Neringa Paškevičienė. Kaniūkų kaimo tragedija nepamiršta

Šiandien, 2025-02-02, prisiminėme skaudžią praeitį, kokią 1944 m. sausio 29 d. prieš 81-erius metus išgyveno Kaniūkų kaimo gyventojai, nužudyti raudonųjų  teroristų, kartais vadinamų partizanų.

Minėjimą pradėjome Vilniaus Šv. Ignoto bažnyčioje, kur šv. Mišias aukojo generalvikaras, vyriausiasis kariuomenės kapelionas plk. ltn., mgr. Remigijus Monstvilas.

Po šv. Mišių pagerbėme mirusiųjų atminimą prie paminklinio kryžiaus, esančio šalia kapinaičių Kaniūkų kaime, Šalčininkų rajone.

Į minėjimą atvyko Seimo narys Valdas Rakutis, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius Arūnas Bubnys, Šalčininkų raj. sav. vicemeras Valdemaras Sliževskis, Karaliaus Mindaugo šaulių 10-osios rinktinės Vilniaus (1003) kuopos vadas dr. Kostas Ivanauskas, Vilniaus Sąjūdžio pirmininkas Leonas Kerosierius, partijos „Nacionalinis susivienijimas“ nariai, vietos gyventojai ir tie, kuriems svarbu atgaivinti atminimą.

Minėjimą pradėjo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro simfoninio orkestro altininkas Andrius Pleškūnas.

Skambanti muzika kvietė rimčiai ir susikaupimui. Kad ateities kartos neprarastų ryšio su savo praeitimi ir skaudžius įvykius išmoktų tarsi pamoką, kad tokių tragedijų nepasikartotų. Renginio vedantysis, režisierius Gaudentas Aukštikalnis priminė tragiškus tų metų bei tos nakties įvykius, nukankintus niekuo nekaltus žmones, vaikus, iš kurių jauniausiam tebuvo du metukai.

Sausio mėnesį dvi datos ir dvi viena šalia kitos buvusios tragedijos – sausio 27 d. – Tarptautinė Holokausto aukų atminimo diena, kuri nepamiršta ir Lietuvoje labai plačiai minima, o Kaniūkų kaimo žudynių paminėjimas kaip ir pamirštas, nors lietuviams jis turėtų būti prioritetinis.

Perskaitytos žuvusiųjų pavardės, visi jie – Lietuvos gyventojai. Pagerbtas jų atminimas tylos minute, prie nužudytųjų paminklo padėtos atminimo gėlės, uždegtos žvakės. Sugiedotas Lietuvos valstybės himnas.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius Arūnas Bubnys susirinkusiems pasakojo, apie to laikmečio įvykius Kaniūkų kaime ir kituose kaimuose, kad vietiniai gyventojai priešinosi raudonųjų teroristų plėšikavimui, sugebėjo net atimti iš jų prisiplėštą turtą. Tame krašte šalia vokiečių valdžios veikė ir lietuvių vietinės savisaugos dalinys, deja jis negalėjo apsaugoti Kaniūkų kaimo nuo tokio netikėto, įžūlaus ir žiauraus raudonųjų teroristų elgesio.Teroristai būdami nepatenkinti kaimo žmonių laikysena griebėsi žiaurios parodomosios baudžiamosios akcijos. 1944 m. sausio 29 d. naktį vadinamų sovietų partizanų rinktinei, sudarytai daugiausia iš pabėgusių Kauno ir Vilniaus getų kalinių žydų bei sovietų karo belaisvių, Genriko Zimano nurodymu buvo duotas įsakymas užpulti ir sunaikinti Kaniūkų kaimą.

Seimo narys Valdas Rakutis džiaugėsi gausiai susirinkusiais, dėkojo atvykusiems Kaniūkų kaimo atstovams. Patikslino, kad mes minime kaimo kovą už savo teises, kadangi tuo metu, kai pasaulio žemėlapis buvo sujauktas, šitame krašte nebuvo galima laiku sulaukti reikiamos pagalbos, o kaimas atsidūrė nuolatinių kovų sūkuryje.

Šalčininkų rajono vicemeras Valdemaras Sliževskis dėkojo gausiam būriui, atvykusiam paminėti šios svarbios datos. Sakė, kad tai yra bendra mūsų istorija, todėl šis įvykis turi didelę reikšmę tiek dabarties suvokimui, tiek mūsų praeities priėmimui. Žuvę žmonės – nekalti vietos gyventojai, jie tapo nukentėjusiais nuo sovietų teroro.

