Gina Kimantaitė
Nors SCANORAMOS festivalis jau pasibaigė, tačiau tikiu, apsilankiusiems atmintyje išliko vienas kitas filmas, apie kurį vis dar sukasi mintys ar norisi apie jį pakalbėti su kitais. Ne išimtis ir Naujojo Baltijos kinotarptautinės konkursinės programos trumpametražiai, kurių dalį sudarė lietuvių režisierių filmai. Verta paminėti, kad būtent du lietuviški filmai iš šios programos buvo išrinkti geriausiais. Programoje taip pat susidomėjimo sulaukė ir režisieriaus Vytauto Kazlausko animacinis filmas ,,Mėlynasis mėnulis“ bei Ganto Bendiko drama ,,Pardaviau klasiokę“. Visi keturi režisieriai pasidalino mintimis apie savo bei kitų kūrėjų filmus.
Vytautas Kazlauskas ,,Mėlynasis mėnulis“
Kaip Jūs susidomėjote animacija? Nuo kada ir kaip pradėjote kurti kompiuterinės grafikos animacinius filmus?
Trylika metų dirbu filmų post produkcijoje, kuriu 3D efektus ar paišau, ko neįmanoma nufilmuoti, kas turi atrodyti fotorealistiškai. Kai pagalvoji, tai yra tokia pati animacija, tik ji atrodo kaip filmuota su kamera. Animacija mane visada labiau traukė nei vaidybiniai filmai, nes joje gali vykti bet kas: banginiai plaukioti kosmose, gyvūnai kalbėti ir t.t. O viskas prasidėjo nuo hobio. Labai mėgau žiūrėti animacinius filmus. Jau vaikystėje sustabdydavau VHS kasetes ir žiūrėdavau kadrus, kaip juda katinas Tomas, ar vilkas, kuris pamatęs merginą trenkia sau per galvą plaktuku, kad jo akys net iškrenta iš akiduobių. Galvojau: vau, kiek čia daug darbo, po vieną kadrą taip nupiešti. Pirmąsias 3D animacijas pamačiau paauglystėje, tai buvo kompiuterinio žaidimo intro, šimtą kartų geresnės grafikos nei pats žaidimas. Tai mane ir pastūmėjo pradėti ieškoti atsakymų, kaip jie taip padarė.
Kalbėdamas apie savo filmo ,,Mėlynasis mėnulis“ idėją pabrėžiate asmeninį išgyvenimą bei tai, kad ši banginių šeimos istorija yra artima kiekvienai gyvybei. Galėtumėte daugiau atskleisti, kaip jungėte žinutės apie žalą planetai skleidimą ir vizualinį išpildymą filme?
Kadangi nesu scenaristas, bet norėjosi labai jautrios meilės istorijos, kad ji labiau sustiprintų ekologinę filmo žinutę. Papasakojau scenaristei Živilei Apolonijai Zablackaitei pirminę filmo idėją. Ji palietė dar vieną jautrią temą – pasaulyje išsiskiriančių šeimų daugybę. Tuo metu statistika rodė kad 44% šeimų išsiskiria. Bandydami filmo scenarijų sukurti kuo platesnei auditorijai, į banginių šeimą sudėjome kiek įmanoma daugiau artimų žmogui jausmų ir išgyvenimų. Taip tapo ir lengviau pasakoti istoriją, nes ji buvo paremta tikrais išgyvenimais, kuriuos vienokia ar kitokia forma esame išgyvenę kiekvienas, ne tik aš. Kadangi filmas be žodžių, norėjau istoriją papasakoti visam pasauliui suprantama ,,meilės kalba“.
