Gediminas Jakavonis
Ne per seniausiai viešojoje erdvėje nuskambėjo žinia, kad Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas ir Lenkijos ministras pirmininkas Mateušas Moravieckis racionaliais argumentais apgynė savo nacionalinių valstybių teises atsilaikydami prieš Briuselio biurokratų šantažą, kurį šie vadino „teisės viršenybe”. Tuo metu vengrai ir artimiausi mūsų kaimynai lenkai, nenorintys paklusti Europos Sąjungos ideologiniam diktatui, nei iš Lietuvos politikų, nei iš juos aptarnaujančios žiniasklaidos palaikymo nesulaukė.
Apie situaciją, kuri susiklostė santykiuose tarp Briuselio ir nacionalinius interesus ginančių Europos Sąjungos valstybių, prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo kalbėjosi buvęs užsienio reikalų ministras Povilas GYLYS, buvęs Seimo narys Povilas URBŠYS ir filosofas Vytautas RUBAVIČIUS. Pokalbį vedė Gediminas JAKAVONIS.
G.JAKAVONIS: Pakilus Tautai, 1990 m. kovo 11-ąją Aukščiausioji Taryba paskelbė Lietuvą nepriklausoma valstybe, kurioje galioja jos teisinių aktų viršenybė. Džiaugėmės tuo iškovojimu, o dabar, būdami ES nariai, matome, kad situacija, nuo kurios vadavosi SSRS pavergtos tautos, atsikartoja kitame darinyje – Europos Sąjungoje. Briuselio biurokratams uzurpavus nacionalinių valstybių teises, vėl kyla „teisės viršenybės” klausimas. Kodėl taip atsitiko?
P.GYLYS: Kodėl mes stojome į Europos Sąjungą? Kokia buvo vieningos Europos idėja kažkada ir kokia yra dabar? Mes dažnai „skęstame”, nes esame skandinami detalėse, bet pernelyg retai kalbame apie Europos integracijos esmę. Pradėsiu nuo vieningos Europos idėjos istorijos. Tos idėjos tėvai vadovavosi tuometine politine samprata. Ji buvo didžia dalimi krikdemiška, tikrai nebuvo liberali.
Galiu pasakyti ir kitaip: ji buvo humanistinė ir holistinė. Pavyzdžiui, Robertas Šumanas pabrėžė, kad Europos politika neturi prieštarauti patriotizmo idealams, kad jos rėmuose turi būti skatinama meilė tėvynei. Taip pat jis teigė, kad Europos tautų bendrija yra bendra vertybė ir kad jos ekonominių ryšių pagrindas turi būti kontinento tautų solidarumas, bet ne verslo egoizmas.
Deja, vėliau ideologinę ir politinę iniciatyvą perėmė liberalai, o jiems genetiškai nėra priimtinos organiškos tautų ir valstybių bendrystės ir solidarumo idėjos. Jie ES bando suklijuoti politinės inžinerijos pagrindais. Jie faktiškai jėga ir dirbtinai bando kurti federacinę politinę struktūrą – Jungtines Europos Valstijas (JEV).
Bet ES iki federacijos labai toli pagal daugelį parametrų. Tereikia rimčiau palyginti JAV ir ES politinio valdymo struktūras, jų biudžetus, jų pinigų (monetarinę) sistemas ir bus aišku. JAV turi stiprias centrinės valdžios institucijas, didelį centrinės valdžios biudžetą, visose valstijose cirkuliuoja bendra visoms valstijoms valiuta – doleris. O ką turi ES? Nykštukinį bendrą biudžetą, tik 19 iš 27 šalių yra įsivedusios eurą. Ir numatomoje ateityje savo nacionalines valiutas turinčios ES šalys tikrai jų neatsisakys.
Sakysit, tai ko mes ten stojome? Atsakau, manėme, kad ES yra demokratiška ir solidari bendromis kontinento vertybėmis grįsta tautų šeima, kurioje pagarbiai žiūrima į kiekvienos šalies poreikius, nacionalinius ypatumus.
V.RUBAVIČIUS: Išsilaisvinę iš sovietinės okupacijos, buvome nusiteikę kurti nacionalinę valstybę ir, aišku, įsilieti į visas Europines struktūras kaip savarankiška valstybė. Tačiau labai greitai pasimatė, kad iš esmės mes jau nekuriame valstybės, kad valstybės valdymas yra paliktas buvusiam ir naujajam politiniam elitui, kuris jau valdo šalį, nebežiūrėdamas į jokias Sąjūdžio iškeltas idėjas ar projektus, ir stengiasi kuo greičiau įsilieti į europines struktūras.
