Šiandien 2025-02-02 prisiminėme skaudžią praeitį, kokią 1944 m. sausio 29 d. prieš 81-erius metus išgyveno Kaniūkų kaimo gyventojai, nužudyti raudonųjų partizanų.
Minėjimą pradėjome Šv. Ignoto bažnyčioje, kur šv. Mišias aukojo Generalvikaras, vyriausiasis kariuomenės kapelionas – plk. ltn. mgr. Remigijus Monstvilas.
Po šv. Mišių pagerbėme mirusiųjų atminimą prie kryžiaus, šalia kapinaičių Kaniūkų kaime, Šalčininkų rajone.
Į minėjimą atvyko Seimo narys Valdas Rakutis, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius Arūnas Bubnys, Šalčininkų rajono vicemeras Valdemar Sliževski, Karaliaus Mindaugo šaulių 10-osios rinktinės Vilniaus (1003) kuopos vadas dr. Kostas Ivanauskas, Vilniaus Sąjūdžio pirmininkas Leonas Kerasiejus, Partijos Nacionalinis susivienijimas nariai, vietos gyventojai ir tie, kuriems svarbu atgaivinti atminimą.
Minėjimą pradėjo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro simfoninio orkestro altininkas Andrius Pleškūnas.
Skambanti muzika kvietė rimčiai ir susikaupimui. Kad ateities kartos neprarastų ryšio su savo praeitimi ir skaudžius įvykius išmoktų tarsi pamoką, kad tokių tragedijų nepasikartotų, partijos Nacionalinis susivienijimas Vilniaus skyriaus Pirmininkas Gaudentas Aukštikalnis priminė tragiškus tų metų bei tos nakties įvykius, nukankintus niekuo nekaltus žmones, vaikus, iš kurių jauniausiam tebuvo du metukai.
Sausio mėnesį dvi datos ir dvi viena šalia kitos buvusios tragedijos – Sausio 27 d. – Tarptautinė Holokausto aukų atminimo diena, kurios nepamiršta ir Lietuvoje labai plačiai pamini, o Kaniūkų kaimo žudynių paminėjimas kaip ir pamirštas, nors lietuviams jis turėtų būti prioritetinis, renkantis, kurią datą svarbiau minėti.
Perskaitytos žuvusiųjų pavardės – dauguma nukankintų – Lietuvos gyventojai. Pagerbtas jų atminimas tylos minute, prie kankinių paminklo padėtos atminimo gėlės, uždegtos žvakės. Sugiedotas Lietuvos valstybinis himnas.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius Arūnas Bubnys susirinkusiems pasakojo, kad 1943 m. rudenį, neapsikentęs plėšikavimų bei puldinėjimų, Kaniūkų kaime susikūrė vietinės savisaugos dalinys.
Savisaugininkai nepakluso reikalavimams nusiginkluoti. Tarybiniai partizanai griebėsi žiaurios parodomosios baudžiamosios akcijos. 1944 m. sausio 29 d. naktį sovietų partizanų rinktinei, sudarytai daugiausia iš pabėgusių Kauno ir Vilniaus getų kalinių žydų bei tarybinių karo belaisvių, Henriko Zimano nurodymu buvo duotas įsakymas užpulti ir sunaikinti Kaniūkų kaimą.
Seimo narys Valdas Rakutis džiaugėsi gausiai susirinkusiais, dėkojo atvykusiems Kaniūkų kaimo atstovams. Patikslino, kad mes minime kaimo kovą už savo teises, kadangi tuo metu, kai pasaulio žemėlapis buvo sujauktas, šitame krašte nebuvo galima laiku sulaukti reikiamos pagalbos, o kaimas atsidūrė nuolatinių kovų sūkuryje.
Šalčininkų rajono vicemeras Valdemar Sliževski dėkojo gausiam būriui, atvykusiam paminėti šios svarbios datos. Sakė, kad tai yra bendra mūsų istorija, todėl šis įvykis turi didelę reikšmę tiek dabarties suvokimui, tiek mūsų praeities priėmimui. Žuvę žmonės – nekalti vietos gyventojai, jie tapo nukentėjusiais nuo sovietų teroro.
