Naujoji pasaulio tvarka dar neišryškėjo

Arvydas Praninskas

„Svarbu būtų pasiekti, kad liktume Europos geopolitinėje erdvėje“ – teigia politologas, istorikas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, humanitarinių mokslų daktaras Antanas Kulakauskas, kiek anksčiau mūsų laikraščio skaitytojams užsiminęs, kad Lietuvoje nelabai kas mąsto apie mūsų dienomis vykstančius globalius sisteminius pokyčius. Būtent apie tai ir paprašėme profesoriaus pasidalinti savo mintimis.

Klimatologai jau seniai muša pavojaus varpais dėl spartaus klimato atšilimo, bet vis dar tarsi negirdime, bent jau Lietuvoje, jokių perspėjimų dėl rimtų permainų pasaulyje žadančios geopolitinio klimato kaitos. Kodėl – ar niekas nenujaučia geopolitikos sausrų, žemės drebėjimų, potvynių, o gal tai tik tyla prieš audrą?

Apie prasidėjusias rimtas permainas pasaulio geopolitinėje ir geoekonominėje sąrangoje Lietuvos populiarioji žiniasklaida iš tikrųjų kalba mažai. Bet yra leidinių, orientuotų į siauresnius intelektualesnės publikos sluoksnius, kurie apie tai rašo nemažai, pvz., „IQ“, „Valstybė“, beje, anaiptol ne iš vienodų pozicijų. Netgi „YouTube“ kanaluose galima rasti lietuviškų laidų šia tematika. Kodėl apie tai mažai kalbama populiariojoje žiniasklaidoje ir viešajame politikos lauke – kitas klausimas. Viena vertus, neturime bent kiek gausesnio šios srities nepriklausomų profesionalių žinovų (ekspertų) rato, o Lietuvos valstybės laivą (ar laivelį) vairuojantys asmenys ir jiems padedantys ekspertai nelinkę kalbėti apie tai, kas neramina ir nuo Lietuvos mažai tepriklauso.

Iš dviejų organizacinių struktūrų susidedančią euroatlantinę bendriją (ES ir NATO), kuriai priklauso ir Lietuva, purto vidiniai nesutarimai tarp JAV iš vienos pusės ir Vokietijos bei Prancūzijos – šalių, lemiančių ES politiką ir net likimą – iš kitos. Ir tai anaiptol ne tik konjunktūriniai dvišaliai ar trišaliai tarpvalstybiniai nesutarimai, o globalaus virsmo proceso dalis, kova dėl to, kokia turi būti pasaulio tvarka. Ir kol kas neįmanoma vienareikšmiškai pasakyti, kiek tas virsmas užtruks ir kuo jis baigsis, t. y. kokia nauja pasaulinė tvarka nusistovės. O ir ES nėra sutarimo dėl pasaulio, Europos ir pačios ES politinės ateities perspektyvų.

Pasaulinių galių sistema, kurią nagrinėja geopolitikos ekspertai, iš pažiūros yra labai inertiška, sunkiai besikeičianti – kaip ir klimatas. Kokios permainos paskutiniaisiais dešimtmečiais, o gal ir šimtmečiais, atvedė prie geopolitinės situacijos Lietuvai svarbiausiuose pasaulio regionuose nestabilumo?

Pasaulyje susiklostanti galių sistema arba pasaulinė tvarka paprastai staiga nesikeičia, ji turi inercijos, nors kartais ta kaita pakankamai greita, primena katastrofą, iš pirmo žvilgsnio netgi nepareikalaujančią didesnių žmonių aukų. Taip 1986 m. Michailo Gorbačiovo inicijuota pertvarkos („perestroikos“) politika Sovietų Sąjungoje ir atsisakymas konfrontuoti su Vakarais per penketą metų atvedė prie vadinamojo sovietinio bloko ir pačios Sovietų Sąjungos subyrėjimo, nors „perestroikos“ sumanytojai ir vykdytojai to visiškai nesiekė ir nesitikėjo. Nelikus ideologinio ir istorinio strateginio priešininko ir atsiradus naujoms technologijoms (internetas ir kt.), Vakarai su JAV priešakyje ėmėsi iniciatyvos įgyvendinti globalizacijos projektą.

Jis grindžiamas neoliberalaus, monetaristinio kapitalizmo modeliu, iki tol išbandytu Jungtinėje Karalystėje ir Jungtinėse Valstijose, vartotojiškumo kultu bei nuolat plečiamu – praktiškai socialinių teisių sąskaita – individualių žmogaus (ir net gyvūnų) teisių konceptu.

