Nauji Europos integracijos iššūkiai

Šiemet sukanka šešiasdešimt metų nuo Eliziejaus sutarties – prancūzų ir vokiečių tautų susitaikymo simbolio.

1963 m. sausio mėn. Prancūzijos prezidento Šarlio de Golio ir Vokietijos kanclerio Konrado Adenauerio pasirašyta sutartis buvo proveržis abiejų šalių bendradarbiavime. Prancūzijos ir Vokietijos kompromisas atnešė taiką ir klestėjimą Vakarų Europai. Jis pasiūlė ateities viziją, kuri suteikė žemynui naują impulsą: jis pasiuntė žinią, kad Europa, Europos civilizacija išgyveno karo nuniokojimą ir nori bei gali kovoti už savo ateitį. Bendradarbiavimas atvėrė kelią tam, kas vadinama „Les Trente Glorieuses”, t. y. trisdešimčiai šlovingų metų. Tačiau kiek ilgai truko šis pagreitis? Kaip galima įvertinti prancūzų ir vokiečių susitaikymą praėjus šešiasdešimčiai metų? Kaip pasikeitė Prancūzijos ir Vokietijos vadovaujamasis vaidmuo, kokias galimybes turėjo abi šalys, ar jomis pasinaudojo ir su kokiais iššūkiais ar pavojais susiduria šiuo metu?

Žvelgiant iš istorinės perspektyvos, Prancūzijos ir Vokietijos bendradarbiavimą galima suskirstyti į du didesnius etapus: laikotarpį iki Sovietų Sąjungos žlugimo ir dešimtmečius po režimo pasikeitimo. Pirmasis laikotarpis atnešė neprilygstamą ekonominį vystymąsi ir klestėjimą, kartu sėkmingai padėjo pagrindus Europos bendradarbiavimo sistemai.

Per kelis trumpus dešimtmečius Vakarų Europa tapo vieta, kurioje buvo geriausia gyventi, o tai suteikė vilties ir už geležinės uždangos esančioms Europos šalims. Prancūzijos ir Vokietijos partnerystės vaidmuo šiame procese buvo ne tik neabejotinas, bet ir būtinas.

tikėjosi, kad potenciali nepriklausomų valstybių sąjunga „nuo Atlanto iki Uralo” galėtų suteikti Europai vietą tarp pasaulio galybių.

Kartu jos poveikis iš esmės apsiribojo ekonominiu bendradarbiavimu ir sėkme, taip pat pramonės ir žemės ūkio politika. Lankydamasis Berlyne Šarlis de Golis išreiškė optimistinį norą, kad Europa įveiktų savo susiskaldymą ir vėl taptų „civilizacijos židiniu”. Jis tikėjosi, kad potenciali nepriklausomų valstybių sąjunga „nuo Atlanto iki Uralo” galėtų suteikti Europai vietą tarp pasaulio galybių.

Tačiau ši idėja, deja, ilgą laiką liko pageidavimu senajame žemyne, kurį supervalstybės padalijo į dvi dalis. Be JAV pagalbos Vakarų Europa negalėjo užtikrinti savo saugumo, o Rytų Europoje laisvę, nepriklausomybę ir apsisprendimo galimybę slopino sovietinė sistema. Prancūzijos ir Vokietijos partnerystė – kaip ir už integraciją pasisakantis elitas – nelabai ką žinojo apie šį pasidalijimą ir laikui bėgant vis labiau susitaikė su situacija. Atrodė, kad geležinė uždanga tapo priimtina Europos geopolitinio žemėlapio dalimi, o padėtis Europoje buvo laikoma stabilia ir neabejotina.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta pirmiau, Amerikos politinis posūkis, įsimintinos prezidento Ronaldo Reigano pastabos, pasakytos prie Brandenburgo vartų 1987 m. birželį („Pone Gorbačiovai, nugriaukite šią sieną!”), o vėliau ir Sovietų Sąjungos žlugimas suteikė istorinę galimybę tiek Prancūzijos ir Vokietijos partnerystei, tiek Europai. Sienomis ir sargybos bokštais padalinta Vokietija vėl susivienijo, o sovietų tankų pasitraukimas reiškė, kad Europos šalys susigrąžino savo likimo kontrolę. Laisvę atgavusios šalys sutiko vadovauti Prancūzijos ir Vokietijos aljansui kaip būdui sugrįžti į Europą, kurioje būtų galima išsaugoti įvairovę ir autonomiją, apginti bendras Europos dvasines šaknis ir kurti gerovę.

O Prancūzijos ir Vokietijos aljansas, įgyvendindamas Mastrichto reformas, ėmėsi ambicingo Europos integracijos gilinimo ir savo vaidmens išplėtimo į kitas sritis, neapsiribojant ekonominiu aspektu. Iki šiol galioja nuostata, kad tam, ką nusprendžia Vokietija ir Prancūzija, pritaria dauguma ES valstybių narių. Dažnai tai lėmė asmeninės lyderio savybės ir vizijos, pavyzdžiui, kanclerio Helmuto Kohlio charizma, kurią jis parodė primygtinai reikalaudamas Vokietijos suvienijimo, arba Emmanuelio Macrono strateginės Europos autonomijos vizija – vizija, kuri jo paties šalyje yra plačiai kritikuojama.

