Nauji mitai apie Amerikos vaidmenį Ukrainos kare

Argumentai dėl Amerikos atsakomybės už karą Ukrainoje paprastai nepagrįstai sureikšmina Rusijos pasakojimus. To pavyzdys – žurnale „The American Conservative” išspausdinta esė.

Aleksejus Sobčenko

Kyla nauja revizionizmo apie Rusijos invaziją į Ukrainą banga, teigianti, kad Amerika, o ne Rusija yra atsakinga už konfliktą, kad Bideno administracija suasmenina konfliktą demonizuodama Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną ir kad Amerikos užsienio politikos institucija, skatindama Ukrainos reikalus, vėl veda Ameriką į strateginę katastrofą.

Layne’as ir Schwarzas pateikia tris pagrindinius argumentus:

Pirma, nepriklausomos Ukrainos atsiradimą galima sieti su tuo, kad Jungtinės Valstijos finansiškai nerėmė Sovietų Sąjungos generalinio sekretoriaus Michailo Gorbačiovo, kuris galėjo padėti išsaugoti Sovietų Sąjungą kaip vieną geografinį vienetą. Antra, Jungtinės Valstijos yra kaltos dėl Vidurio ir Rytų Europos šalių, patyrusių žiaurią sovietų okupacijos realybę, noro įstoti į Šiaurės Atlanto sutarties organizaciją (NATO), kad tokia patirtis nepasikartotų. Užuot atsižvelgusios į Rusijos nesaugumo jausmą ir panaikinusios NATO, Jungtinės Valstijos leido šioms tautoms prisijungti. Trečia, Jungtinės Valstijos yra atsakingos už Ukrainos krizę, nes suteikė Ukrainai nuorodą į galimą būsimą narystę NATO, o tai galiausiai lėmė invaziją į Ukrainą.

Šie argumentai yra tiek pat neįtikinami, kiek ir paviršutiniški. Layne’as ir Schwarzas iškraipo istorinius faktus, nes iš kalnų verčia kalnus ir nutyli piktavališkus Putino ir jo draugijos veiksmus per pastaruosius kelis dešimtmečius. Bandydami parodyti Ameriką kaip tikrąjį konflikto piktadarį, jie sumenkina konflikto svarbą.

Pirmiausia Sovietų Sąjungos žlugimas buvo neišvengiamas dėl jos Konstitucijoje įtvirtintos uždelsto veikimo bombos, suteikiančios kiekvienai iš penkiolikos sovietinių respublikų teisę atsiskirti (visiškai nereikšminga sąlyga Stalino, Chruščiovo ir Brežnevo laikais, kuri netikėtai įgavo reikšmę paskutiniaisiais Gorbačiovo valdymo metais). Jei Gorbačiovas būtų pradėjęs rinkos reformas, panašias į Jelcino, sunkumai būtų greitai privedę prie atsiskyrimų grandinės. Likusios respublikos apkaltintų Maskvą sukėlus jų kančias. Rusija norėtų nusimesti ekonominę naštą, ypač atsižvelgiant į pelningas pajamas iš naftos ir gamtinių dujų eksporto, kuriomis ji turėjo dalytis su likusiomis respublikomis.

Nė viena iš komunistinių federacinių valstybių, įskaitant Jugoslaviją, Čekoslovakiją ir SSRS, neatlaikė pokomunistinės transformacijos išbandymo. Įvairialypę šių tautų kultūrų, etninių grupių ir religijų įvairovę galėjo išlaikyti tik geležinė autoritarinio režimo valdžia.

George’o H. W. Busho administracija pasielgė išmintingai, nesuteikdama didesnės ekonominės pagalbos, kad paremtų neefektyvias M. Gorbačiovo ekonomines reformas. Milijardai JAV mokesčių mokėtojų dolerių būtų buvę išleisti veltui, nes Sovietų Sąjungos galimybės išgyventi šias reformas buvo labai menkos. Todėl jokios Jungtinių Valstijų ar Vakarų pastangos „išsaugoti” SSRS realiai nebūtų galėjusios pratęsti jos gyvavimo trukmės.

