Šešiasdešimt septyni procentai išmaniųjų telefonų vartotojų pasitiki „Google žemėlapiais“ (Google Maps, angl.), kad greitai ir efektyviai pasiektų savo kelionės tikslą.
Pagrindinis „Google žemėlapių“ bruožas yra gebėjimas numatyti, kiek laiko pareikalaus vienas ar kitas kelionės maršrutas. Tai įmanoma, nes kiekvieno „Google žemėlapio“ naudotojo mobilusis telefonas siunčia duomenis apie savo buvimo vietą ir judėjimo greitį atgal į „Google“ serverius, kurie juos analizuoja ir generuoja naujus duomenis apie eismo sąlygas.
Tokia technologija, be abejonės, naudinga keliautojams. Tačiau duomenis, kurie naudojami prognozuoti eismo modelius, lygiai taip pat galima panaudoti prognozuojant visai kitokią informaciją – informaciją kurios jūs galbūt nenorėtumėte atskleisti.
Pavyzdžiui, duomenys apie mobiliojo telefono buvimo vietą ir judėjimo modelius gali būti naudojami norint sužinoti kur asmuo gyvena, kas yra jo darbdavys, kur jis lanko religines apeigas, koks jo vaikų amžius ir, atsižvelgiant į tai, kur jie lanko mokyklą.
Šios prognozės aiškinasi, koks asmuo esate, bando atspėti, kaip elgsitės ateityje. Tyrimai rodo, kad žmonės dažniausiai nežino, kad tokios prognozės yra įmanomos, o, kai apie tai sužino – nesidžiaugia.
Mano – prognozavimo algoritmų įtakos žmogaus privatumui tyrinėtojos- manymu tai yra skaitmeninio privatumo problemos esmė.
Kaip tai įmanoma?
Kiekvienas išmanusis įrenginys, kurį naudojate, kiekviena įmonė, su kuria dirbate, kiekviena jūsų sukurta internetinė paskyra arba lojalumo programa, prie kurios prisijungėte, ir net jūsų vyriausybė renka apie jus duomenis.
Jų surinkti duomenys apima pačius įvairiausius dalykus, tokius kaip jūsų vardas, adresas, amžius, asmens kodas arba vairuotojo pažymėjimo numeris, pirkimo sandorių istorija, naršymo internete veikla, […] ar turite vaikų, gyvenančių su jumis, ar kalbate užsienio kalba, kokias nuotraukas paskelbėte socialiniuose tinkluose, kokia jūsų nekilnojamo turto vertė, ar neseniai susituokėte, kokį automobilį vairuojate, kiek išleidžiate maisto produktams, kiek turite kredito kortelės skolos ir, žinoma, kur juda jūsų mobilusis telefonas. […]
JAV kompanijos valdančios platformas, kuriose jūs bendraujate, yra laikomos duomenų apie jus savininkėmis. Tai reiškia, kad jos gali teisėtai parduoti šią informaciją duomenų brokeriams. Duomenų brokeriai verčiasi duomenų rinkinių pirkimu ir pardavimu iš įvairių šaltinių […]. Duomenų brokeriai sujungia duomenis, kad sukurtų išsamius žmonių profilius, ir parduoda juos kitoms įmonėms.
Tokius duomenų rinkinius galima naudoti tam, kad prognozuoti, pvz. ką jūs norėsite nusipirkti ir jums asmeniškai pritaikyti reklamas. […] Darbdaviai naudoja didelius duomenų rinkinius ir prognostinius algoritmus, kad nuspręstų su kuo susitikti darbo pokalbiui ir net prognozuotų kas nuspręs išeiti iš darbo. Policijos padaliniai sudaro žmonių, kurie gali būti labiau linkę į smurtinius nusikaltimus, sąrašus. FICO – įmonė, apskaičiuojanti asmenų kredito reitingus, taip pat apskaičiuoja „vaistų režimo laikymosi balą“, kuris numato, kurie pacientai nustos vartoti receptinius vaistus [anksčiau termino].
