Neliberalaus liberalizmo mitas

Socialinio teisingumo progresyvistai įgyvendina, o ne išduoda Apšvietos epochos pirmtakų idealus.

Jau tapo įprasta girdėti apie „neliberalaus liberalizmo“ arba „neliberalaus progresyvizmo“ grėsmę. Klasikiniai liberalai mano, kad mūsų šiuolaikiniai liberalai ir progresyvistai nėra tikri liberalai.

Remiantis šia analize, yra klasikinis liberalizmas, kuris laikomas autentiškai liberaliu, ir yra įvairios šiandieninio kairuoliškumo kryptys, kurios jokiais būdais, formomis ar pavidalais nėra prasmingai liberalios.

Nors šis argumentas vilioja tuos, kurie yra atsidavę liberalizmo mitologijai, tie iš mūsų, kurie pažįsta liberaliąją filosofinę tradiciją nuo jos klasikinio iki šiuolaikinio įsikūnijimo, išmano geriau.

Nuo Tomo Hobso (Thomas Hobbes) ir Džono Loko (John Locke), Franciso Hutksono (Francis Hutcheson) ir Adamo Smito (Adam Smith) iki Džono Stiuarto Milo (John Stuart Mill) ir Džono Rolso (John Rawls) – klasikinės liberalios idėjos nuosekliai plėtojamos iki jų pritaikymo modernybėje. Šiuolaikinis liberalizmas yra logiškas klasikinių liberalizmo idealų įgyvendinimas.

Klasikiniai liberalai norėtų, kad jūs manytumėte, jog socialinio teisingumo veikla prieštarauja liberalioms idėjoms. Iš tikrųjų klasikinis liberalizmas padėjo visas vadinamojo neliberalizmo, kurį jis šiandien smerkia, sėklas.

Savo esme liberalizmas yra reliatyvistinis. Liberalizmo pirmtakas Tomas Hobsas veikale „Leviatanas“ teigė, kad nėra nei transcendentinės, nei prigimtinės moralės tvarkos. Tokios sąvokos, kaip „geras“ ir „blogas“, reiškia tik jausmus – jausmus, susijusius su kūnišku malonumu ar skausmu. Kūno malonumas yra „geras“, kūno skausmas – „blogas“. Šią mintį pakartojo Džonas Lokas, kuris veikale „Esė apie žmogaus supratimą“ (An Essay Concerning Human Understanding) rašė, kad kūniškas malonumas yra visų žmogaus veiksmų motyvas. Hobesas ir Lokas taip pat sutarė, kad individualūs veiksmai, kuriais siekiama sumažinti savo skausmą, yra ekonominės veiklos materialiame pasaulyje varomoji jėga.

Pasak klasikinių liberalų tėvų, tokių kaip Hobsas ir Lokas, gerą gyvenimą sudaro žalos vengimas (Lokas priduria, kad svarbiausia yra laimės siekimas). Tai pagrindinė priežastis, dėl kurios buvo sudaryta visuomeninė sutartis. Džonas Stiuartas Milis (John Stuart Mill) pratęsė šią tradiciją, kai knygos „ Apie laisvę“ įžangoje rašė, kad „vienintelis tikslas, dėl kurio gali būti teisėtai vykdoma valdžia bet kuriam civilizuotos bendruomenės nariui prieš jo valią, yra išvengti žalos kitiems“.

Liberalizmas logiškai išsipildė J. Roulso politinėje filosofijoje, kurioje nelygybė pateisinama tol, kol dėl jos mažiausiai pasiturinčių asmenų padėtis yra geriausia, palyginti su jų padėtimi bet kokio kito paskirstymo atveju. Taigi „teisingumas“ yra materialinės gerovės klausimas. Žmogus liberaliojoje tradicijoje nėra dvasinė būtybė, turinti transcendentinę prigimtį, bet egzistuoja tik kaip judantis materijos kūnas; taigi geras gyvenimas prilygsta žalos vengimui.

