Nesu koks nors ypatingas žmogelis, tačiau man, skirtingai nei daugeliui mano pažįstamų, apniukusi, beveik neišauštanti šiuo metų laiku žiema negadina nuotaikos, neužgauna jokių ambicijų, greičiau yra priešingai, jeigu ir netrykštu dabar ant kiekvieno kampo džiaugsmu, vis dėlto tik tokioje neišauštančioje žiemos dienoje jaučiuosi taip ramiai ir užtikrintai, tarsi galop būčiau sugrįžęs į tikruosius savo namus po neproporcingai užsitęsusio vasaros kliedesių laikotarpio ir rudens melancholijos vargų su prarastu svorio centru. Tai ypač akivaizdu dabar, kai žiema prasidėjo ir tęsiasi be sniego, niekaip dar neįstengdama pasnyguriuoti, tik vis dažniau ir dažniau palynodama už lango, taigi jau bebaigianti suvis išlašėti, kai iš visų pakampių kylantis rūkas grasina iš anos pusės išstumti lango šibas, bet visiškai neužveržia, nenuspaudžia sielos, neverčia paviešinti savosios paslapties. Tikriausiai taip ir yra, kad tokia neišauštanti žiemos diena labiausiai atitinka manąją, Algio Dalgio, sielos ritmiką.
Kažkada Šv. Augustinas įrodinėjo, kad žmogaus siela yra neišmatuojamos gelmės. Tai ilgą laiką vargino mane, ši tirada vertė jaustis nepatogiai, balansuojant ant nepilnavertiškumo ribos, nes niekados nėra tekę patirti sielos dilgčiojimo kaip kažkokios giliai žybsinčios bedugnės prezumpcijos. Išties, išties visas žmogaus nuopuolių bedugnes ir pergalių viršūnes esu stebėjęs tik trivialaus išorinio pasaulio išklotinėse, kažkokio ekrano tinklainėse, o sielos neišsakomumą, net ir prasidėjus kūno destrukcijai, vis dažniau pradedu suprasti kaip pilkumos įsivyravimą, permušiantį kitų spalvų erzelynę dar mažiausiosios tikimybės stadijoje. Jeigu užstoja, įkyriai kaip infekcija prisikabina spalvotų sapnų metas, išties, tai suprantu kaip išorinio pasaulio užkrato pasidauginimą pilkoje mano vidujybės kriauklėje, kaip svetimybės užganėdinimą.
Dar I. Kantas yra pastebėjęs, kad siela neužima arba, kitaip tariant, neturi vietos. Nenoriu įsivelti į begalinę diskusiją – ar savo ruožtu spalva apskritai užima kokią nors vietą tikrovės intensyvumo skalėje, – tačiau drauge visa savo nepaslėptimi jaučiu, kad tokia jau beveik bespalvė, mažiausio spalvinio užkrautumo pilkumos spalva neužgriozdina jokios daiktų atsikleidimui reikalingos vietos ir drauge yra pasaulio kaukės nuplėšimo spalva, vedanti į akistatą su tikrovės neišsakomumo paslaptimi. Ta prasme pilkuma yra tikrovės tikroviškumo paieškos spalva, savotiška tikrovės kelrodė žvaigždė.
Kartais ir pilką lynojančią žiemos dieną išmuša iš vėžių disonansu staigiai horizonte užsidegusi ryški spalva, tačiau įsižiūrėjus greitai pasimato, kad tai yra prasidedančios kalėdinės mugės iškrautų pakuočių atplaišos sukeltas miražas ar ant grindinio užsilikusios šiukšlytės besispardantis blykstelėjimas.
Jeigu sapnuočiau nepasibaigiantį baltumą, juolab tuo atveju, kai iš tiesų skriečiau, kaip būdavo anksčiau, pro apsnigtą, balta spalva žėrinčią plynę, pradėčiau įtarinėti, kad su rogių trikinke pasiklydęs bekelių viražuose arba tiesioginiu taikymu automobiliu iš Žemaičių plento nepastebimai pralėkiau demarkacinę liniją ir dabar jau mirusiųjų pasaulyje iš inercijos tęsiu klajonę be pabaigos. Savo ruožtu pilka spalva tvirtai pririša prie nusistovėjusių per ilgą laiką daiktų, o pilka, už lango lynojanti viduržiemio diena yra tokia pat tikroviška kaip pačios sielos kartėlis.
Dar labiau sutirštėjęs pilkumas už lango ir neišsakoma vidinė pilkuma neišauštančios žiemos dienos duotybėje susilieja į vientisą daiktą, su tuo atsitiktiniu skirtumu, kad ten kapsi drėgme, o čia – ta pati pilkuma nenumaldomai tvinksi ir tvinksi.
Ten kaupiasi pilkumos tvanas, o čia įsižiebia pilka tapatybės dykuma.
Taigi labiausiai už viską, iš tolo baidausi išauštančios pavasario dienos, į kurią aš, Algis Dalgis, kaskart patenku lengvai kaip kirminas, viliojamas žalio lapo, bet drauge kur kenčiu baisius nepriteklius, apleistas savo sielos, pasilikusios neišaušusios žiemos dienos tyruose…
Edvardas Čiuldė
