Vytautas Radžvilas
Bendražygių, dalijusių Nacionalinio susivienijimo laikraštį Kauno gimtadienio šventėje, nuotrauka prie pavėsinės perteikia tai, ką darome. Jau seniai neskaičiuojame, kiek buvo išvykų po Lietuvą ir tokių jas atminčiai išsaugančių nuotraukų. Šitaip keliaujame jau penkerius metus, kasmet intensyviau. Važinėjame ne tik geru ir maloniu oru, palengvinančiu darbą ir net suteikiančiu jam šiokį tokį pramoginės iškylos prieskonį.
Smagu, kai šitaip. Bet kiek buvo dalijimų alinančiame karštyje ir stingdančiame šaltyje. Kiek kartų dirbta per lietų ir net pliaupiant liūčiai, krentant šlapdribai ir snaigėms, žvarbiame vėjyje ir vėtros gūsiams blaškant mūsų pavėsines.
Žvelgiant paviršutiniškai ir formaliai — visa tai tik agitacinės partijos narių kelionės. O įsižiūrėjus atidžiau ir nors kiek pamąsčius — kvietimas tautiečiams pabusti iš nevilties, susitaikymo su likimu ir abejingumo net savo ir savo vaikų ateičiai būsenos. Tai neįkyrus, bet primygtinis raginimas lietuviams atsitiesti ir pakelti galvas.
Lietuvių galvos vėl oriai pakils, jeigu Lietuvos žmonių protuose ir širdyse atgims tikėjimas savo šalies ateitimi ir pasitikėjimas savimi. O su juo — drąsa ir ryžtas veikti. Perduoti ir įkvėpti tikėjimą nėra tas pat, kas paskleisti informaciją ar paskelbti kokią nors žinią.
Perduoti tikėjimą įmanoma vieninteliu būdu — liudijant pačią galimybę ir viltį tikėti ir patikėti asmeninės valios pakilti ir veikti pavyzdžiu. Net informatyviausi tekstai ir ugningiausios proginės ar mitinginės kalbos neleidžia perteikti tikėjimo ir valios. Jie neperduodami nuotoliu ir anonimiškai, o tik vykstant asmeniškai akistatai su gyvu ir konkrečiu, dažnai nusivylusiu, pasimetusiu ir niekuo šioje šalyje ir savo gyvenime nebetikinčiu žmogumi.
Todėl yra vienintelis kelias — eiti į Lietuvą ir kalbėtis su kiekvienu pašnekovu, kuris dar nėra tiek sugniuždytas ir palūžęs, kad būtų absoliučiai užsidaręs ir galintis tik bejėgiškai piktintis pasauliu ir jame kerojančia neteisybe žmogus. Atkakliai ieškome lietuvių, pasiruošusių ar bent dar įstengiančių pakančiai išklausyti kvietimą busti ir iš anksto „žinančiu“, kad nieko nebus ir niekas mums neišeis.
Atviras ir nuoširdus pašnekesys yra veiksmingiausias, o dažnai ir vienintelis būdas pasibelsti į dažniausiai pirmą kartą matomo žmogaus protą ir sąžinę. Žadinti gyvenimo vargų ir negandų nuslopintą, bet giliausioje lietuviškos savasties kertelėje vos rusenantį meilės Tėvynei ir pareigos ją gelbėti jausmą — sunkus ir lėtas darbas. Bet kito kelio nėra.
Nacionalinis susivienijimas bent kol kas yra vienintelė Lietuvos politinė jėga, kuri aiškiai supranta ir sąmoningai vadovaujasi nuostata, kad jokie esminiai pokyčiai šalyje bus neįmanomi, kol sistemingu ir kantriu tautinės ir valstybinės jausenos gaivinimo ir stiprinimo darbu nebus išugdytas jiems įgyvendinti minimaliai būtinas politiškai sąmoningų ir aktyvių piliečių branduolys, kartais supaprastintai vadinamas permainoms reikalinga kritine mase.
Pasaulio istorijoje sunku rasti pavyzdį, kad kokia nors tauta būtų subrendusi esminėms permainoms, o valstybė iš esmės pasikeitusi iš anksto neparuošus dirvos permainoms, kurios tapdavo įmanomos tik po daugelį metų ar net dešimtmečių trukdavusio visuomenės kultūrinio švietimo ir politinio ugdymo darbo.
Į šio kelio savitumą verta atkreipti dėmesį. Mat jau ketvirtį amžiaus Lietuvoje nesėkmingai, bet atkakliai mėginama įgyvendinti kita visuomenės aktyvinimo ir rinkėjų pakėlimo nuo sofų strategija. Jos esmė itin paprasta. Ieškoma ir tikimasi rasti stebuklingą būdą sužadinti nepatenkintų savo padėtimi piliečių pyktį.
Viliamasi, kad apimti tokio pykčio jie rinkimų dieną atras savyje noro ir valios masiškai suplūsti prie balsavimo urnų. Valdantieji bus vienu ypu nušluoti, o vienai dienai pabudusieji pagaliau išsirinks tikrai savą, pasiruošusią ginti jų interesus ir jiems uoliai tarnauti valdžią.