Geopolitikos plotmėje šio projekto įgyvendinimo pagrindinio prižiūrėtojo vaidmenį prisiėmė JAV, o į rytus Europoje besiplečiantis NATO tapo ir instrumentu, ir pagalbininku. Žinoma, buvusiems sovietinio bloko kraštams Europoje, o visų pirma Lenkijai ir Baltijos valstybėms, priklausomybė NATO reiškia apsaugą nuo Rusijos imperinių ambicijų recidyvo.

Sudėtine minėto globalizacijos projekto dalimi pirmiausia geoekonomikos plotmėje tapo ir Europos ekonominės bendrijos pertvarkymas 1991–1993 m. į Europos Sąjungą su numatyta plėtros galimybe. Naujai į ES priimtos šalys neoliberalaus monetaristinio kapitalizmo sistemoje neišvengiamai tapo pusiau periferine zona, kurios pirminė ar pradinė paskirtis – būti pigių materialinių resursų, pigios, bet kvalifikuotos darbo jėgos šaltiniu, o jai priklausančios šalys turėjo kautis dėl patekimo į geoekonominio branduolio valstybių, dar vadinamų išsivysčiusiomis, tarpą, bet nesėkmės atveju galėjo nusiristi į periferijos arba vadinamojo trečiojo pasaulio lygmenį.

Tačiau ilgainiui tapo akivaizdu, kad ką tik trumpai aptartas globalizacijos projektas negali būti tvarios ir darnios žmonijos raidos pagrindu.

Pirmiausia dėl savo vidinių prieštaringumų: gimdo iki tol neregėtą nelygybę tarp šalių ir tarp žmonių atskirose šalyse, netgi turtingose Vakarų valstybėse; gilina globalią ekologinę krizę; valstybinę valdžią paverčia institucija, tarnaujančia pirmiausia globalaus kapitalo interesams, tai demokratijos procesą daro daugumai žmonių mažai prasmingu formaliu procedūriniu žaidimu ir t. t.

Tad nenuostabu, kad ir tarptautinė tvarka arba geopolitinė sistema, kuri susiklostė per kelis pastaruosius dešimtmečius ir kurią galima pavadinti sistema su vienu dominuojančiu, bet visko suvaldyti nepajėgiančiu poliumi, patiria krizę.

Ryškiausi to požymiai – ekonominė ir politinė stagnacija ES, Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš ES; Donaldo Trumpo išrinkimas JAV prezidentu ir jo pradėta vykdyti politika, kuria siekiama vėl paversti JAV ne tik pakankamai vartojančia, bet ir pakankamai sau gaminančia šalimi, grasinant atsisakyti „globalaus policininko“ vaidmens.

Kadangi JAV yra pagrindinis globalaus pasaulio galios centras, tokia šios šalies prezidento politika negali nesukelti radikalių pokyčių ir konfliktų viso pasaulio geoekonominėje ir geopolitinėje erdvėje, taip pat pačiose Jungtinėse Valstijose.

Tą ir matome. Tik nereikia turėti iliuzijų, kad jei D.Trumpas nebus perrinktas JAV prezidentu, į tarptautinę sistemą sugrįš stabilumas. Žinoma, kažkiek pasikeis politikos turinys ir stilius, bet kova tarp jėgų, turinčių skirtingas pasaulio tvarkos vizijas, nesibaigs.

Lietuva priklauso net keliems prestižiniais pasaulyje laikomais politiniams ir ekonominiams klubams: esame Europos Sąjungos, NATO, euro zonos, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) nariai. Ar tokia narystė neapsaugo mūsų nuo nemalonių geopolitinio klimato permainų, jeigu jos kada ištiktų?

Ne, neapsaugo. Visi tokie klubai kuriami ir veikia kaip tam tikros konkrečios tarptautinės tvarkos ar sistemos palaikytojai. Keičiantis tai tvarkai, o šiuo metu pasaulis stovi ant kaitos slenksčio, tokių klubų, tiksliau, tarptautinių organizacijų, vaidmuo ir sandara bei paskirtis gali keistis sulig juose dominuojančių didvalstybių interesais.

Tam tikromis sąlygomis tos organizacijos apskritai gali būti paleistos ar likviduotos. Lietuvos išorinio nacionalinio saugumo požiūriu svarbios tik dvi pirmos organizacijos. Kaip jau minėta, ES kaip regioninės ekonominės organizacijos, turinčios federacijos elementų, politika ir net likimas labiausiai priklauso nuo Vokietijos ir Prancūzijos, o karinis politinis NATO aljansas neįsivaizduojamas be JAV. Tačiau dėl minėto globalizacijos projekto krizės dar Baracko Obamos laikais iškilo fundamentalaus strateginio pobūdžio prieštaravimai tarp JAV iš vienos pusės ir Vokietijos bei Prancūzijos iš kitos pusės. D.Trumpo politika juos tik pagilino.