Prieš priartėjant prie ekologinės temos, norėjome romantiškai papasakoti jautrią meilės istoriją, kad žiūrovas būtų ,,užliūliuotas“. Taip pat norėjome maksimaliai išlaikyti paslaptį iki paskutinės filmo minutės. Labai nenoriu atskleisti filmo detalių dėl žiūrovų, kurie vis dar yra nematę mano filmo, tai pabandysiu pasakyti paslaptingai. Norėjosi žmogų netikėtai sukrėsti, kad jis atsipeikėtų, kad atkreiptų dėmesį, kas vyksta mūsų planetoje, kad pasaulyje mes ne vieni ir kad turime saugoti patys save ir vieni kitus. Manau, kad kuo daugiau žmonių pajaus stipresnį ryšį su banginiu ar banginio šeima pirmoje filmo dalyje, tuo stipriau ekologinė žinutė paveiks filmo pabaigoje. Būtent tokią ir ne kitokią filmo pabaigą inspiravo tikra istorija apie vieną banginį, rastą Filipinuose 2018 metais.
Saulius Baradinskas ,,Techno, Mama“
Ar buvo sudėtinga atrasti aktorių pagrindiniam vaidmeniui? Kodėl nusprendėte paauglio Nikitos pasaulį suartinti su Berlyno naktinio gyvenimo kultūra ir techno muzika?
Su kastingo režisiere Greta Petrovskyte kalbinome daugumą talentingų jaunos kartos aktorių. Procesas buvo spalvingas ir intensyvus, dauguma dalyvių buvo LMTA studentai.
Atsitiktinumo dėka į kastingą atėjo paauglys Motiejus Aškelovičius, kuris visiškai pavergė mūsų širdis iš karto. Su Greta supratome, kad ne ten ieškojome savo pagrindinio herojaus. Esu dėkingas, kad Motiejaus talentas ir būtis sukūrė nuostabų Nikitos vaidmenį. Nikitai yra labai svarbus Berlynas, nes, visų pirma, tai yra laisvės simbolis. Nikita svajoja apie savo laisvę, kurią jis galėtų gauti Berlyne, tačiau kelias iki jo ilgas. Filme ne atsitiktinai pasirinkau šį miestą, nes tikiu, kad Lietuvai šiuo metu labai reikia Berlyno laisvės. Kalbant konkrečiai, aš noriu, kad Lietuvoje būtų įteisinta partnerystė, nes man vis skauda širdį, kad mano artimi draugai, kurie sumoka didžiulius mokesčius, yra palikti savo valstybės.
Jūsų filme ypatingai jaučiamas erdvių išplanavimas, judesių sukoordinavimas išlaikant dinamiką. Visgi, ar viskas buvo suplanuota iki smulkmenų, ar palikote vietos spontaniškumui bei ne savo sukurtiems netikėtumams filmavimų metu?
Filmo kūrimo metu, užrakinus finalinį filmavimo scenarijų, aš padariau visą vizualinę filmo knygą, kurioje buvo aiški visa filmo estetika. Taip pat kiekvienai scenai buvo padaryti koliažai su gairėmis komandai. Visa filmo estetika buvo griežtai sukontroliuota. Didelę įtaką
filmo jausmui ir ervdei suteikė kino operatorius Vytautas Katkus, su kuriuo nusprendėme filmuoti vienu plačiu objektyvu. Kostiumų dailininko Manto Bartkaus ir dailininko Daumanto Levickio bendrai sukurtos spalvos dovanojo filmu unikalų stilių. Tai, tiesą pasakius, spontaniškumo beveik nebuvo.
Vienintelis ir unikalus momentas, kurio niekas negalėjo numatyti – tai Nikitos smarkaus kvėpavimo dėka užrasojęs motinos vaizdas kadre. Kai filmavome šią sceną, niekas negalėjo patikėti, kad tai vyksta. Palikome šį netikėtumą filme. Išties per savo režisūros praktiką tai buvo pirmas momentas, kai filmuojant nutiko toks nuostabus stebuklas, kurio niekada negalėtum aprašyti scenarijuje. Labai gerai prisimenu, kad tai priėmiau kaip ženklą, kad su filmu viskas bus gerai.
Andrius Žemaitis ,,Alizava“
,,Alizavą“ filmavote ant kino juostos, o pagrindinį vaidmenį patikėjote savo mažametei dukrai, tai skamba kaip didžiulis iššūkis. Kaip gimė istorija apie Jūsų įvardintą nostalgiją vaikystei?
