Lietuvos Respublikos Vyriausybei, Seimui, Prezidentui, Valstybės saugumo departamentui
KREIPIMASIS
Vilnius, 2023 m. rugsėjo 7 d.
Lietuva nuosekliai verčiama masinės imigracijos šalimi. Ilgą laiką to viešais ir privačiais kanalais siekė asocijuotos verslo struktūros, vis didesnį palankumą tokiai politikai rodė kiekviena vėlesnė Vyriausybė. Galiausiai sienas masiniam ekonominių migrantų atvykimui į Lietuvą plačiai atvėrė dabartinė Vyriausybė. Šalyje, ypač sostinėje bei Klaipėdoje, juntamai pagausėjo rusakalbių gyventojų. Faktiškai nekontroliuojamas masiškai įsileidžiamų imigrantų antplūdis iš pradžių buvo teisinamas režimo represijomis Baltarusijoje, o vėliau tragišku karo Ukrainoje ir ukrainiečių pabėgėlių krizės kontekstu.
Kaip skelbiama žiniasklaidoje, vien Baltarusijos piliečiams nuo 2020 metų suteikta apie 60 tūkstančių leidimų gyventi Lietuvoje. Tai daugiau nei dvigubai daugiau, nei baltarusių apskritai gyveno Lietuvoje 2021 metais. Migracijos departamento teigimu, vien šiais metais išduota net 50 000 leidimų gyventi ir dirbti Lietuvoje. Vos nepilnus pusantro tūkstančio iš jų sudaro aukštos kvalifikacijos darbuotojai (inžinieriai, programuotojai ir kiti), dėl kurių esą konkuruoja Lietuva, kaip kartoja masinę imigraciją palaikantys verslo struktūrų atstovai.
Vis didesnę dalį darbuotojų sudaro atvykėliai iš Afrikos ir Azijos šalių. Šiais metais Vyriausybė paviešino planus skatinti darbo imigraciją iš Nigerijos, kaip neva strategiškai naudingą Lietuvai. Tam žadėta įkurti išorės paslaugų centrą Nigerijoje, kuris leistų greičiau, lengviau ir vietoje susitvarkyti imigracijos į Lietuvą formalumus. Tai daroma nepaisant fakto, kad Nigerija yra paplitusio terorizmo ir sistemingo krikščionių persekiojimo šalis, į kurią Lietuvos piliečiams vykti nerekomenduojama. Absurdiškų planų dėl Nigerijos atsisakyta, tačiau jau atidaryti 34 imigraciją į Lietuvą lengvinantys išorės paslaugų centrai visame pasaulyje. Pagrindus šiai imigracijos skatinimo politikai padėjo 2022 m. kovą priimtos Užimtumo ir Užsieniečių teisinės padėties įstatymų pataisos, numačiusios gausias skatinamąsias išmokas iš užsienio pritrauktiems darbuotojams ir jų darbdaviams.
Tokio masto imigracija, migrantų charakteristikos ir migracijos skatinimo politika kelia rimtas grėsmes Lietuvos visuomenei. Jeigu ji tęsis ligšioliniais ar didesniais mastais, imigracija grasina iš esmės pakeisti Lietuvos demografinį bei kultūrinį veidą ir sukurti problemas, būdingas multikultūrizmo eksperimentą išbandžiusioms ir jo krizę išgyvenančioms Vakarų valstybėms. Šios problemos – augantis nusikalstamumas, terorizmo grėsmė, kultūrinės ir socialinės įtampos, dirbtinai mažinami atlyginimai (darbo migracijos atveju) arba našta socialinės apsaugos sistemai (nedirbančių migrantų atveju). Visų svarbiausia iš jų vidutiniu ir ypač ilguoju laikotarpiu – iš esmės keičiant šalies gyventojų tautinę sudėtį neišvengiamai bus sugriautas ne tik kultūrinis Lietuvos valstybės egzistavimo ir tvarumo pagrindas, bet ir istorinis jos tęstinumas bei geopolitinis ir civilizacinis tapatumas.