Tas įsiliejimo vyksmas yra jau nebederinamas su jokiais nacionaliniais, valstybingumo interesais, nes manoma, kad mums daugiau nieko nereikia, tik būti naujaisiais europiečiais. O būti naujaisiais europiečiais, vadinasi, išsivalstybinti, ir atsiduoti europinių direktyvų valdymui.
Dalis valstybių vis labiau ima suvokti, jog valstybingumas ir suverenitetas yra labai didelė vertybė, kurios taip lengvabūdiškai nederėtų atsisakyti atiduodant visą valstybinį valdymą niekieno nerinktam ir nelabai žinomam europiniam politiniam administraciniam elitui. Mes juk nežinome tų pagrindinių Europos įtakingųjų nei grupių, nei vardų, mes matome tik vienus ar kitus viešus asmenis. Tačiau kai pasigilini net į Europos Parlamento veiklą ir pamatai, kiek ten veikia registruotų lobistinių grupių, kokie ir kokių firmų atstovai turi įtaką, tai supranti, kad išorė tikrai nėra ta politinė galia, kuri iš tikrųjų diriguoja Europos Sąjungos raidą.
„Brexit” parodė, kad tolesnis Europos Sąjungos raidos klausimas ir yra valstybių narių suvereniteto klausimas, kad ir Anglija išstoja iš ES dėl savo suvereniteto išlaikymo. Apie suverenitetą kalba ir lenkai, kalba ir vengrai. Niekas iš jų neabsoliutina suvereniteto. Nėra absoliutaus suvereniteto, nes iš dalies visada deramasi dėl suvereniteto apimties, kas perduodama tiems aukštesniems valdymo organams ir ką mainais gauname. O gaudami mainais, mes galime stiprinti savo suverenitetą tam tikrose plotmėse, kad kompensuotume dalinę jo netektį. Tačiau tokio politinio mąstymo mūsų laukuose nėra.
Ir dabar pasižiūrėkime, kas vyksta Europos Sąjungos santykiuose su Vengrija ir ypač su Lenkija. Ten staiga atsiranda tokia sąvoka kaip „teisės viršenybės” principas. Juridiškai ir politiškai tai yra visiškas nesusipratimas ir labai nesunku tai parodyti. Čia nekalbama, kokios teisės ir prieš ką ta viršenybė. Juk visi mes puikiai suvokiame, kas yra teisėkūros subjektas. Juk teisėkūros subjektas yra nacionaliniai ir Europos parlamentai. Kaip gali būti kažkokia teisė, kažkokios teisės viršenybė prieš patį teisėkūros subjektą?
Tai būtų visiška nesąmonė. Nes teisėkūros subjektas gali panaikinti bet kokią teisę, ją tobulinti, sukurti naują ir t.t. Akivaizdu, kad čia kalbama apie visai kitokį dalyką. Tas „teisės viršenybės” principas šiaip yra susikurtas politinis ideologinis įrankis, kuris veikia labai aiškiai, teigdamas ne teisės viršenybę, bet ideologinių ES nuostatų viršenybę. Kitaip tariant tų neoleftistinių ir liberaliųjų nuostatų viršenybę prieš nacionalinę jurisdikciją.
Kitas dalykas, kad jis teigia ir politinių ES elitų viršenybę prieš nacionalinius politinius elitus ir nacionalinius parlamentus. Nes kaip tik ES politinis elitas yra tų naujųjų ideologinių nuostatų propaguotojas ir diegėjas. Taip pat nesunku įžiūrėti, kad nacionalinių valstybių aukščiausieji juridiniai sluoksniai faktiškai yra tų naujųjų europinių ideologinių nuostatų įgyvendintojai, t.y. LGBT teisės ir prigimtinės šeimos ardymo nuostatos, vaikų ankstyvo lytinio auklėjimo ir jų lyties pasirinkimo diegimo nuostatų propaguotojai. Tad kai tik lenkai pamėgino bent šiek tiek riboti to juridinio sluoksnio galias, atsirado kaip tik tas „teisės viršenybės” principo vėzdas. Mes taip pat turime tą juridinį, politinį elitą, kuris tas nuostatas diegia ir ypač akivaizdžiai tai matyti mūsų Konstitucinio Teismo pirmininko asmenyje.