Nostalgija vaikystei buvo visuomet. Tik dažnai šis jausmas buvo užgožiamas kitų kasdienybėje vyraujančių jausmų. Kai gimė mano dukra Matilda, prasidėjo naujas gyvenimo etapas. Augindamas dukrelę, palaipsniui vis grimzdavau į jos vaikišką pasaulį. Bėgant metams, formuojantis mąstymui, didėjant gyvenimo patirčiai, žmogus tam tikra prasme lyg užsiteršia. Atsiranda kažkokie filtrai, neleidžiantys pajusti pasaulio taip ypatingai, kaip jį jaučia vaikas. Vaikystėje paprasti dalykai įgauna sakralumą, todėl ir filmas „Alizava“ buvo įkvėptas šių jausmų. Filme rodomi vaikiški žaidimai, kurie įgauna magišką, rituališką visumą ir tarsi perkelia į kitą dimensiją.
Visuomet atrodė įdomi mintis, kad santykiai egzistuoja ne tik tarp žmonių, bet ir tarp erdvių. Kai mirė mano senelis, visai mūsų šeimai buvo didelis smūgis. Po laidotuvių mes labai ilgėjomės jo, bet aš pasiilgdavau ne tik senelio, o ir jo gyvenamojo pasaulio. Kai žmogus miršta, pasikeičia ir erdvės, kuriose jis buvo. Erdvės filme pateikiamos kaip lygiaverčiai žmogui personažai. Pavyzdžiui, filme vaizduojamas Alizavos senelis Albinas yra sulyginamas su molio kasimo mašina, kuri atspindi tvirtą ir didingą jo charakterį. Turiu omenyje, kad ne pats senelis atskleidžia savo charakterį, bet vieta, kurioje jis dirba ir būna, suvaidina už jį.
Filmui įgyvendinti pasirinkau 16mm kino juostą dėl daugelio priežasčių. Kino juosta yra labai sena vaizdo fiksavimo technologija, todėl šiais laikais ji ne tik technologija, bet ir simbolis, įgavęs praeities archetipą. Praeitis filme „Alizava“ viena iš raktinių temų. Kitas svarbus filmo savitumas – tai organika ir tapybiškumas. Žiūrėdami į klasikinį tapybos paveikslą, visuomet matome potėpį, skirtingą dažų sluoksnį, įvairius rankos virpesius, kitaip tariant, tapybos paveikslas nėra stabilus ir tobulas. Būtent šis faktas suteikia labai daug gyvumo darbui. Manau, panašiai yra ir su kino juosta. Ji nėra tokia stabili ir tobula kaip skaitmeninis sensorius. Dedant juostą į kameros kapsulę, dažnai patenka dulkės ar kiti svetimkūniai, kurie po to juntami nufilmuotoje medžiagoje, arba juosta, slysdama pro kameros vartus, šiek tiek virpa ir tas virpėjimas jaučiamas vaizde. Visi šie faktoriai tik papildo filme „Alizava“ formuojamą organišką atmosferą.
Kas be filmavimo ant kino juostos dar buvo įkvepiančiai sudėtinga?
Įgyvendindamas šį projektą susidūriau su įvairiais sunkumais: pradedant finansiniais ir baigiant psichologiniais niuansais. Filmą kūriau vadovaudamasis labiau jausmais nei logika, analize ar dramaturgija. Dažnai kamuodavo klausimas, kad filmo niekas nesupras, kad jis bus per daug asmeniškas ir ne metodiškas, bet po to pagalvodavau, kad galbūt šita mano silpnybė gali virsti stiprybe? Prisimindavau Andrejaus Tarkovskio mintis apie tai, kad jaunas ir silpnas medis yra gyvas, o užaugęs, susiformavęs ir stiprus – miręs. Ramindamas save, galvodavau, kad aš tas jaunas medis, kuris labai silpnas, užtat gyvas ir jautrus. Tai ir filmas – silpnas, bet gyvas ir jautrus.