Iš tiesų, kodėl Jungtinės Valstijos ir Vakarų Europa turėjo stengtis išsaugoti Sovietų Sąjungą, vieną iš monstriškiausių XX a. politinių darinių, prilygstančių tik nacistinei Vokietijai? Sovietų Sąjunga ne tik kėlė branduolinę grėsmę Jungtinėms Valstijoms ir jų sąjungininkėms, bet ir buvo okupavusi tokias šalis kaip Lenkija, Čekoslovakija, Vengrija ir Baltijos šalys, ir, jei būtų turėjusi galimybę, greičiausiai būtų išsiplėtusi. Sovietų ginkluotė lėmė amerikiečių žūtis tokiuose konfliktuose kaip Korėja ir Vietnamas, taip pat skatino antivakarietiškus sukilimus ir sukilimus Trečiajame pasaulyje, kurie aktyviai skatino antiamerikietiškas nuotaikas visame pasaulyje.

Po SSRS žlugimo Rusija, kaip ir nugalėjusios nacistinė Vokietija ir Japonija, turėjo galimybę pasikeisti. Ji to nepadarė. Tokios valstybės kaip Didžioji Britanija ir Prancūzija susitaikė su tuo, kad prarado savo supervalstybės statusą, kolonijas ir įtakos sferas. Gali kilti klausimas, kodėl Rusija negalėjo panašiai susitaikyti su savo praradimais.

Be to, kyla klausimas, ar Jungtinės Valstijos turėtų rūpintis buvusios priešininkės, praradusios savo kolonijas ir įtakos sferą, jautrumu ir pažeidžiamumu. Po Antrojo pasaulinio karo Jungtinės Valstijos nesirūpino savo sąjungininkių – Jungtinės Karalystės ir Prancūzijos – jautrumu, nes jos atsisakė savo kolonijų Afrikoje ir Azijoje, ir net pažemino savo sąjungininkes, priversdamos jas išvesti savo karius iš Egipto per Sueco krizę. Tačiau nei Jungtinė Karalystė, nei Prancūzija nepateko į chaosą, nepaisant autorių perspėjimų, kad Rusijai gresia toks pavojus.

Layne’o ir Schwarzo požiūris atrodo itin palankus Rusijai. Jie teigia, kad Sovietų Sąjunga turėjo teisėtų saugumo interesų Rytų Europoje, tačiau akivaizdžiai nepastebi ne mažiau teisėtų Rytų Europos tautų saugumo problemų. Šios šalys vadinamos „abejotinomis partnerėmis”. Be to, tokios tautos, kaip Ukraina ir Baltijos šalys, kaltinamos dėl jų „abejotinos” veiklos Antrojo pasaulinio karo metais. Layne’as ir Schwarzas daro prielaidą, kad šių šalių nacionalinę tapatybę iš dalies formuoja giliai įsišaknijęs priešiškumas Rusijai, užsimindami apie „antisovietines jėgas Lenkijoje, Baltarusijoje, Baltijos šalyse ir Ukrainoje” ir paminėdami abejotiną Ukrainos ir Baltijos šalių istoriją Antrojo pasaulinio karo metais, kurioje dalyvavo nacionalistinės grupės, susijusios su Stepanas Bandera, kuris prisijungė prie nacistinės Vokietijos.

Tačiau yra suprantama priežastis, kodėl daugelis Rytų Europos gyventojų vis dar jaučia priešiškumą Rusijai. Didžiulę kančią, kurią jų tautos patyrė per sovietų okupaciją, galima prilyginti tik prisiminimams apie mongolų invaziją XIII amžiuje. Iš tiesų Lenkijos istorinis konfliktas su rusais tęsiasi nuo Ivano Rūsčiojo iki Stalino valdymo, ir jie tęsė kovą nesmurtinėmis priemonėmis iki pat sovietų valdžios Lenkijoje susilpnėjimo per Gorbačiovo perestroiką.