P.URBŠYS: Dauguma iš mūsų, balsavusių už stojimą į ES, įsivaizdavome, kad tampame lygiateisiais suverenių valstybių sąjungos, kur nacionalinės teisės viršenybė bus gerbiama, nariais. Deja, tenka pripažinti, nors diskusijos dėl ES ateities tik prasidėjo, bet jau bandoma vienašališkai, naudojant net ekonominius svertus, primesti tik vieną vertybinį modelį, kuris remiasi liberaliąja pasaulėžiūra. Sutinku, kad tiek Lenkijoje, tiek Vengrijoje susiduriama su demokratijos problemomis, bet ar Vokietijoje ir Prancūzijoje, kurios diktuoja ES politines madas, jų nėra?
Lapkričio mėnesį prezidentas G.Nausėda, atidarydamas konferenciją „Mano Europa – ateitį kuriame kartu”, pažymėjo, kad diskusijos dėl Europos Sąjungos ateities turi būti grįstos gerovės valstybės principais – remtis pamatinėmis vertybėmis.
Stebint šių dienų ideologinius poslinkius Lietuvoje, kyla klausimas: kokios šiandien yra mūsų pamatinės vertybės? Mes anksčiau tapatinome save su krikščioniškąja tradicija, nes tai padėjo mums išsaugoti savo nacionalinę tapatybę socialistiniame lageryje. Turime situaciją – tie, kurie bando saugoti tradicines Europos vertybes, kurių pagrindu ir susidarė Europos Sąjunga, šiandien priskiriami vos ne marginalams. Ir bandymas tas vertybes užstoti jau tarsi tampa bloguoju tonu prieš Briuselį. Todėl mes lyg pradedame gėdytis savo tradicinės tapatybės.
Valstybių narių lygybė ir pagarba jų įvairovei yra esminis principas, kuriuo vadovaudamiesi privalome grįsti Europos ateitį. Tikrai nėra normalu, kai, pavyzdžiui, Europos Komisija atsisako „palaiminti” europinį finansavimą Lenkijos regionams, pasiskelbusiems zonomis be LGBT ideologijos ar priėmusiems šeimų teisių deklaracijas. Mat Briuseliui tai atrodo diskriminacija. Bet jeigu mes pripažįstame, kad tapatybės įvairovė yra išskirtinė Europos valstybių sąjungos vertybė, vadinasi, turime pripažinti ir tai, kad ne visos valstybės turi išpažinti tik vieną liberaliąją ideologiją.
Jeigu mes kalbame apie požiūrį į šeimą, tai tos nuostatos aiškiai skiriasi ir todėl nerimą kelia ta tendencija, jog bandoma buldozeriniu principu visus sulyginti vienu vertybiniu matu. Tai tikrai ne stiprina, o silpnina Europos Sąjungą, nes visi tie dariniai, kurie buvo kuriami ignoruojant valstybių savitumą ir suverenitetą, ankščiau ar vėliau išsigimdavo ir galų gale išnykdavo.
Būdamas Seimo nariu ir atstovaudamas Lietuvos parlamentui Europos tarpparlamentinėje asamblėjoje, pastebėjau, kaip pragmatiškai, priimdami sprendimus, savo šalių ir jų žmonių atžvilgiu elgiasi didžiųjų Europos valstybių atstovai. Kai ekonomiškai naudinga, „geroji” A.Merkel ir „blogiukas” V.Putinas puikiai sutaria dėl dujotiekio tiesimo Baltijos jūros dugnu. Susidarydavo įspūdis, kad mūsų užsienio politikos šulams daug svarbiau kokio nors vakariečio patapšnojimas per petį ir išgirsti, kad „lietuviai vykdo moralią politiką”. Kai Lietuva kovojo dėl Nepriklausomybės, katalonai Barselonoje iškabino mūsų trispalves. Kai dabar Katalonija bando atsiskirti nuo Ispanijos, mūsų politikai vadina juos „separatistais”. Kodėl vyksta tokie dalykai, kodėl keliaklupsčiaujam prieš didžiuosius, pykstamės su kaimynais ir nepalaikome jų interesų?
