Ishaan Tharoor
Prasidėjus NATO aukščiausiojo lygio susitikimui, Lietuva pasaulio arenoje demonstruoja puikią nuotaiką
Lietuvos sostinėje Vilniuje vykstančiame dvi dienas truksiančiame NATO vadovų susitikime daug kas pastatyta ant kortos. Nepaisant kelis mėnesius trukusių karinio aljanso diplomatų ginčų, kai kuriuos pateiktus pasirašyti pasiūlymus gaubia nežinomybė. Pirmadienį paaiškėjo, kad vienas iš didelių nesutarimų šaltinių buvo pašalintas, kai Turkija, stabdžiusi procesą dėl įvairių politinių nesutarimų, pritarė Švedijos pasiūlymui tapti NATO nare.
Tačiau dėl Ukrainos kyla klausimų, kokį kelią į narystę NATO turėtų pasiūlyti šaliai, kuri ginasi nuo Rusijos invazijos, ir kokiu tempu NATO gali siekti, kad Ukraina visiškai įstotų į aljansą po to, kai nutrūks karo veiksmai su Rusija. Tokie lyderiai kaip JAV prezidentas J. Bidenas ir Vokietijos kancleris Olafas Scholzas nesiryžta dabar siūlyti visateisės narystės, o vietoj to nori sutelkti sąjungininkų dėmesį į tai, kaip artimiausiu ir vidutinės trukmės laikotarpiu suteikti Ukrainai reikalingų gynybos pajėgumų ir ginkluotės. J. Bidenas pateikė Izraelio analogiją, siūlydamas Vakarų įsipareigojimą ginti Ukrainą, kuris yra geležinis ir numanomas, tačiau be oficialių NATO struktūrų ir įsipareigojimų.
Aukščiausiojo lygio susitikimo šeimininkai yra ambicingesni. „Kaip laikinas sprendimas kelyje į visišką integraciją… į NATO, tai galėtų būti svarstoma. Ir tai yra gana naudinga bendradarbiavimo forma”, – sakė Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda televizijai CNBC, turėdamas omenyje laikinų saugumo garantijų paketą. „Bet tai nėra visavertės narystės NATO pakaitalas”.
Lietuva, kaip ir Lenkija bei jos Baltijos kaimynės, garsiai remia Ukrainos reikalą ir norėtų, kad susitikimas jos sostinėje duotų naudos Kijevui. Jau kelis mėnesius Lietuvos vadovai ragina suteikti Ukrainai daugiau ginklų ir karinės pagalbos, o į bet kokias užuominas apie nuolaidžiavimą ar nuolaidžiavimą Kremliui žiūri skeptiškai. Dvišalei paramai Ukrainai ji skyrė daugiau nei 1 proc. savo bendrojo vidaus produkto – daug daugiau nei didesnės Europos ekonomikos šalys Vakarams. Šalies išlaidos gynybai artėja prie 3 proc. bendrojo vidaus produkto, o tai gerokai lenkia daugumą NATO šalių, kurios sunkiai pasiekia net aljanso nustatytą 2 proc. ribą.
Pirmadienį dienraštyje „The Washington Post” paskelbtame straipsnyje aštuoni Baltijos ir Šiaurės šalių užsienio reikalų ministrai, įskaitant Lietuvos užsienio reikalų ministrą Gabrielių Landsbergį, paragino Ukrainą ilgam integruotis į Europą per NATO ir Europos Sąjungą, taip pat prisiimti svarbius įsipareigojimus padėti Kijevui laimėti karą dabar. „Šią savaitę norime, kad būtų imtasi plataus užmojo veiksmų, priartinančių Ukrainą prie NATO, ir padidinta mūsų praktinė parama, tiek finansinė, tiek ilgalaikė”, – rašė jie.
Lietuvai atremti Rusijos invaziją į Ukrainą yra egzistencinis reikalas. „Mes turime išlikusią labai ryškią istorinę atmintį, kad mūsų šalis buvo okupuota”, – anksčiau šiais metais sakė „Wall Street Journal” 41 metų V. Landsbergis, turėdamas omenyje 1991 m., kai sovietų pajėgos bandė numalšinti nepriklausomybės šalininkų protestus Vilniuje. „Esu jaunas politikas, bet tai prisimenu, kaip ir dabartinė jaunoji karta Parlamente”.
