bet kartais akibrokštai ir neprofesionalumas tiesiog stulbina. Štai atvažiuoja Prancūzijos vadovas Emanuelis Makronas į Lietuvos prezidentūrą. TV3 rodo tiesiogiai, LNK rodo tiesiogiai, „Lietuvos ryto” televizija išvis rodo beveik viską, ir aš galvoju, savaime aišku, kad „mūsiškiai” (aš juos vis dar vadinu „mūsiškiais”) tikrai atsilikti neturėtų. Tikiuosi dar daugiau, tikiuosi, kad bus pasitelkti ir politiką, bei konkrečiai Prancūzijos realijas, išmanantys komentatoriai, bet įjungiu mūsų LRT kanalą ir netikiu savo akimis: visuomeninė televizija, kuriai tiesiog privalu kuo išsamiausiai nušviesti valstybinės reikšmės įvykius, rodo laidą „Klauskite daktaro”. Ir televizijos generalinė direktorė dėl to nesulaukia jokio priekaišto. Žiūrime toliau. Prezidentų Gitano Nausėdos ir E.Makrono spaudos konferencija: pasigirsta „blinkt”, kažkoks garsinis brokas, probėgšmiais šmėsteli vinjetė ir išsyk įjungiamas su pirmu žodžiu lūpose Lietuvos prezidentas. O kur įvadiniai kadrai, kuriuose matytum, kaip pasirodo prezidentai, kaip jie eina į tribūną, juk tokios procedūros yra kaip spektaklis. Žiūrėkime ir didžiuokimės, kaip kalba mūsų prezidentas, klausykime, kokius žodžius mums siunčia svečias. Deja, ir tai sunkiai įveikiama užduotis – vertimo iš prancūzų į lietuvių kalbą garsas buvo nesubalansuotas, skambėjo varginančiai – tai garsiau, tai tyliau. Apie kadro estetiką, kurios pati visados siekiau, bei techninį broką šiuokart nekalbėsiu. Jo yra tiek, kad žiūrovas priprato ir tiesiog nebekreipia dėmesio, nes jau seniai peržengta profesionalumo riba.

– Galbūt visame kame per kraštus besiveržiantis mėgėjiškumas, kaip ir rinkimų rezultatai, tėra visuomenės atspindys?

– Kažkada svajojau sukurti filmą „Jų buvo šešiolika”, taip, taip, – generalinių direktorių. Dabar nesuskaičiuoju, gal jų buvo ir daugiau, dirbusių mėnesį ar metus… Vieni labai patiko, kitų beveik neprisimenu. Blogiausia, kai generalinio direktoriaus postą užima žmogus, kuris net nežino, kas yra kultūra. Kultūra, kaip sakė prancūzų tarpukario premjeras, yra tai, kas lieka, kai jau nieko nebelieka. Monika Garbačiauskaitė-Budrienė, kuri šiandien vadovauja televizijai, manau, tikrai nežino, kas yra kultūra; tai supratau pabendravusi su ja. Kaip tikrajai kultūrai bei televizijos specifikai svetimas žmogus galėjo laimėti konkursą, negaliu suprasti.

– Galbūt atsakymas slypi čia pat – kišeninė LRT taryba?

– Kas šiandien sėdi toje taryboje? Ten tėra vienintelė televizijos profesionalė (nekalbu apie kai kuriuos visuomeninių organizacijų šviesuolius). Kad būtų aiškiau, įsivaizduokite televizijos režisierių su balso teise kokioje nors medikų ar fizikų komisijoje. Ką jis gali pasakyti, patarti, pasiūlyti? Panašiai turbūt ir LRT taryboje – jos nariai tik linkčioja ir pritardami kelia ranką. Tik pažiūrėjus į kai kuriuos iš jų, manančius, kad tarybos nariui gana vien žinoti įstatymus, gali apimti neviltis. Ne veltui naujosios vadovės siūlymu Taryba panaikino „Kultūros” kanalo pavadinimą, gal iš anksto nuspėdama, kad jis vis mažiau kultūrai atstovaus. Ar gali kultūra būti „plius”, jeigu ja viskas prasideda.

– Lietuvos televizijoje prabėgo per 40 jūsų gyvenimo metų. Kaip nutiko, kad iš jos buvo išstumti brandesnio amžiaus žmonės ir įsivyravo jaunumės kultas?

– Nors vyresnio amžiaus žmonių televizijos ekranuose beveik nematyti, tačiau aš neakcentuočiau, kad mes buvome išstumti. Tada turėtume suprasti esą nepakeičiami? Tai būtų netiesa. Visuomenė labai pasikeitė ir sunku pasakyti, ar mes geriau dirbome. Tiesa, su šiuolaikine technika dirbti nepalyginamai lengviau. Natūralu, kad senimą keičia jaunimas. Kita vertus, net išėjęs iš televizijos gali kurti toliau. Aš turiu kamerą, puikų garso mikrofoną. Sumaniau nufilmuoti Raigardo slėnį, jūrą ar žydintį pavasarį ir nufilmavau. Juk ir neturėdamas etato gali dirbti. Žinau nemažai tokių, kurie teikia paraiškas,o jas autoritetinga komisija atmeta vieną po kitos. Man nepriimtina, kada keli „ekspertai” sprendžia, ar galiu dirbti ar negaliu. Patikėkit, didžiausia būdavo laimė, kai po filmo premjeros skambindavo ir dėkodavo žiūrovai. Tas jausmas nenusakomas.