P.GYLYS: Deja, mūsų naujoji nomenklatūra arba, kaip aš vadinu, „dvaras”, elgiasi provincialiai ir vasališkai. Mat jis yra liberalus ir jam tautinis orumas – svetimas. Liberalui yra svetimas tikras patriotizmas, jis nesuvokia ar apsimeta, kad nesuvokia, kas yra bendrieji nacionaliniai interesai. Jis nesuvokia valstybės kaip bendrojo gėrio kūrėjos. Mūsų naujieji nomenklatūrininkai gal ir nėra patenkinti tuo, kad mūsų Tautos kūnas mažėja – netekome maždaug ketvirtadalio savo gyventojų. Bet jie savo liberalaus mąstymo rėmuose nepajėgūs suvaldyti to proceso.
Dar daugiau – už jų mąstymo galimybių ribų yra gebėjimas suprasti, kad mūsų Tautos siela sumažėjo dar labiau nei kūnas. Mes, per pastaruosius trisdešimt metų, iš vieningos ir drąsios Baltijos kelio tautos tapom vos ne pavienių individų minia. Tapome individų suma, kurioje nunykęs solidarumo, socialinio ir juridinio teisingumo jausmas. Mūsų valstybė smarkiai pakirsta plačiai suvoktos korupcijos. Turime pripažinti karčią tiesą – mes, kaip tauta, prarandame kolektyvinį savisaugos instinktą, mes nepajėgūs solidariai ginti savo papročių ir tradicijų, savo religijos. Ir net savo kalbos.
Sakysite, kuo čia dėta ES? Atsakau – mes esame nemaža dalimi ideologiškai okupuota šalis. Ir ta dvasinė okupacija atėjo iš Vakarų. Mums per mūsų „elitą” primesta liberali, individualistinė ideologija. O ji yra ne tik neadekvati, bet ir griaunanti. Ji savo esme yra konkurencinė, bet ne vienijimo pasaulėžiūra. Mūsų nomenklatūrinėse, tik formaliose, šventinėse kalbose išgirsi žodžius „bendras gėris”, „solidarumas”. Liberalams tos sąvokos tuščios. Todėl jie yra iš esmės antivalstybininkai. Primenu, valstybės misija yra kurti solidarius bendrojo gėrio, pirmiausia – teisingumo, mechanizmus.
Mūsų politiniai vasalai paklūsta dabartinei liberaliai europinės integracijos inžinerijai. Jie nori patikti „centrui” , nes, tarkime, tikisi kada nors ten gauti šiltą vietą. Arba, kaip jūs sakote, laukia bent pritariančio įtakingo briuseliečio patapšnojimo per petį. Tvirtą patriotinį stuburą turinčių mūsų politikų faktiškai neliko. Likę beveik vien kompradorai.
Taip, stodami į ES mes prisiėmėm tam tikrus įsipareigojimus. Tačiau priesaiką davę mūsų politikai, kai atsiranda prieštaravimai tarp Briuselio ir Vilniaus interesų, turi ginti nacionalinius interesus.
P.URBŠYS: Tikrai geras pastebėjimas dėl dujotiekio „Nord Stream-2″ tiesimo. Be abejo, šis projektas Rusijai reikalingas kaip politinis įrankis, silpninantis šalia jos esančias valstybes, kurios priklauso ES arba siekia tapti jos narėmis. Nežiūrint į tai, Vokietija tą projektą traktuoja tik kaip ekonominį. Ir tik dėl JAV griežtos užsienio politikos šis projektas yra sustojęs.
Akivaizdu, kai paliečiami galingųjų ekonominiai interesai, jie bando dirbtinai nematyti jiems nenaudingų tokių projektų politinių aspektų. Nepamirškime, kad Prancūzija vos nepardavė „Mistral” karinio laivo Rusijai, kai ši vykdė karinę agresiją prieš Ukrainą. Bet kokiu atveju, kai užsienio politika pradedama grįsti savanaudiškais interesais, tuo mikliai pasinaudoja Kremlius, skaldydamas ES vienybę.
Be abejo, Rusijai yra labai parankus Europos Sąjungos galingųjų spaudimas valstybėms, kurioms per prievartą brukama liberalioji pasaulėžiūra. Toks spaudimas tik padidina euroskeptikų gretas tose valstybėse ir stumia jas Putino glėbin. Todėl dabar stebime prorusiškų nuotaikų dominavimą tiek Vengrijoje, tiek Čekijoje, kurių atžvilgiu ES taiko izoliacinę politiką, nesivargindama ieškoti kompromisų.