Kaip manote, kas svarbiausia eksperimentinio žanro filmuose? Ko siekėte norėdamas paversti šį filmą eksperimentiniu, ar visgi tik sukūręs ,,Alizavą“ supratote, jog jis gali būti talpinamas į šią filmų kategoriją?
Kurdamas filmą visai negalvojau apie žanrą. Man svarbiausia buvo jausmas, kurį noriu parodyti ekrane. Dar iki šiol galvoju, kad filmas nėra nei eksperimentinis, nei mistinis ar dramatiškas. Sunku nustatyti šio filmo žanrą, bet mums, žmonėms, vis tiek reikia viską sudėti į stalčius, tai galime dėti į eksperimento stalčių.
Gantas Bendikas ,,Pardaviau klasiokę“
Kaip vystėte filmo kūrybinį procesą bei ką pasitelkėte kaip inspiraciją savotiškai prancūzų Nouvelle Vague primenančios atmosferos sukūrimui?
Sunku pasakyti, ar filmas primena prancūzų naujosios bangos filmų atmosferą. Iš tiesų, stengiausi ieškoti būdų, kad filmas atitrūktų nuo jau matyto kino, nuo jau įgrisusių taisyklių. Stengiausi, kad filmas būtų kažkuo ,,naujas“. Galbūt todėl jis primena tą atmosferą? Tikriausiai daugiausiai laiko praleidau galvodamas apie filmo išvaizdą kartu su operatoriumi Danieliumi Baroševičiumi. Tikiu, jog tai matosi filme. Žinoma, tokie vardai kaip Tarkovskis buvo paminėti kūrybos metu. Žmonės pažiūrėję filmą pasidalina, ką jis primena, todėl galų gale labai sunku pabėgti nuo tos inspiracijos.
Filme gamtą norėjau išnaudoti kaip atskirą slegiantį veikėją, kuris žino daugiau nei filmo herojai, lyg pati gamta norėtų papasakoti personažams tai, ko jie dar patys nežino, nuvesti juos tinkamu keliu. Kino kamera šias idėjas ir padeda perteikti. Iš dalies filmo atmosfera dėl to tokia ir yra.
Kiek Jums buvo svarbu, kad filme aiškiai persiskaitytų Jūsų ir scenaristės sukurta filmo mintis ar siužetas? Kodėl filmo finalui pasirinkot anglų roko grupės ,,Bauhaus“ singlą ,,Bela Lugosi‘s Dead“?
Pirmą kartą perskaičius scenarijų atrodė, jog yra daug būdų, kaip tokį filmą galėtum žiūrėti, tačiau turėjau pasikliauti savo asmeniniu požiūriu į scenarijų. Niekuomet nenorėjau filmo minčių (ar žinučių) pateikti ant lėkštutės. Kaip tik norėjau žiūrovui sukelti sunkumų. Šia prasme filmas išliko ištikimas savo scenarijui.
Dar ankstyvuose kūrybos etapuose klausiau ,,Bauhaus“. Norėjau, kad filmo nuotaika primintų grupės skambesį. Filme herojė ruošiasi kelionei į Vokietiją, ,,Bauhaus“ man visuomet priminė Vokietiją, iš dalies dėl savo ,,mechaniško”, ,,industrinio” skambesio, iš dalies dėl grupės pavadinimo. Dar nuo paauglystės labai mėgau ,,Bauhaus“, todėl labai džiaugiausi, kuomet filmo nuotaika ir ,,Bella Lugosi’s Dead” sutapo savo atmosferomis.
Kuris iš matytų NBK filmų arba bendrai iš visos SCANORAMOS festivalio programos Jums įsiminė labiausiai ir kodėl?
Vytautas Kazlauskas
Tik kelių NBK programos filmų neteko pamatyti, įsiminė ne vienas. Buvo labai įdomu stebėti, kaip pandemija pakoregavo ir pakeitė kiną. Bet jei reikia išskirti vieną vienintelį filmą, tai būtų Alenos Shevchenko ,,Amalas”. Labai patiko filmo spalvos, režisierė labai gražiai perteikė komunizmo neteisybę ir jaunos merginos išgyvenimus.