Raudonojo teroro vykdytojai nepaisė jokių moralinių normų. Jiems svarbiausia buvo užgrobti valdžią, išlaikyti smurto ir baimės atmosferą. Tie žmonės, kurie nukentėjo, atliko savo pareigą ir išlaikė savo įsitikinimus iki galo. Jie nebuvo ginkluoti, jie nebuvo visuomenės veikėjai, tačiau jie gyveno taip, kaip juos protėviai išmokė – sąžiningai ir nepasiduodant jokiam spaudimui.

Sovietų teroristai neskyrė kas buvo vaikas, kas buvo suaugęs asmuo, žudė iš eilės visus. Tai rodo didelį brutalumą ir nežmoniškumą. Dabar mūsų užduotis yra žinoti, kas įvyko prieš daugiau kaip 80 metų, kas konkrečiai vykdė tas žudynes. Žinoti ir prisiminti, kad bet kokiame konflikte žmogus turi išlaikyti žmogiškumą ir juo dalintis su kitais. Mūsų veiksmai, kurie išsaugo atmintį, kartu kuria ir ateitį.

Visi susitikimai, kurie apjungia žmones dėl to, kad žmogiškumo, padorumo, nuosaikumo ir empatijos suvokimas visuomenėje didėtų, yra reikalingi, jie yra svarbūs kiekvienai tautai, kiekvienam žmogui. Žmonės, kurie Kaniūkų kaime prarado gyvybę, iš tikrųjų savo likimu suteikė didelę pamoką ateities kartoms. Iš to galima pasisemti žinių ir pasisemti dvasinio įkvėpimo bei stiprybės. Kaniūkų žmonės tapo aukomis. Jų budelių likimai įvairūs, bet ateitis visuomet matys tuos, kurie išliko tikrais žmonėmis.

Karaliaus Mindaugo šaulių 10-osios rinktinės Vilniaus (1003) kuopos vadas dr. Kostas Ivanauskas priminė susirinkusiems apie tikruosius partizanus ir jų pašaukimą – ginti, kovoti už savo Tėvynę.Tų budelių, kurie žudė, kankino, degino kaimą negalima pavadinti partizanais, tai buvo banditai, karo nusikaltėliai, kurie be gailesčio šaudė vaikus, kankino moteris. Normalaus partizaninio judėjimo esmė – palaikyti draugiškus santykius su vietiniais gyventojais. Kalbėtojas palygino, kad panašūs karo nusikaltimai dabar vykdomi Ukrainoje – Bučoje, Irpynėje ir kitur. Agresorius po tiek metų nesikeičia. Tokiems nusikaltimams neturėtų būti senaties. Turėtume žinoti, kas tie budeliai, jų pavardes. Ne vieninteliai Kaniūkai buvo išžudyti, buvo ir kitų kaimų – Bakaloriškės, Musteikos. Specialistai, istorikai turėtų skirti daugiau dėmesio šių tragedijų tyrimui.

Vilniaus Sąjūdžio pirmininkas Leonas Kerosierius kreipėsi į aukščiausius valstybės vadovus, priminė, kad čia, Kaniūkuose gyveno tikri savo žemės šeimininkai, kad čia  buvo ir yra Lietuvos valstybė. Skaudu, kad vadovai neatvyko į minėjimą. Kvietė visus kitais metais atvažiuoti, pamatyti kapus, kuriuose atgulė nekalti Lietuvos žmonės. Prašė Dievo palaimos mūsų šaliai ir kad daugiau tokie baisumai nepasikartotų.

Apie Kaniūkų kaimo sunaikinimą dar 1990 m. rašęs Juozas Kudirka pabrėžė, kad kaimas pasižymėjo ypatingu tautiniu sąmoningumu, lietuviškumu, priešinimusi lenkų okupacinės valdžios brukamai lenkiškai etninei savimonei.

Kaime veikė lietuviška mokykla, Kaniūkų žmonės buvo pasistatę tautinės vėliavos spalvomis išmargintą šv. Kazimiero kryžių. Lietuviškai kalbėti mokėjo ir dauguma kaime gyvenusių lenkų.

Tai tolimas Lietuvos kampelis, kurio nevalia pamiršti.