Tačiau manykime, kad ši „laisvė nuo žalos“ – tikroji laisvė, kurią liberalizmas siekė apreikšti, – reikalauja kovos su žala. Nors Milis galbūt nemanė, kad kalba yra žalinga, šiuolaikiniai liberalai, teigiantys, kad kalbą reikia riboti, tai daro būtent todėl, kad, jų teigimu, ji kenkia žmonėms. Taigi jie atitinka pagrindines klasikinio liberalizmo prielaidas. „Laisvė nuo“, kaip teigia Keitlin Donahju (Kathleen Donahue) knygoje Laisvė nuo nepritekliaus: Amerikos liberalizmas ir vartotojo idėja, yra neišvengiama klasikinio liberalizmo vizijos pabaiga.

Fransis Hutčesonas, Adamas Smitas ir kiti XVIII a. empiristai, sekantys Hobsu ir Loku, ėmė plėtoti moralinių jausmų teoriją kaip etikos pagrindą – neturėdami transcendentinės moralinės tvarkos ir racionalios sielos, kuri tą moralinę tvarką pažintų, šie teoretikai teikė pirmenybę vidiniam sentimentalumui.

Žanas Žakas Ruso (Jean–Jacques Rousseau), priešingai nei Stivenas Pinkeris (Steven Pinker), nepiktnaudžiavo moralinių sentimentų teorija ir taip nukrypo nuo liberaliosios tradicijos. Priešingai, Ruso privedė ją iki logiškos pabaigos, sukurdamas sentimentalaus aktyvizmo totalitarizmą. Juk būtent Smitas – anksčiau už Ruso – teigė, kad šeštasis žmogaus jausmas, kurį jis laikė simpatija, skatina moralinius veiksmus ir žmonių tarpusavio įsipareigojimus.

Smitas teigė, kad susidūrus su kitu žmogumi mūsų moralinės aistros verčia mus suvokti save kito žmogaus vietoje. Smito „veidrodinis argumentas“ buvo pagrindas Ruso (Rousseau) sąvokai moi commun, „bendrojo manęs“ arba „bendrojo aš“, kuri visą asmenų savitumą suveda į tą patį abstraktųjį „aš“. Tai buvo pagrindas, ant kurio Rolsas pastatė savo Teisingumo teoriją: po mūsų individualizuojančiais bruožais, iškreipiančiais mūsų gebėjimą įžvelgti tikrąjį teisingumą, mes visi esame vienodi ir norime to paties.

Smito logika reiškia, kad tie, kurie, susidūrę su kitais, nesugeba įsivaizduoti savęs kito žmogaus vietoje, yra netekę racionalios savirefleksijos. Smito manymu, savitiksliškumas išsiplėtė iki veidrodinio kito: Ko aš norėčiau, jei būčiau jo ar jos situacijoje? Kaip rašė Smithas:

Kad ir koks savanaudiškas būtų žmogus, akivaizdu, kad jo prigimtyje esama tam tikrų principų, dėl kurių jis domisi kitų žmonių laime ir dėl kurių jų laimė jam būtina, nors jis iš to negauna nieko, išskyrus malonumą ją matyti. Tokio pobūdžio yra gailestis arba užuojauta – jausmas, kurį jaučiame kitų žmonių kančiai, kai ją matome arba esame priversti ją labai gyvai įsivaizduoti.

Gyvai suvokti kitų kančią yra būtent Ruso „bendro manęs“ logika kitų akivaizdoje. „Simpatija, – plėtojo Smitas, – atgaivina džiaugsmą ir palengvina sielvartą… pateikdama dar vieną pasitenkinimo šaltinį“. Smito nuomone, mes padedame kitiems, nes dėl to patiriame pasitenkinimą savimi. Paradoksalu, bet moraliniai jausmai, kurie mus sieja su kitais, psichologiškai kyla iš savanaudiškų interesų (kaip ir viskas klasikinėje liberaliojoje antropologijoje).

Kai sentimentams tenka toks pagrindinis vaidmuo, tai neišvengiamai sukuria prielaidas suvokti laisvę nuo žalos neatsakingai subjektyviais būdais. Socialinio teisingumo aktyvizmas priklauso nuo to, ar egzistuoja tokia sistema.

Plačiai paplitęs mitas, kad klasikinis liberalizmas atsirado kaip priekaištas didelei valstybės valdžiai. Iš tikrųjų liberalioji visuomenės sutarties tradicija prasidėjo kaip didelės valstybės valdžios pateisinimas. Idėja yra ta, kad, norėdami išvengti prigimtinės valstybės siaubo – arba, Loko žodžiais tariant, karo būklės – turėtume leisti mus valdyti didžiulei valstybinei valdžiai.