Pasaulio istorijos patirtis liudija, kad masinė imigracija nekelia grėsmės šalies kultūriniam identitetui ir politiniam stabilumui bei saugumui tik tuo atveju, jeigu atvykėlius priimanti šalis yra didelė ir vykdo griežtą integracijos ir net asimiliacijos politiką. Būtent tokią politiką bent iki XX amžiaus 7 dešimtmečio nuosekliai vykdė JAV, Prancūzija ar Jungtinė Karalystė. Lietuva yra maža šalis ir negali absorbuoti masinės imigracijos srautų ir suvaldyti jos neigiamų padarinių. Kuo santykinai didesnė yra imigrantų bendruomenė, tuo labiau ji linksta užsidaryti „valstybėmis valstybėje“ tampančiuose migrantų getuose.
Nė viena buvusi ar, juo labiau, esama Lietuvos valdžia neturi nei drąsos, nei kompetencijos vykdyti nuoseklios ir ryžtingos kitataučių šalies gyventojų ir atvykėlių integravimo politikos. Nors turėdama sąlyginai nedaug ir kultūriškai artimų tautinių bendrijų, Lietuva nesugeba net jų integruoti į visuomenę, užtikrinti lojalumo valstybei ir valstybinės kalbos mokėjimo, neįstengia jų įtraukti į šalies visuomenę bei darbo rinką. Po Krymo okupacijos atlikti tyrimai atskleidė, kad dauguma rusakalbių ir lenkakalbių Pietryčių Lietuvos gyventojų geriausiu lyderiu laikė V. Putiną.
Tuo pačiu metu Vyriausybė atvirai pataikauja kitataučiams ir neslepia pasiryžimo pirmiausia rūpintis jų interesais Lietuvoje. Premjerė I. Šimonytė svarbiausiais savo Vyriausybės darbais įvardijo tris išimtinai tautinių mažumų interesams tenkinti skirtus sprendimus: kitakalbių asmenvardžių pasuose įteisinimą, pakartotines kompensacijas žydų bendruomenei ir stačiatikių Konstantinopolio patriarchato atkūrimą Lietuvoje. Tautinių bendrijų reikalus viešai paskelbus svarbiausiu Vyriausybės veiklos prioritetu pirmą kartą atkurtosios nepriklausomybės laikotarpiu buvo oficialiai pripažinta, kad Lietuvos valstybę sukūrę ir šimtmečiais gynę lietuviai valdžios yra laikomi antrarūšiais šalies piliečiais, o gyvybiniai lietuvių tautos interesai nėra reikšmingi ir jų gali būti nepaisoma.
Tačiau dar drastiškesnę nuostatą kurti nelietuvišką multikultūrinę Lietuvą įtvirtina strateginiai Lietuvos raidos dokumentai. Tiek globalios Lietuvos strategija „Lietuva 2030“, tiek naujoji strategija „Lietuva 2050“ numato lietuvių tautos išsisklaidymą po visą pasaulį, virstant išgalvota „globalia Lietuva“, ir ne tik nekalba apie lietuvių tautos išlikimą Lietuvoje, bet ir apskritai nė karto nemini pačios lietuvių tautos. Abi šios strategijos parengtos valdant TS-LKD vadovaujamoms Vyriausybėms. Tačiau praėjusį dešimtmetį valdžiusios LSDP ir vėliau LVŽS vyriausybės niekada nekvestionavo strategijos „Lietuva 2030“ ir net nemėgino kelti priešingo tikslo – išsaugoti lietuvių tautą Lietuvoje ir užtikrinti jos išlikimą ir istorinį tęstinumą per amžius. Priešingai, jos nuosekliai vadovavosi Lietuvos ištautinimo ir išvalstybinimo nuostatomis. Todėl Lietuvos ištautinimas ir lietuvių tautos išvietinimas, pakeičiant lietuvius atsivežtais kitataučiais kaip pigesne darbo jėga, buvo ir tebėra kertinis visų Lietuvą valdžiusių partijų demografinės ir migracijos politikos principas.
Lietuvos valstybės, kaip ir bet kurios modernios valstybės, tikslas privalo būti ją įkūrusios titulinės tautos – lietuvių – išlikimas. Tam valstybė turi kurti geriausias įmanomas savo piliečių, įskaitant valstybei lojalius kitataučius piliečius, gyvenimo ir profesinės veiklos sąlygas, skatinančias piliečius pasilikti Tėvynėje ar sugrįžti į ją išvykusius. Būtina pripažinti, kad darbuotojų trūkumo ir jo keliamos ekonominės bei socialinės problemos dideliu mastu yra masinę emigraciją iš Lietuvos skatinančių šalies verslo sluoksnių paniekinamo požiūrio į dirbančius žmones ir kelis dešimtmečius trunkančio jų išnaudojimo neišvengiamas padarinys.