Pagrindinė pamoka tebėra neišmokta. Iki šiol taip ir nesuprasta, kad šis apeliavimo į žmones būdas, kurį pavadinkime jutubine-feisbukine poveikio strategija, nėra ir niekada nebus veiksmingas. Galima į valias kurstyti piliečių pyktį feisbuke, jutubiniuose „opozicinės“ TV kanaluose ir rašiniuose diena iš dienos demaskuojant valdančiųjų partijų ir jas remiančių veikėjų klaidas, niekšybes ir net nusikaltimus. Lieti savo nuoskaudas, vadinant savivaliaujančius ir Lietuvą siaubiančius partinius nomenklatūrinius klanus konservatnikais, pedopartijomis ar dar kitaip.
Bėda ta, kad tokie demaskavimai ir skaitytojų bei klausytojų skaudulių priminimai, tokie emocijų dirginimai pirmiausia veikia kaip „garo nuleidimas“ ir niekaip neugdo auditorijos politinio sąmoningumo ir neskatina apsispręsti pakilti nuo sofų. Niūrus šalies politinio gyvenimo faktas yra tas, kad tokio pobūdžio ir stiliaus agitacija yra neveiksminga. Rinkimuose nuolatos nedalyvauja daugiau nei 40 procentų viskuo nusivylusių ir niekuo nebetikinčių piliečių. Svarbiausia tai, kad per tris dešimtmečius jų dalis nei kiek nesumažėjo.
Kodėl šie žmonės taip ir nepakyla nuo sofų, kaip įprasta vaizdžiai apibūdinti šį liūdną reiškinį, — sudėtingas klausimas.
Viena iš tikėtinų prielaidų yra ta, kad raginantieji pakilti taip ir nesugebėjo parodyti pavyzdžio, pirmiausia patys pakildami nuo sofų ir išeidami į žmones. Su išleistais kokybiško politinio turinio laikraščiais išeidami į žmones ir reguliariai, metų metais, o ne tik rinkimų išvakarėse lankydami tolimiausius Lietuvos pakraščius, kaip tai kadaise darė knygnešiai arba vadinamieji Sąjūdžio juodadarbiai.
Ko gero, yra taip, kad matydami ir girdėdami aršiai kritikuojančius valdančiuosius ir kviečiančius pakilti bei juos nušluoti, bet pačius neišeinančius iš televizijos studijų politikus, šalies piliečiai intuityviai pajunta kai ką negero. Taip pat girdėdami tokią kritiką jie turbūt pajunta, kad visą laiką kalbama tik apie valdžią, o ne apie Lietuvą, tautos ir valstybės bėdas bei jų likimą.
Ar būtent intuityvi nuojauta, kad toks kalbėjimas yra tik visiškai sisteminių grumtynių dėl valdžios išraiška ir iš esmės yra agitavimas blogą valdžią pakeisti gera tų pačių kritikų-gelbėtojų valdžia?
Būtent šios dvi skirtingos politinio veikimo strategijos lemia Nacionalinio susivienijimo požiūrį ir vadinamuoju vienijimosi klausimu. Mūsų principinė nuostata yra aiški: vienytis reikia pradėti pirmiausia telkiantis bendram visuomenės šviečiamajam ir ugdomajam darbui.
Vienijimosi paskirtis ir prasmė yra siekti bendro tikslo, o ne susėdus prie apskrito stalo pasidalinti vietas rinkimų sąraše.
NS visada tiesė ir tiesia ranką visiems, norintiems kartu dirbti Lietuvai. Tačiau tiesa tokia, kad daugeliui raginančių vienytis jau seniai siūlytas nuoseklaus ir kantraus bendro darbo kelias pasirodė nepriimtinas. Tokie, tarp jų ir kai kurie buvę bendražygiai, pasiūlymo sunkiai ir ilgai dirbti neišgirdo arba nesuprato. Pasirinko ir nuėjo kitu — turbūt jiems atrodžiusiu paprastesniu ir trumpesniu — lengvos ir greitos sėkmės keliu.
Kad ir kaip baigtųsi artėjantys rinkimai į Europos Parlamentą, Nacionalinis susivienijimas pasirinkto kelio nemes. Toliau eisime į Lietuvą. Nes mes — ne feisbukinių ir jutubinių agitatorių, o būnančių tarp gyvų žmonių ir visada liksiančių su jais tokių pat paprastų Lietuvos piliečių gyva ir veikli partija. Eisime į žmones tol, kol, pasakant didžiojo tautos patriarcho antkapyje iškaltais žodžiais, Lietuvos dvasia atsikvošės…
Politinė reklama, nes kaip ir nuotraukoje Kaune, taip ir šiuo įrašu privalau priminti paprastą faktą, kad norint pokyčių Jums tereikia ateiti.
Ateiti į Europos Parlamento rinkimus birželio 9 dieną arba išankstinio balsavimo metu. Nacionalinio susivienijimo numeris biuletenyje 15, paskutinis.