Kiti SCANORAMOS filmai: ,,Bergmano sala“ (rež. Mia Hansen Løve). Matomai, kad pasakojo man artimą istoriją apie scenarijaus rašymą. Ganto Bendiko ,,Pardaviau klasiokę”. Labai patiko nestandartinis operatoriaus optikos pasirinkimas ir istorijos pasakojimo vizualika.
Na, o labiausiai akį patraukė ir didžiausią įspūdį paliko Algimanto Puipos filmas ,,Sinefilija“.
Saulius Baradinskas
,,Banginių skerdikas“ (,,The Whaler Boy“; rež. Philipp Yuryev). Tai filmas apie jauną banginių medžiotoją, kuris įsimyli merginą iš interneto. Aš buvau pakerėtas filmo naivumo ir tikrumo, kuriame iš šalies labai liūdname pasaulyje atsiranda tiek spalvų, kurios apakina jauną žmogaus gyvenimą. Šis filmas mane palietė savo personažais, istorija, muzika, unikaliu vaizdu. Po filmo parašiau režisieriui Phillippui, kad visiškai tapau jo kūrybos fanu. Jis maloniai atsakė! Labai rekomenduoju šį filmą. Mano favoritas iš NBK – Andriaus Žemaičio ,,Alizava“. Andrius meistriškai nufilmavo savo filmą ir aš negalėjau atplėšti akių nuo kino ekrano. Vien dėl to, kad visata, kurią jis sukūrė su savo pagrindine filmo heroje, pasakoja itin jautrią istoriją apie vaiko norą žaisti, būti ir kurti, kai nėra žaislų. Su mielu noru filmą žiūrėčiau kelis kartus, nes jaučiu, kad jame yra labai daug jausmų, kuriuos galiu atliepti kaip kino žiūrovas.
Andrius Žemaitis
Įdėmiai stebėjau kiekvieną NBK filmą. Žinoma, kad labiausiai įstrigo Sauliaus Baradinsko „Techno, Mama“. Greičiausiai dėl to, kad jis labai skiriasi nuo manojo. Labai sužavėjo kinematografija, spalvos, plataus kampo optika, virpantys kadrai ir žiaurumo, smurto emocija. Šis režisierius yra tikras emocijų perteikimo meistras.
Kalbant apie kitų NBK šalių filmus, labiausiai patiko Tatjanos Chistovos dokumentinis filmas „Į sveikatą!“. Tai filmas apie Rusiją, paveiktą COVID-19 pandemijos. Filmo garse vyrauja Rusijos piliečių telefonų skambučių įrašai, įvairūs pagalbos šauksmai bei skundai valstybinėms įstaigoms, kurie pateikti estetizuojant, matant sunkią ir brutalią Rusijos miesto architektūrą. Filmas labai sunkus ir stiprus, įspūdingai perteikiantis COVID-19 tragediją. Nerandu žodžių, kuriais būtų galima visa tai paaiškinti. Reikia pamatyti.
Gantas Bendikas
Labai sunku išskirti vieną NBK filmą. Mūsų lietuvių filmai, žinoma, man įsiminė labiausiai. Visi jie labai skirtingi ir saviti. Vienas iš jų – Vytauto Kazlausko ,,Mėlynasis mėnulis”. Nesu didelis animacijos megėjas, tačiau buvo labai gera žiūrėti šį filmą kino salėje. Ypač dėl filmo pabaigos. Labai mėgstu šoko faktorių kine. Per darbus daug idomių filmų nespėjau pamatyti, tačiau vienas iš labai sužavėjusių buvo Algirdo Aramino ,,Kai aš mažas buvau” (1968) iš programos ,,Atvira Lietuvos kino istorija“. Žinau, kad neeilinis pasirinkimas, tačiau šį filmą pajaučiau stipriau nei daugumą šiuolaikinių populiarių filmų. Labai gera žiūrėti tokį lietuvišką kiną dideliame ekrane.
