Ričardas ČEKUTIS
JAV prezidento Donaldo Trampo (Donald Trump) atstovas spaudai Šonas Spaiseris (Shaun Spicer) BBC, CNN ir dar kelioms kitoms žiniasklaidos organizacijoms uždraudė dalyvauti neformalioje spaudos konferencijoje, be to, prezidentas atsisakė dalyvauti kasmetinėje Baltųjų rūmų korespondentų asociacijos vakarienėje, nes didelė dalis JAV žiniasklaidos toliau šmeižia šalies vadovą ir transliuoja melagingas naujienas.
„Vakaro žinios“ pakalbino advokatę, žiniasklaidos teisės ekspertę doc. dr. Liudviką Meškauskaitę.
– Kai žiniasklaida nuolat skleidžia melagingas naujienas apie D.Trampo vykdomas reformas, pateikia neobjektyvią ir aiškiai angažuotą informaciją apie šalies vadovą bei jo aplinką, kokių dar priemonių jis gali imtis, kad esą nebūtų pažeista demokratija? Ar melo ir šmeižto skleidėjų neįsileidimas į spaudos konferenciją yra adekvati priemonė?
– Tai, kas nutiko Jungtinėse Valstijose, yra grynai akreditacijos sąlygų klausimas. Pagarba žiniasklaidai ir jos toleravimas yra tiesiogiai susiję su tuo, kad ir pati žiniasklaida turi laikytis tam tikrų etikos ir padorumo taisyklių. Todėl tiek JAV, tiek daugelyje kitų pasaulio valstybių, tiek pas mus egzistuoja tam tikros akreditavimo taisyklės. T.y. žurnalistai yra įleidžiami į valstybės institucijas, jie turi teisę gauti informaciją, bet kartu jie įsipareigoja laikytis tam tikrų etikos standartų. Tai ir pas mus yra tas pats – jeigu žurnalistas nori akredituotis Seime ar prezidentūroje, jis turi laikytis konkrečių akreditavimo taisyklių, kurias parengė tos institucijos kartu su žiniasklaidos atstovais. Jeigu žiniasklaida šių taisyklių nesilaiko, taip pat pažeidinėja etikos normas, tai, kaip rodo JAV atvejis, yra tam tikra adekvati priemonė. Ar ji yra gera, ar bloga – tai yra faktų, dėl ko taip įvyko, klausimas. Bet tai yra viena iš priemonių, kaip atsikirsti ribas peržengiančiai žiniasklaidai. Negalima leisti, kad prezidentui tiesiog užliptų ant galvos ar nuolat apie jį skleistų melagingas žinias. Galbūt tai yra labiau parodomoji akcija, bet yra ir kitų priemonių – galima tokią žiniasklaidą apskųsti savireguliavimo institucijoms, bylinėtis ir t.t. Bet tokio rango politikui šie keliai netinka, nes jis tik tuo ir užsiimtų visą kadenciją… Todėl jis ir padarė tokį demaršą, tačiau šis būdas yra labai artimas pačiai žiniasklaidai, kuri neretai taip pat imasi ne visai teisinių būdų. Galbūt tai ir drastiškas būdas pastatyti neobjektyvią žiniasklaidą į savo vietą, bet viską įvertins istorija.
– Daugelis lietuviškų žiniasklaidos kanalų D.Trampą užsipuola kartais aršiau už pačius amerikiečius. Protingi žmonės net juokauja, kad jeigu D.Trampas žinotų, ką apie jį skleidžia angažuota Lietuvos žiniasklaida, kuri, beje, dažniausiai yra valdoma užsieniečių, tai paprašytų pono Vladimiro Putino įvesti čia „taikdarių kontingentą“… Ko čia siekiama?
– Mano galva, nors mes ir turime tą visuomenės informavimo etikos kodeksą, yra nemažai požymių, kad dalis mūsų žiniasklaidos kartais veikia tokių labai angažuotų kampanijų rėmuose. Tos kampanijos dažniausiai būna šališkos ir tendencingos. Tai yra labai didelė mūsų žiniasklaidos bėda. Aš dabar stebiu kai kurių portalų veiklą, iš kurių labai dažnai dvelkia tokia sunkiai paaiškinama arogancija.
Koks Tamsta esate naivus.
Reikia turėti nors kiek padorumo ir saiko. Kultūringi žmonės nedergia ir kitais nepadoriais epitetais nežemina Prezidentės, kitų Aukščiausioje valdžioje ir aplamai žmonių.
Gerb. Meškauskaitė išdėstė blaivią, objektyvią poziciją santykių tarp valdžios ir žiniasklaidos klausimu. Deja, tai mūsų viešojoje erdvėje atsitinka retai. Dėkui.