Visos Lietuvos vyriausybės ignoravo šio trumparegiško savanaudiškumo daromą ilgametę žalą šalies ekonomikai ir jo keliamas grėsmes šalies nacionaliniams saugumui. Atkurtos Lietuvos politikai niekada nuosekliai nesirūpino šalies dirbančiųjų gyvenimo ir darbo sąlygomis, jų ekonomine ir socialine padėtimi, gimstamumą skatinančiomis demografinės politikos priemonėmis, o emigracijos ir imigracijos nelaikė grėsme. Pastaraisiais metais jie pavertė Lietuvą masinės imigracijos šalimi, per metus priimančia daugiau nei procentą savo populiacijos sudarančių darbo imigrantų. Nuolatiniai raginimai ir nekontroliuojamos iniciatyvos masiškai įsivežti į Lietuvą pigią svetimšalę darbo jėgą nepaneigiamai rodo, kad įtakingi Lietuvos valdžios ir verslo sluoksniai, užuot iš esmės ir iš lietuvių tautos bei valstybės išlikimo perspektyvos sprendę struktūrines šalies darbo rinkos problemas, toliau siekia savanaudiškai patenkinti siaurus savo verslo interesus lengviausiu keliu ir kitų šalies piliečių sąskaita. Įsivežti kuo daugiau pusvelčiui dirbančių imigrantų vardan didžiausių šios dienos pelnų, o masinės emigracijos ekonominių ir socialinių padarinių bei jos keliamų egzistencinių grėsmių Lietuvai naštą suversti šių dienų visuomenei ir būsimosioms lietuvių kartoms – toks yra siekiamas primesti ir įteisinti problemų sprendimas.
Tokia migracijos politika yra tiesus kelias į Lietuvos kaip lietuvių tautos namų sunaikinimą. Ji jau buvo sistemingai vykdoma sovietmečiu, kai masinė imigracija buvo vykdoma svetimos valdžios okupacijos sąlygomis. Sovietinę migracijos politiką sugebama tiesiai vadinti kolonizacija. Savo esme po 50 000 ir daugiau darbo imigrantų per metus atsivežimas į Lietuvą yra lygiai tas pats. Tokia politika įgyvendinama programa „Lietuva bus, tik be lietuvių“.
Nacionalinis susivienijimas reikalauja:
1. Nedelsiant stabdyti bet kokias darbo imigraciją lengvinančias teisines ar administracines priemones, finansines iniciatyvas ir programas;
2. Ypatingai griežtai, ir visų pirma nacionalinio saugumo požiūriu, vertinti bet kokius darbo imigracijos prašymus iš visiškai svetimos kultūros Azijos ir Afrikos šalių, o taip pat iš geopolitiškai Lietuvai priešiškų valstybių;
3. Imigracijos politiką grįsti principu, jog valstybė pati atsirenka reikalingus imigrantus, ir jais gali būti tik specifinių – trūkstamų ir greitai šalies resursais neužpildomų – profesijų atstovai, prisiimantys darbo įsipareigojimus sutartam laikotarpiui;
4. Demografinę politiką grįsti principu, jog valstybė teikia pirmenybę savo piliečių išsaugojimui, susigrąžinimui, ir gimstamumo skatinimui. Šiems prioritetiniams uždaviniams spręsti turi būti skiriamos būtinos lėšos, administraciniai resursai, į tai turi būti orientuojamos mokestinės reformos ir ugdymo politika;
5. Ugdymo sistemoje užtikrinti kitataučių gyventojų kalbinę, socialinę ir geopolitinę integraciją, visų pirma užtikrinant vienodus standartus ir reikalavimus visų tautybių vaikams Lietuvos valstybės ugdymo įstaigose;
6. Visų tautybių piliečiai turi gauti kokybišką ir šiuolaikišką, visų pirma vieningu savo istorijos ir bendro likimo suvokimu paremtą patriotinį ugdymą – būtiną šalies išlikimo ir nacionalinio saugumo sąlygą;
7. Nepriimti naujosios Lietuvos, kaip tautinės valstybės, sunaikinimo strategijos „Lietuva 2050“ ir suburti plačią bei reprezentatyvią patriotiškos inteligentijos bei tautiškai ir valstybiškai mąstančių ekspertų darbo grupę naujai – tautos išlikimo – strategijai parengti.
Nacionalinio susivienijimo valdyba