V.RUBAVIČIUS: Sunku numatyti bei suvokti ir kaimyninių, ir tolimesnių valstybių interesų pynę, nes dažnai ir kaimynų interesai mums gali būti nelabai naudingi. Juolab dar reikia suvokti, kad dabartiniame pasaulyje nėra ir negali būti visiškai nepriklausomos politikos.
Aišku, gerai, kai yra bent jau deramai suvokiama geopolitinė padėtis ir geopolitinė tų didžiųjų europinių ir pasaulinių junginių būsena, jų tam tikros raidos tendencija, jiems iškylantys iššūkiai. Negalėčiau sakyti, kad mes esame su visais susipykę, tačiau santykiai ir su kaimyninėmis šalimis, ir su tolimesnėmis yra arba įtempti, arba mes neturime jokių.
Dažnai pasitenkiname retoriniais pašūkavimais, vis labiausiai kreipdami dėmesį, ar nebūsime už vieną ar kitą pasisakymą pagirti didesnių galių. Tačiau vėl gi, manau, kad mums reikėtų mažinti retorinių pasisakymų skaičių ir daugiau dėmesio skirti nematomai diplomatijai, kuri šiaip jau yra veiksmingiausia.
G.JAKAVONIS: Kas turėtų atsitikti, kad šiame besikeičiančiame pasaulyje už užsienio politiką atsakingi pareigūnai imtųsi ginti mūsų valstybės, jos žmonių interesus čia, Lietuvoje, kad mūsų tautiečiai nebėgtų laimės ieškoti svetur. Pagal Konstituciją už šalies užsienio politiką atsakingas prezidentas G.Nausėda. Tačiau net skirdamas užsienio reikalų ministrą, apie gerovės valstybę kalbantis šalies vadovas „raumenų” neparodė. Ar galima tikėtis, kad Užsienio reikalų ministerijai vadovaujant Gabrieliui Landsbergiui, mūsų užsienio politika bus pragmatiškesnė?
P.GYLYS: Politikoje veikia konkretūs žmonės. Nuo jų asmeninių savybių, nuo jų patriotiškumo, nuo to, kaip jie suvokia tikrą, pirminę, bendros Europos idėją, priklauso ir gaunamos naudos ar patiriamos žalos apimtis.
Deja, su asmenybėmis mums nelabai sekasi. Vytautas Landsbergis yra konfrontacinė asmenybė tiek vidaus, tiek tarptautinėje politikoje. Jis gyventi moko ne tik Rytų, bet ir Vakarų lyderius. Jo „juodai baltas”, visai neniuansuotas, požiūris į tarptautinį gyvenimą paliko žymę visoje mūsų tarptautinės politikos strategijoje. Jeigu teisūs tie, kurie jį visus trisdešimt metų vadina faktiniu šalies vadovu, galima suprasti, kodėl taip dažnai mūsų šalis veikė ne tik ne pagal politinę logiką, bet ir kitaip, nei to reikalauja nacionaliniai Lietuvos interesai.
Jei turėtume laisvų analitikų, jie pastebėtų dar vieną V.Landsbergo užsienio politikos ypatybę – joje beveik niekada nefigūruoja ekonominiai šalies interesai. Jūs paminėjote „Nord Stream-2″ , t.y. kontroversišką dujotiekį, kuriuo rusiškos dujos bus tiekiamos Vokietijai. Vokietijai ekonomiškai šis dujotiekis reikalingas ir, tikėtina, anksčiau ar vėliau tas dujotiekis bus nutiestas, nepaisant šaltojo karo būsenos su Rusijos Federacija. Vengrija, irgi būdama NATO ir ES šalimi, naudingus savo šalies ekonomikai ryšius palaiko. Taigi, galima būti Vakarų politinėse, ekonomėse bei karinėse struktūrose, tačiau neatsisakyti šaliai naudingų ekonominių santykių.
Mes dažnai elgiamės šiuo požiūriu absurdiškai. Vienas iš absurdų yra Klaipėdos suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalas. Nežmoniškomis kainomis, dorai nepasitarę su Baltijos kaimynais, įsigijome tą laivą tam, kad išsivaduotume nuo energetinės priklausomybės nuo Rytų. Ir, o absurde, periodiškai suskystintas dujas perkame iš Rusijos. Vadavomės nuo Rusijos dujų, o „išsivadavę” perkame rusiškas dujas. Tik viskas kaštuoja gerokai daugiau. Kas tai – idiotizmas ar sabotažas?