Raudonasis teroras nepaisė jokių standartų. Jam svarbiausia buvo užgrobti valdžią, išlaikyti smurto ir baimės kultūrą. Tie žmonės, kurie nukentėjo, atliko savo pareigą ir liko prie savo įsitikinimų iki galo. Jie nebuvo ginkluoti, jie nebuvo visuomenės veikėjai, tačiau jie gyveno taip, kaip juos protėviai išmokė – sąžiningai ir nepasiduodant jokiam spaudimui.
Sovietų pajėgos neskyrė kas buvo vaikas, kas buvo suaugęs asmuo, tai rodo didelį brutalumą. Dabar mūsų užduotis yra žinoti, kas įvyko prieš daugiau kaip 80 metų. Žinoti ir prisiminti, kad bet kokiame konflikte žmogus turi išlaikyti žmogiškumą ir juo dalintis su kitais. Mūsų veiksmai, kurie išsaugo atmintį, kartu kuria ir ateitį.
Visi susitikimai, kurie apjungia žmones dėlto, kad žmogiškumo, padorumo, nuosaikumo ir empatijos suvokimas visuomenėje didėtų, jie yra reikalingi, jie yra svarbūs kiekvienai tautai. Žmonės, kurie Kaniūkų kaime prarado gyvenimus, iš tikrųjų savo likimu užrašė didelę pamoką ateities kartoms. Iš to galima pasisemti žinių ir pasisemti dvasinio įkvėpimo bei stiprybės. Kaniūkų žmonės išliko žmonėmis. Jų budelių likimas neaiškus. Ateitis visuomet matys tuos, kurie išliko žmonėmis.
Karaliaus Mindaugo šaulių 10-osios rinktinės Vilniaus (1003) kuopos vadas dr. Kostas Ivanauskas priminė susirinkusiems apie tikruosius partizanus ir jų pašaukimą – ginti, kovoti už savo Tėvynę.
Tų budelių, kurie žudė, kan
kino, degino kaimą negalima pavadinti partizanais, tai buvo banditai, karo nusikaltėliai, kurie be gailesčio šaudė vaikus, kankino moteris. Normalaus partizaninio judėjimo esmė – palaikyti draugiškus santykius su vietiniais gyventojais. Palygino, kad panašūs karo nusikaltimai dabar vykdomi Ukrainoje – Bučoje, Irpynėje. Agresorius po kiek metų nesikeičia.
Tokiems dalykams neturėtų būti senaties. Turėtume žinoti, kas tie budeliai, jų pavardes. Ne vieninteliai Kaniūkai buvo išžudyti, buvo ir kitų kaimų – Bakaloriškės, Musteikos. Turėtų specialistai, istorikai daugiau skirti dėmesio šių tragedijų tyrimui.
Vilniaus Sąjūdžio pirmininkas Leonas Kerasiejus kreipėsi į aukščiausius valstybės vadovus, priminė, kad čia, Kaniūkuose buvo tikra valstybė, kuri sugebėjo pasipriešinti sovietiniams raudoniesiems partizanams, tai garbingiausia valstybė Lietuvoje.
Skaudu, kad vadovai neatvyko į minėjimą. Kvietė visus kitais metais atvažiuoti, pamatyti kapus, kuriuose atgulė nekalti Lietuvos žmonės. Prašė Dievo palaimos mūsų šaliai ir kad daugiau tokie baisumai nepasikartotų.
Apie Kaniūkų kaimo sunaikinimą dar 1990 m. rašęs Juozas Kudirka pabrėžė, kad kaimas pasižymėjo ypatingu tautiniu sąmoningumu, lietuviškumu, priešinimusi lenkų okupacinės valdžios brukamai lenkiškai etninei savimonei.
Kaime veikė lietuviška mokykla, Kaniūkų žmonės buvo pasistatę tautinės vėliavos spalvomis išmargintą šv. Kazimiero kryžių; lietuviškai kalbėti mokėjo ir dauguma kaime gyvenusių lenkų.
Tai tolimas Lietuvos kampelis, kurio nevalia pamiršti.