Vidinė Loko politinės teorijos logika veda į etatizmą. Kadangi mes, kaip individai, nesugebame užtikrinti savo teisės į savisaugą prigimtinėje būklėje, atiduodame teisėjo, prisiekusiųjų ir egzekutoriaus galią bendruomenei, jos paskelbtiems įstatymams ir įgaliotiems teisėjams. Logiškai mąstant, tai reiškia, kad kiekviena mūsų „teisė“ yra susijusi su valstybės projektu. Kuo daugiau „teisių“ turime, tuo daugiau galių turi turėti valstybė, kad įgyvendintų mūsų teises. Kiekvienas, kuris mėgaujasi savo gyvenimu bendrijoje, pareiškė Lokas, „yra davęs ne ką kitą, o tokį tylų sutikimą valdžiai“.

Galų gale vien tai, kad Lokas pasisakė prieš „absoliutinę monarchiją“, dar nereiškia, kad jo pasirinktas požiūris atitiko ribotos valdžios idealus. Lokas savo pažiūromis iš tikrųjų vedė į visišką etatizmą. Dar blogiau: jei klasikinis liberalizmas būtų suprantamas iki galo, jis pateisintų pasaulinę vyriausybę.

Prigimtinėje būklėje žmonės jungėsi į protovalstybes, kurios iš tikrųjų buvo mažos tautų versijos. Tačiau tautos įsivelia į konfliktus su kitomis tautomis. Taigi ta pati valdžios dilema, kuri pateisino leviatano valstybę, dar labiau pateisina leviatano supervalstybę, arba internacionalistinę sąjungą. Liberaliosios santvarkos suverenitetas negali pakęsti varžovų, nes, kaip pastebėjo pirmieji liberalizmo teoretikai, tokio varžovo (jų laikais tai buvo tokie subjektai kaip Romos katalikų bažnyčia) buvimas gali destabilizuoti režimą. Kaip? Kai kurių piliečių širdyse sukuriant lojalumą, kuris užgožia valstybės suverenumą, liberalusis projektas tampa kompromituojamas. Įdomu tai, kad tas pats reiškinys veikia tarptautiniu mastu.

Kadangi konfliktai yra blogi ir jų reikia vengti, o ne potencialiai blogi ir juos reikia valdyti, liberalioji tvarka neišvengiamai baigiasi pasauline vyriausybe. Kaip rašė Leo Štrausas (Leo Strauss) knygoje „ Prigimtinė teisė ir istorija“ ( Natural Right and History), liberalioji politinė teorija išsemia save iki „karo uždraudimo arba pasaulinės valstybės sukūrimo“. Būtent tai ir matome liberaliose visuomenėse, kai nacionalinius įstatymus ir papročius pakeičia visuotinai iš viršaus primestas įstatymas, reguliuojantis mūsų gyvenimą, kad būtų išvengta konfliktų, – kaip kad propagavo Hobsas, Lokas ir Spinoza.

Liberalusis internacionalistas Faridas Zakarija (Fareed Zakaria) žurnale Foreign Affairs neseniai parašė esė „Amerikos galios savidestrukcija“ (The Self–Destruction of American Power), kurioje apgailestauja dėl Amerikos liberaliosios santvarkos nuopuolio. Nors jis apsimeta, kad pirmenybę teikia idėjų, o ne jėgos imperijai – liberalai šį šūkį naudoja imperiniams veiksmams visame pasaulyje pateisinti – Zakaria neslepia, kad yra imperijos apologetas.

Idėjos, kuriomis grindžiama [liberali tarptautinė tvarka], per pastaruosius tris ketvirtadalius amžiaus užtikrino stabilumą ir klestėjimą. Dabar kyla klausimas, ar, silpstant Amerikos galiai, išliks jos remiama tarptautinė sistema – taisyklės, normos ir vertybės. O gal Amerika taip pat stebės savo idėjų imperijos nuosmukį?

Ši idėjų imperija yra ta pati „pasaulinė valstybė“, kurią, Štrauso teigimu, būtinai sukuria liberalios politikos logika. Todėl matome, kad liberalizmas, nesvarbu, ar jis būtų neokonservatyvus, ar progresyvus, energingai remia internacionalizmą, visuotinę teisę, žmogaus teises ir visas įprastas sudedamąsias dalis, kad pasiektume visuotinę brolybės arką.