Grįžtant tiesiogiai prie temos, kol kas rimtesnių permainų mūsų tarptautinėje politikoje, taip pat ir ES atžvilgiu, nenusimato. Mūsų naujasis užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis, matyt, ir toliau išliks savo senelio ideologinėje įtakoje. Prezidentas G.Nausėda neturi deramos paramos Seime, todėl, net jei ir norėtų, vargu ar sugebės demonstruoti labiau į nacionalinius interesus orientuotą europinę politiką.
V.RUBAVIČIUS: Tarp mūsų politikų vyrauja įsitikinimas, jog pats tikriausias politikos baras ir yra kalbos su ES dėl įvairių finansinių projektų ir lėšų. Ir tas politikos ekonomizavimas yra didelė bėda, nes nebeleidžia suvokti realios politikos. Vargu ar mes dabar galime taip staiga turėti tokius valstybės vadovus, kurie iš tikrųjų pradėtų kalbėti apie esminius nacionalinius interesus santykiuose su Lenkija, santykiuose su kitomis mūsų kaimyninėmis valstybėmis. Kodėl?
Todėl, kad nekeliamas ir nesvarstomas klausimas, o koks yra apskritai pagrindinis valstybės nacionalinis interesas. Kodėl jis nesvarstomas? Todėl, kad atsakymas yra labai paprastas. Tai yra Tautos, tos valstybės steigėjos, gyvavimas per amžius. Tačiau ar drįstame kalbėti apie Tautą? Net tokia sąvoka neiškyla. Mes kalbame apie piliečius, pilietinę visuomenę ir kitus dalykus, tačiau jokie piliečiai neatsiranda pirm tautos. Nes tik tautoms kuriant, steigiant valstybes, jose atsiranda ir piliečiai. Ir tautiečiai tampa piliečiais, ne atvirkščiai.
Kadangi mes nekalbame apie Tautą, apie valstybingumą, apie suverenitetą, tai mes negalime formuluoti ir tokių nacionalinių interesų. Tai mums nacionaliniai interesai yra šiaip jau susiję su tam tikrais vienokiais ar kitokiais ekonominiais projektais. Mes dabar turime vos ne vienintelį nacionalinį interesą – kovą su iš Astravo atominės elektrinės pradėsiančia plūsti elektra. Tačiau ar tai gali būti vienintelis pagrindinis nacionalinis interesas? Jokiu būdu ne. Lietuvai kyla nepaprastai daug grėsmių.
Prezidentas G.Nausėda leido suprasti, kad Lietuva palaikys Lenkiją ir nepalaikys sankcijų, dėl tos vadinamosios teisės viršenybės įvedimo, nukreiptų prieš Lenkiją. Tai rodo tam tikrą mūsų politikos šiokį tokį savarankiškumą. Gali būti, jei mes ir šiaip ryšimės labiau palaikyti kai kurias nacionalines ir mums svarbias Vengrijos, Lenkijos ir kai kurių kitų šalių iniciatyvas, tai įgysime daugiau politinės patirties ir patys būsime geriau suprasti.
P.URBŠYS: Tikrai galime paklausti savęs, ar mūsų užsienio politikos formuotojai patys susigaudo, koks yra mūsų vertybinis pagrindas. Man nesuprantama, kai vienu atveju sakome, kad Lenkija yra strateginis partneris ir dėl to net linkę paaukoti Lietuvos valstybinės kalbos statusą, kita vertus, mes tarsi norime įsilieti į kritikų chorą, kuris smerkia Lenkiją už jos siekį išsaugoti krikščioniškąsias tradicines vertybes.
Tokia išplauta mūsų vertybinė politika tik sumenkina mūsų autoritetą ir įtaką. Mes tokiu būdu neišnaudojame galimybės, tapdami užsienio politikos moderatoriais, sustiprinti savo įtaką įsiplieskusiame konflikte tarp Varšuvos, Budapešto ir Briuselio. Tik nereikia pamiršti, jog moderatoriumi gali būti tik tas, kuris yra autoritetas abiem diskutuojančioms pusėms.