Nesvarbu, ar šie duomenų rinkiniai buvo renkami atskirai iš skirtingų šaltinių; nesvarbu, kad juose nėra jūsų vardo. Sujungti taškus nesunkiai leidžia kita apie jus turima informacija.
Pavyzdžiui, viešose duomenų bazėse kaupiami identifikatoriai, tokie kaip jūsų vardas ir namų adresas, kuriuos galima sulyginti su GPS padėties duomenimis iš mobiliojo telefono programos. Tai leidžia trečiajai šaliai susieti konkretų adresą su vieta, kur praleidžiate didžiąją dalį savo vakaro ir nakties valandų – greičiausiai jūs kaip tik ten ir gyvenate. Tai reiškia, kad programos kūrėjas ir jo partneriai gali sužinoti jūsų vardą, net jei jūs jo tiesiogiai nenurodėte. […]
Ar žmonės apie tai žino?
[…] Savo tyrime pastebėjau, kad žmonės žino tik apie tas prognozes, kurios tiesiogiai įvardinamos jų naudojamoje programėlėje. Tai yra logiška – žmonės žino apie prognozes, susijusias su priežastims, dėl kurių jie nusprendė naudoti programėlę.
Pavyzdžiui, 2017 m. fitneso programėlės vartotojų tyrimas parodė, kad žmonės žinojo, kad, sportuojant, jų programėlė registruoja jų GPS vietą. Tačiau žmonės nesuvokė, kad programėlės teikėjas gali pagal šiuos duomenis numatyti kur jie gyvena.
Kitame tyrime pastebėjau, kad „Google“ paieškos naudotojai žinojo, jog „Google“ renka duomenis apie jų paieškos istoriją, o „Facebook“ naudotojai žinojo, kad „Facebook“ žino, kas yra jų draugai. Tačiau žmonės nežinojo, kad jų „pamėgimai“ (likes, angl.) „Facebook“ gali būti naudojami tiksliai prognozuoti jų palaikomą politinę partiją ar jų seksualinę orientaciją. […]
Ar yra sprendimas?
Šiandien vartotojų privatumas internete yra pačių vartotojų reikalas.
Įmonės paprašo žmonių iš anksto sutikti su sistemų, kurios renka duomenis ir teikia prognozes, veikimu. […] Tačiau tyrimai rodo, kad niekas neskaito ar nesupranta šių privatumo kontraktų. Ir net jei įmonės kartais sulaukia pasekmių už sulaužytus įsipareigojimus saugoti vartotojų privatumą, tai netrukdo jiems vėl netinkamai elgtis.
Dabar iš vartotojų reikalaujama duoti prasmingą leidimą rinkti jų duomenis, nesuprantant, kaip tie duomenys bus naudojami. Įmonės gali perkelti kaltę ant vartotojų. Jei vartotojui ima nepatikti tai, kaip yra naudojami jo duomenys, jis neturi galimybės skųstis, nes jis sutiko su duomenų rinkimu, ar ne?
Mano nuomone, vartotojams neįmanoma žinoti apie galimas prognozes iš jų duomenų. Žmonės, žinoma, tikisi, kad įmonės savo duomenis naudos tik tokiais būdais, kurie yra susiję su priežastimis, dėl kurių jie nusprendė naudotis tų įmonių programėlėmis. Tačiau iš bendrovių paprastai nereikalaujama naudoti žmonių duomenimis, tik taip kaip vartotojai tikisi.
Viena išimtis, vis dėlto, yra Vokietijos praktika. Šios šalies Federalinis kartelių biuras vasario 07 d. nusprendė, kad „Facebook“ privalo konkrečiai paprašyti savo naudotojų leidimo sujungti apie juos surinktus duomenis „Facebook“ su duomenimis, surinktais iš trečiųjų šalių. Nutarime taip pat teigiama, kad jei žmonės neduoda leidimo, jie vis tiek turi neprarasti galimybės naudotis „Facebook“.
Skaityti visą tekstą (anglų k.)