– Sakote, nieko tokio, kad televizijos eterį okupavo jaunimas. Bet juk šitaip jis praranda savo mokytojus!

– Šiandien autoritetai nebėra paklausūs. Profesijos mane mokė šviesaus atminimo profesionalai Galina Dauguvietytė, Julija Adamkevičienė, Henrikas Kunavičius. Žavėjausi redaktorės Birutės Bražinskaitės, režisierės Virgilijos Makačinienės talentu. Mes žiūrėjom į juos ir žinojom, ką iš jų gaunam. Su Nijole Baužyte apie J.Adamkevičienę net filmą sukūrėme („Julija”). Ji buvo viena iš mūsų televizijos kūrėjų, o dabar (likimo ironija) jos anūkas, kurį ji dar vaikiuką, atsimenu, atsivesdavo į televiziją, yra vienas iš jos griovėjų, aktyviai besidarbuojantis Garbačiauskaitės komandoje. Matot, kaip gyvenime nutinka: močiutė kūrė – anūkas griauna.

Apskritai, anuomet Muzikos redakcija buvo labai stipri. Kitas dalykas, buvo juntama tuometinio Radijo ir televizijos komiteto pirmininko Jono Januičio ranka: neidealizuoju jo, bet buvo geležinė tvarka ir nereikėjo niekam aiškintis – talentingas ar netalentingas esi, nereikėjo pataikauti ar pinti intrigų, ką iki šiol daro kai kurių grandžių vadovės, dėl palankių sprendimų jų atžvilgiu. Žinoma, kaip visais laikais, vadovai turi savo favoritus, jiems gali patikti, gali nepatikti tavo kūryba. Įtariu, kad savo kūryba naujai vadovei nepalikau komercinio įspūdžio, nes paskutinė dokumentinė juosta „Gyvenimo simfonijos sūkuryje” apie žymų dirigentą Juozą Domarką, kurios peržiūroje dalyvavo ir pati „naujai iškepta” generalinė direktorė, galėjusi stebėti žiūrovų reakcijas, buvo parodyta gal kartą ar du ir tiktai einant į naktį, nors žiūrovui reikia nuolatos priminti Lietuvos kultūros istoriją. Paskui į peržiūras ji nebevaikščiojo, o dar vėliau šią seną tradiciją uždraudė. Aš buvau viena iš tų kovotojų, besilaikiusių mokytojų įdiegtų tradicijų. Kova dėl kokybės per ilgus metus kainavo man sveikatos ir nervų, nes ir tarp vyresnių kolegų esti manančių ir net demonstruojančių, jog galima susukti siužetą ar filmą, kaip išeina, nes vis tiek žiūrovas „suvalgys”. Mes žinome, kad vidutinybės moka prie valdžios prieiti, moka labai gražiai tvarkyti savo reikalus. Deja, šiuolaikinis jaunimas, į kurį dedama daug vilčių, yra „išprusintas” ir šiuo atžvilgiu. Skirtumas, kurį esu pastebėjusi: anuomet profesijos Mokytojai mokė, kaip kurti, kai kurie šiandienos mokytojai moko, kaip „gyventi”.

– Kitaip tariant, siekti nūdienos „idealų” – valdžios ir pinigų?

– Pagal LRT programą sunku būtų nusakyti mūsų televizijos misiją. Informuoti, šviesti, smaginti, juokinti, propaguoti, dumti akis? Pagal tai, ką matome, atsakymas peršasi vienas – manipuliuoti. Aš manau, kad lietuviai ypač talentinga tauta. Ir choreografijoje, ir dailėje, ir literatūroje, ir sporte… Mes esam labai talentinga tauta, tik ne visada mokame tai parodyti, iškelti ir, dažniausiai, užuot pasakę vieną kitą gerą žodį, vienas kitą kritikuojame, nuvertinam ir nevertinam… Solidarumas, draugiškas palaikymas ir sveika konkurencija – labai retas reiškinys kultūros srityje. Galvodama apie tai priėjau prie išvados, kad mes gražiai draugaujame, pasidžiaugiame ir pagiriame vienas kito darbą tik iki tol, kol tarp mūsų neįsigali visagalis pinigas. Šiandien pinigai užgožia viską, įsigali vis aršesnė konkurencija, televizijos laidų vertė vis labiau priklausoma nuo reitingų. Ir visuomenė, deja, tampa vis abejingesnė.