Tačiau tokia tvarka niekada nėra įgyvendinama remiantis idėjomis. Tvarka yra jėgos ir prievartinio vienų idėjų primetimo kitoms produktas, o išstumtos idėjos išjuokiamos kaip atsilikusios, ksenofobiškos, neapykantos kupinos ar pavojingos. Galiausiai neokonservatoriai ar progresyvūs liberalai siekia to paties tikslo, skiriasi tik priemonės.

Posūkis netolerancijos link yra natūralus korumpuotos galios išsekimas. „Periklio laidotuvių kalboje“ Tukididas pasakojo, kaip Atėnų išskirtinumas gyvavo dėl privataus ir viešojo sektoriaus skirtumo. „Privačiame gyvenime esame laisvi ir tolerantiški, – skelbė Periklis, – bet viešuose reikaluose laikomės įstatymų“. Kitaip tariant, viešojoje erdvėje tolerancijos nėra – visi privalo paklusti viešajam įstatymui.

Tolerancija negali egzistuoti viešojoje erdvėje; visi turi būti pajungti vyraujančiai ideologinei dvasiai, o „tolerancija“ išstumiama į privačios sferos sritį. Tačiau viešosios ir privačiosios sferų skirstymas yra klaidingas. Žmonės yra visuomeniniai ir vieši gyvūnai. Konfliktai neišvengiamai kyla. Todėl reikia uždrausti konfliktus viešojoje erdvėje, kad nesugriūtų visuomenės sutartis.

Karlas Poperis (Karl Popper), kuris vargu ar buvo gerai skaitęs filosofijos istoriją, veikale „ Atvira visuomenė ir jos priešai“ (The Open Society and Its Enemies) teigė, kad liberali visuomenė neturėtų toleruoti netoleruotinų dalykų. Tiesą sakant, liberalizmas turėtų atsikratyti netoleruotinų dalykų. Poperis teigė, kad netoleruotina nuomonė kelia grėsmę (visuomenės) liberalioms vertybėms. Todėl liberalioji tvarka turėtų panaikinti viską, kas laikoma neliberaliu, nes tai kelia grėsmę viešajai ortodoksijai, su kuria negalima nesutikti.

Taigi neliberalizmas yra liberaliosios teorijos šerdis. Konfliktas yra blogai. Konfliktas yra blogis. Konfliktas daro žalą. O kadangi liberaliojoje filosofijoje laisvė nuo žalos yra aukščiausia vertybė, visa, kas gali sukelti žalą, kaip sakė Milis, pateisina jėgos panaudojimą „siekiant užkirsti kelią žalai“.

Dabartiniai vadinamieji klasikiniai liberalai propaguoja mitologizuotą Loko, Smito ir Davido Rikardo „CliffsNotes“ versiją, užuot nagrinėję pirminius teoretikų tekstus, kuriuos, jų teigimu, išdavė šiuolaikiniai progresyvistai. Jie nori Smito ekonomikos be Smito moralės teorijos. Jie nori Loko antropologijos be politinių ir loginių Loko antropologijos pasekmių. Jie nori Hobso moralinio reliatyvizmo be primestos teisės, kuri užkirstų kelią „visų karui prieš visus“.

Socialinio teisingumo liberalizmas nėra liberaliosios tradicijos nukrypimas, jis yra jos logiškas įgyvendinimas. Visuotinio internacionalizmo, moralinio sentimentalumo ir laisvės nuo žalos politika – kad ir kaip ji būtų suprantama XXI amžiuje – kilo iš klasikinio liberalizmo.

Taigi, pasirodo, nėra tokio dalyko kaip neliberalus liberalizmas ar neliberalus progresyvizmas. Nes neliberalizmas jau yra įkeptas viduje. Platesnis aiškinimas nereikalingas. Dabar tai galime pamatyti todėl, kad visi senieji suvaržymai, kurie trukdė liberalizmui iki galo pasireikšti, išnyko – tai leido jam visiškai save realizuoti.

Vadinamieji neliberalūs liberalai ir progresyvistai neatsisako liberalizmo. Jie įgyvendina jo metafizinį impulsą.

katalikutradicija.lt