Tuo pat metu euforiją dėl Berlyno sienos griūties greitai užtemdė audros debesys. Pirmoji didelė Europos trauma po sistemos pasikeitimo buvo prasidėjęs ir paaštrėjęs pilietinis karas Jugoslavijoje. Konflikto rimtumas viršijo Prancūzijos ir Vokietijos bendradarbiavimo galimybes ir galią, ir karas baigėsi Amerikos intervencija.

Daugelis šių tautų netgi pradėjo bijoti Prancūzijos ir Vokietijos aljanso dominavimo, dėl kurio atsirado atskirtis tarp ES galios centro ir periferijos.

Vidurio Europos šalys taip pat nusivylė, palyginti su pradiniais rožinėmis viltimis. Ekonominis perėjimas pasirodė esąs daug sunkesnis, nei jos tikėjosi, o kai kuriais atvejais net traumuojantis, be to, jų įstojimas į ES ir ekonomikos pasivijimas Vakarų šalių atžvilgiu užtruko.

Daugelis šių tautų netgi pradėjo bijoti Prancūzijos ir Vokietijos aljanso dominavimo, dėl kurio atsirado atskirtis tarp ES galios centro ir periferijos. Tai suprantama, nes per visą savo istoriją jos kovojo,  būtent kad to išvengtų.

2008 m. finansų krizė atskleidė ekonominius lūžius ir kai kurių Europos šalių ypatingą pažeidžiamumą, todėl kilo abejonių dėl gerovės visuomenės modelio tvarumo.

Skirtingas atsakas į 2015 m. migracijos krizę sukėlė abejonių dėl vienybės, susijusios su įsipareigojimu Europos tapatybei, intelektinėms ir dvasinėms šaknims ir civilizacinėms vertybėms, – tai, kas anksčiau buvo laikoma nepalaužiama.

Nors Vokietijos ekonomika yra stipri, Europos inovacijos ir konkurencingumas mažėja, o jos vaidmuo globalizacijos procese nuolat atsilieka. Be to, Europa atsilieka nuo likusio pasaulio pagal demografinius rodiklius ir išlaidas gynybai. Bendros Prancūzijos ir Vokietijos pastangos 2014 m. dar galėjo užtikrinti senojo žemyno saugumą, nes padėjo sudaryti Minsko susitarimą, tačiau po kelerių metų paaiškėjo, kad jos buvo per silpnos, kad užkirstų kelią Ukrainos konflikto protrūkiui. Prieš tris dešimtmečius atgautam Europos apsisprendimui iškilo grėsmė dėl to, kad Europa vėl tapo geopolitine supervalstybių susidūrimo zona.

kai Europa nuolat susiduria su rimtais geopolitiniais, ekonominiais ir kultūriniais iššūkiais ir grėsmėmis, ji nebeturi tokių pat ambicijų ir patrauklios vizijos kaip savo gyvavimo pradžioje

Prancūzijos ir Vokietijos aljanso apibrėžtas Europos suvienijimas šiuo metu nė iš tolo neprilygsta pirmųjų trijų dešimtmečių sėkmei ir pasiekimams. Dabar, kai Europa nuolat susiduria su rimtais geopolitiniais, ekonominiais ir kultūriniais iššūkiais ir grėsmėmis, ji nebeturi tokių pat ambicijų ir patrauklios vizijos kaip savo gyvavimo pradžioje.

Būtent dėl to Europoje atsirado balsų, kurie konkuruoja su Prancūzijos ir Vokietijos partnerystės siūloma kryptimi. Geriausiai žinomu nepriklausomu balsu tapo Didžiosios Britanijos pasitraukimas iš ES, tačiau čia galima paminėti ir Višegrado bendradarbiavimą ar net Vengrijos ministro pirmininko viziją dėl Europos ateities.

Be to, Prancūzija ir Vokietija daugeliu klausimų dabar pačios eina skirtingais keliais viena nuo kitos. Pavyzdžiui, jos skirtingai mąsto apie branduolinę energetiką ir Europos Sąjungos plėtrą, tačiau taip pat skirtingai žiūri į Europos integraciją: prancūzai daugiausia dėmesio skiria instituciniams klausimams, o vokiečiai laikosi pragmatiškesnio požiūrio ir naudojasi ekonominės integracijos teikiamais privalumais. Kartu vien Europos integracija gali suteikti jiems svorio pasaulyje, tačiau tam reikia, kad jie taptų įžvalgiais Europos lyderiais, norinčiais ir gebančiais išsaugoti kultūrą ir dvasines šaknis, kurios sieja visas Europos tautas ir suteikia Europos civilizacijai ateitį.