Tai, kad kai kuriose iš šių tautų nėra tvirtos demokratijos, nemaža dalimi galima paaiškinti vėluojančia socialine ir politine raida, kurią lėmė užsitęsusi sovietinė okupacija. Be to, Layne’as ir Schwarzas, nagrinėdami abejotinus duomenis apie Ukrainą ir Baltijos šalis Antrojo pasaulinio karo metais, nepastebi, kad Antrojo pasaulinio karo metais neegzistavo nei Baltijos šalys, nei nepriklausoma ukrainiečių tauta. Visi šie kraštai buvo okupuoti – iš pradžių sovietų, paskui nacių ir vėl sovietų. Taip pat reikia atsižvelgti į sovietų kariuomenės ir slaptosios policijos vykdytą terorą okupuojant šiuos regionus.

Nacistinei Vokietijai išvijus sovietus iš šių teritorijų, daugelis vietos gyventojų, bijodami, kad į jas sugrįš sovietų kariuomenė ir slaptoji policija, deja, susivienijo su vokiečiais, kad sovietų okupacija nepasikartotų. Žinoma, šis sprendimas neišgelbėjo jų nuo dar vienos šiurpios totalitarizmo ir teroro formos. Panašią perspektyvą galima taikyti ir Suomijos veiksmams Antrojo pasaulinio karo metais, kai ji susidūrė su dviem sovietų puolimais: 1939 m. lapkritį ir 1941 m. birželio 25 d., kai sovietų karinės oro pajėgos bombardavo Suomijos miestus ir karinius aerodromus be karo paskelbimo. Dėl to suomiams neliko kitos išeities, kaip tik prisijungti prie nacistinės Vokietijos konflikte su SSRS.

Atsižvelgiant į šias istorines aplinkybes, suprantama, kad pasibaigus Šaltajam karui Rytų Europos šalys labai norėjo prisijungti prie NATO. Layne’as ir Schwarzas pakartoja, kad Sovietų Sąjungą suklaidino žodiniai George’o H. W. Busho administracijos patikinimai, kad NATO nesiplės į rytus. Tačiau šie patikinimai nebuvo oficialiai įforminti. Šios garantijos niekada nebuvo taikomos Lenkijai, Baltijos respublikoms, Čekoslovakijai, Vengrijai, Rumunijai ar Bulgarijai, nes tuo metu nei M. Gorbačiovas, nei G. H. W. Bushas negalėjo įsivaizduoti galimybės, kad šios šalys pasitrauks iš Varšuvos sutarties. Užtikrinimai buvo susiję tik su Rytų Vokietija, kur buvo dislokuota daug sovietų karinių pajėgų. Susitarime buvo numatyta, kad buvusioje Rytų Vokietijoje nebus dislokuotos jokios NATO pajėgos, kol jos teritorijoje bus dislokuoti sovietų kariai. Tačiau šios garantijos neteko galios po jų išvedimo ir vėlesnio SSRS žlugimo.

Layne’as ir Schwarzas taip pat teigia, kad „nebuvo jokio pagrindo manyti, kad NATO išgyvens po Varšuvos pakto iširimo”. Tačiau verta pasvarstyti, kodėl NATO nebuvo spaudžiama išsiskirstyti po Varšuvos sutarties žlugimo. Varšuvos pakto šalys narės buvo priverstos prisijungti prie šio aljanso prieš savo valią, o kai joms atsirado galimybė išsivaduoti, jos tai padarė savo noru ir nedelsdamos. Didžioji Britanija, Vakarų Vokietija, Italija, Graikija, Turkija, Norvegija ir kitos šalys savanoriškai įstojo į NATO. Net kai Šarlio de Golio Prancūzija nusprendė pasitraukti iš NATO karinių struktūrų, nebuvo panaudota jokia jėga, kad ji liktų aljanso sudėtyje. Tiesą sakant, dauguma valstybių narių nerodė jokio noro palikti organizaciją. Priešingai, po SSRS ir Varšuvos pakto žlugimo daug naujų valstybių panoro prisijungti prie NATO. Neseniai, reaguodama į Rusijos agresiją prieš Ukrainą, nare tapo ir Suomija, taip faktiškai padvigubindama Rusijos ir NATO sienos ilgį.

nationalinterest.org