Vokietijai ir Prancūzijai nusibodo būti JAV globotinėmis geostrateginiu požiūriu. Jose yra jėgų, kurios norėtų, kad ES būtų ne tik geoekonomiškai, bet ir geostrategiškai savarankiška.

Vargu ar tai patiktų didžiajai daliai amerikiečių elito. Tad, jei procesas plėtotųsi šia kryptimi, ir viena, ir kita pusė tikriausiai ieškotų strateginės partnerystės su Rusija, kuri svarbi ES bei JAV ir santykių su Kinija kontekste.

Vidurio Rytų Europos šalims, o pirmiausia Lenkijai ir Baltijos valstybėms, taigi ir mums, iškiltų nemaloni dilema, ar prisidėti prie ES tapsmo geostrateginiu subjektu, ar likti JAV globoje, jei ši mėgintų kariniu požiūriu pasilikti Europoje ir prisidėti prie Europos suskaldymo.

Beje, dilema neiškiltų, jei JAV apsispręstų palikti Europą, ir visos trys pusės, o dar geriau ir Kinija, rastų modus vivendi, tarpusavio santykių pobūdį. Šiuo atveju mums taptų svarbu pasiekti, kad liktume Europos geopolitinėje erdvėje, o ne būtume sugrąžinti į Rusijos prioritetinių interesų sferą.

Norime to ar nenorime, reikia pripažinti, kad geopolitiniu ir geostrateginiu požiūriu Rytų Pabaltijys Rusijai yra svarbesnis nei Vakarų Europai, juolab JAV. Tiesa, dar yra vadinamojo Intermariumo, arba Tarpjūrio, scenarijus su Lenkija centre, bet vargu ar jis be globalią geopolitinę galią turinčių žaidėjų paramos gali būti gyvybingas ir užtikrinantis saugumą savo nariams.

Kaip atrodo mūsų laikų geopolitiniai iššūkiai, su kuriais jau susidūrė ar dar tik susidurs Lietuva, lyginant su tais, kurie buvo iškilę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) laikais? Gal jų nė negalima lyginti? Ar vis dėlto galima įžvelgti panašumų, o gal net iš kai ko pasimokyti – juk sakoma, kad istorija linkusi kartotis…

Nors pagal bazinį išsilavinimą esu istorikas, nematau prasmės imtis dabartinės situacijos lyginimo su LDK laikais. Viena vertus, LDK laikai – tai daugiau kaip pusės tūkstančio metų laikotarpis, ir keliais sakiniais to laikotarpio geopolitinės situacijos kaitos nenusakysi, kita vertus, dabartinė Lietuva yra žinomų ir jau ne kartą minėtų globalaus Vakarų pasaulio interesus reiškiančių struktūrų dalis ir jos likimas, apskritai imant, priklauso nuo tų struktūrų kaitos ir jų santykio su Rusija. O tas santykis gali įvairiai keistis ir keisis, tik šiandien dar nežinome, kaip.

Klimato kaitos nepajėgiame, ar, tiesą sakant, nė nemėginame sustabdyti: regis, belieka prisitaikyti prie neišvengiamų permainų ir tikėtis ateisiant geresnius laikus. Ar turėsime prisitaikyti ir prie geopolitinių pokyčių? Ką lietuviams žada vis labiau ryškėjanti naujoji pasaulio tvarka, kam turėtume ruoštis ir ką daryti?

Deja, kol tarptautinėje politikoje didesnį svorį turi galia arba jėga, o ne vertybės, tol mažos galios valstybėms lieka, jei lieka, tik pasirinkimas, prie kokios didesnės galios glaustis. O kol kas naujoji pasaulio tvarka anaiptol neišryškėjo, ir, ko gero, greitai neišryškės. Tad tarptautinėje politikoje pageidautina elgtis kuo apdairiau ir išmintingiau, o svarbiausią dėmesį ir pastangas skirti tautos ir valstybės vidinių galių ir santaros stiprinimui, europietiškos bei savos tautinės tapatybės plėtrai.

Mano galva, būtų labai svarbu kaip įmanoma labiau demokratizuoti ir sykiu debiurokratizuoti politinių sprendimų priėmimo procesą tiek nacionaliniame, tiek vietos savivaldos lygmenyje. Tam reikėtų sukurti ir įstatymais įteisinti dalyvaujamosios sutarimo demokratijos mechanizmą.

Gaila, bet apie tai mūsuose kalbama dar mažiau nei apie galimas geopolitines permainas. Nors galbūt būtent kol kas miglotos tarptautinės tvarkos permainų perspektyvos paskatins apie tai susimąstyti ir pradėti veikti.