Nuolatinis Baltijos šalių karingumas Rusijos prievartos ir grėsmės atžvilgiu yra tai, kuo dabar grindžiami jų įsitikinimai. Buvusi Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė neseniai interviu naujienų agentūrai „Associated Press” sakė, kad Vakarų vyriausybės nuvylė jos pasaulio dalį, nes vangiai reagavo į 2014 m. Rusijos įvykdytą neteisėtą Krymo aneksiją ir sukilėlių kurstymą pietryčių Ukrainoje.
„Po Krymo okupacijos Vakarų reakcija buvo labai lėta, nors Rusija vidury baltos dienos atvirai demonstravo, kad gali okupuoti kaimyninių šalių teritorijas”, – sakė D. Grybauskaitė, perspėdama, kad šią savaitę vyksiančiame aukščiausiojo lygio susitikime vis dar gali išryškėti nesutarimai dėl to, kaip elgtis su Rusija.
Nors Vašingtono ar Berlyno strategai gali būti atsargesni dėl visuotinio politinio Ukrainos priėmimo ar dar didesnio Maskvos atstūmimo, daugelio buvusių sovietinių šalių pareigūnai ir diplomatai turi kitokią perspektyvą, kylančią iš noro priklausyti Europos politiniam projektui ir baimės pasišalinti iš jo orbitos. Jei Ukrainai nebus leista įstoti į Europos Sąjungą ir NATO, ateinančiais metais jos gali laukti nemaloni skaistykla.
„Prastai valdomos, nestabilios Vakarų Balkanų šalys, linkusios į Rusijos ir Kinijos kišimąsi, įspėja, kur gali nuvesti užsitęsęs „kandidatės statusas” ir Europos neryžtingumas”, – aiškino Daliboras Rohacas iš Amerikos verslo instituto.
Tačiau Lietuvos vadovai nerimauja ne tik dėl savo artimiausių kaimynų. V. Landsbergis ir jo kolegos yra vieni iš atviriausių Taivano rėmėjų ir Europos Kinijos kritikų. 2021 m. mažytė Lietuva atsidūrė geopolitinėje priešpriešoje su Pekinu dėl sprendimo leisti Taivanui atidaryti Vilniuje atstovybę „Taivanas”. (Kinija toleruoja tokias atstovybes, kurios įvardijamos kaip „Taipėjus”, kaip Taivano atstovybė Vašingtone).
Lietuva laikėsi tvirtai, o Kinija galiausiai nusprendė atkurti nominalią prekybą.
Lietuva laikėsi tvirtai, o Kinija galiausiai nusprendė atkurti nominalius šalių prekybinius ryšius – šis sprendimas, pasak V. Landsbergio, įrodė, kad įmanoma pasipriešinti Kinijai ir „nepažeminti savo vertybių slenksčio”. Dabar, Rusijai įsiveržus į Ukrainą, Lietuvos pareigūnai savo ypatingą geopolitinę padėtį paverčia baikerių tribūna.
Praėjusią savaitę šalies vyriausybė paskelbė politinį dokumentą dėl „Indostano ir Ramiojo vandenyno” strategijos. Pastaraisiais mėnesiais tą patį padarė ir kitos Europos šalys, nesvarbu, kaip jos yra nutolusios nuo regiono, tačiau Lietuvos dokumentas yra labiau aršesnis, nei kitų. Nors Vilnius oficialiai pripažįsta Pekino viršenybę prieš Taipėjų, jis apibūdino prekybos ryšių su Taivanu plėtrą kaip vieną iš savo „strateginių prioritetų” ir pasisakė už bendrą požiūrį „ribojant” tiek Rusijos „dezinformacijos”, tiek Kinijos „informacinio spaudimo” prieš Taivaną plitimą.
„Karinė parama Rusijos agresijos karui prieš Ukrainą arba jėgos ar prievartos naudojimas siekiant pakeisti status quo Taivano sąsiauryje yra „raudonos linijos”, kurias pažeidus Lietuva užsitrauktų bendraminčių šalių rūstybę.
Griežta kalba sklinda iš šalies, kurioje gyvena mažiau nei 3 mln. žmonių ir kurios saugumas labai priklauso nuo didžiųjų NATO valstybių. Tačiau Lietuvos vyriausybė mano, kad ji yra platesnės geopolitinės kovos priešakyje. Dokumente rašoma, kad „nesėkmingi Kinijos bandymai daryti ekonominį ir diplomatinį spaudimą Lietuvai įrodo, jog šalis gali atlaikyti ekonominį šantažą, jei yra sukūrusi visuomenės atsparumą ir turi patikimų partnerių”.
Šaltinis: washingtonpost.com
